Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius Marius Ivaškevičius: „Po filmo premjeros norėčiau tylos, o ne plojimų ir ovacijų“

Marius Ivaškevičius
Kristinos Sereikaitės Kaziliūnienės/KINFO.LT nuotr. / Marius Ivaškevičius
Šaltinis: KINFO.LT
0
A A

Paskutinę sausio dieną Lietuvos kino teatrus pasiekė Mariaus Ivaškevičiaus filmas „Santa“ (2014 m.). Prozininkas, dramaturgas, režisierius – taip galima apibūdinti Marių. Sukurti pirmą pilnametražį filmą Mariui prireikė penkerių metų. Per juos buvo visko – džiaugsmo, kai taip lengvai pavyksta nufilmuoti sudėtingas scenas, nemalonių paslydimų, kai jau atrodo, kad filmas taip ir liks dulkėti scenarijaus lapuose. Tačiau galiausiai režisierius gali lengviau atsipūsti – filmas sukurtas ir jo premjera jau įvyko. Marius priduria: „Jeigu viskas klostysis sėkmingai, vasarą pradėsiu kurti naują filmą.“

Su Mariumi susitikau vienoje iš Vilniaus kavinių. Atlėkė kiek uždusęs. Pasiteiravau, ar dažnai tenka skubėti ir uždusti, Marius nusijuokė ir pridūrė, kad šiuo metu tai neišvengiama. O ar yra laiko ilsėtis? Ilsėtis pavyksta, tik gal kitaip nei daugelis įsivaizduoja – Marius pailsi, kai rašo.

Filmas „Santa“ mus nukelia į Lietuvą ir Suomiją. Per Kalėdų atostogas lietuvė Inga (akt. Sandra Daukšaitė-Petrulėnė) su savo septynerių metų sūnumi Vincu (akt. Ovidijus Petravičius) atvyksta į Rovaniemį – miestelį Suomijos šiaurėje, tikėdamiesi aplankyti Kalėdų Senelį, kuriuo dirba Jussi (akt. Tommi Korpela). Jussi įsimyli Ingą, užsimezgęs romanas blaško herojus tarp Lietuvos ir Suomijos. Tačiau nelauktai visus planus sujaukia nelaimė – Inga priversta kovoti dėl sūnaus gyvybės, o Jussi priverstas atrasti vaiko pasaulio paslaptis, todėl kartu su juo kuria naują Kalėdų Senelių legendą. Tai legenda apie Jussio senelį Lehtoneną bei slaptą „Santų“ batalioną, kuriam generolas Manerheimas Žiemos karo metu patikėjo apginti Laplandiją ir Kalėdas.

Kine mėgsta padėti tašką

Marius, įvaldęs plunksną literatūroje, pasakojo, kad filmo kūrimas panašus į knygos rašymą – reikia papasakoti istoriją tik naudojant kitas priemones.

Tačiau kuriant filmą neišvengta ir skaudžių paslydimų.

„Sukūriau du trumpametražius („Mano tėvas“, 2007 m. ir „Tėve mūsų“ 2010 m.) ir tris dokumentinius filmus („Einu“, 1999 m., „Punsko novelės“, 2000 m., „Dviese ant tilto“, 2004 m.), tačiau didžiausias iššūkis buvo „Santa“. Reikėjo išmokti daug su profesija susijusių dalykų. Įsivaizdavau, kad literatūroje buvau įvaldęs romano formą, kuri galėtų būti pilnametražio filmo atitikmuo.

Tačiau klydau. Dirbau dvejus metus, kasdien. Turbūt nė su vienu kūriniu neteko taip intensyviai dirbti. Reikėjo viską suvaldyti, apgalvoti kiekvieną detalę, išlaikyti ritmą. Žiūrėdamas trumpametražį 15-20 minučių filmą, žiūrovas nespėja pavargti, jam nenusibosta. Tuo metu kuriant pilnametražią juostą reikia spręsti klausimą, kaip sudominti ir išlaikyti žiūrovo dėmesį? Neturėjau tokios patirties. Mano romanų skaitytojas gali užversti knygą, skaityti kitą dieną, o žiūrint filmą to nepadarysi. Į kiną ir išėjau todėl, kad man patinka, kai darbas baigiamas iki galo. Teatro režisūra manęs netenkino todėl, kad vėliau po spektaklio pristatymo turi ir toliau su juo dirbti, kad jis neišskystų, tai lyg rutina, kuri nervindavo. Mėgstu padėti tašką. Tuomet pajuntu euforiją“, – kūrybos detalėmis dalijosi režisierius.

Filmas turi keisti pasaulį

O kas yra geras filmas?  Marius ilgai negalvoja.

„Peržiūrėjau „Auksinių gaublių apdovanojimų“ rezultatus, užsienio filmų nominacijoje laimėjo „Didis grožis“ (La grande bellezza, 2013). Šis kūrinys išties labai gražus, įdomus, padaro įspūdį... Viskas lyg ir gerai, jeigu šiame sąraše nebūtų nominuoto filmo „Medžioklė“ (Jagten, 2013). Jis nėra toks gražus, žiūroviškas, tačiau jis mane sukrėtė, porą dienų vaikščiojau apdujęs. Po „Didžio grožio“ išėjau pakylėtas, tačiau jis manęs nepakeitė. Tokių stebuklų kaip filme „Medžioklė“, nutinka kartą per porą metų. Jeigu jis sugeba šiek tiek keisti pasaulį, tai yra geras filmas“, – savo įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

Užbėgu kitam klausimui už akių, kuris vėl bus susijęs su „Santa“, ir pasiteirauju, kokį paskutinį filmą jis matė? Marius užvakar žiūrėjo lenkų filmą „Rožė“ (Roza, 2011).

Tai pasakojimas apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai Vokietijai priklausiusi Mozūrija prijungiama prie Lenkijos. Viename ūkyje gyvena vieniša moteris Rožė. Karas pasiglemžė vyrą ir dukterį, o kaimynai ją niekina už laisvą elgesį. Ji nebėga, o įsikibusi visomis jėgomis bando išgyventi savo sodyboje. Už tai tenka skaudžiai mokėti: per karą ją prievartavo rusai, dabar lenkai.

Marius pastaruoju metu sakosi norįs suprasti, ką veikia mūsų artimiausi kaimynai. Lyg ir žinome, kad kažką kuria, tačiau tiksliai nežinome ką: „Tai geras, stiprus filmas, vietomis bando šokiruoti, bet gal jaučiuosi kiek pavargęs nuo tokio stiliaus filmų, kadangi pats domėjausi Antruoju pasaulinio karu, pokariu, noriu pailsėti nuo šios temos.“

„Santa“ atsirado pamilus Suomiją

Priartėju prie klausimo, kuris mano užrašų knygelėje apibrauktas – kaip atsirado „Santa“?

O viskas prasidėjo beveik prieš dešimtmetį, kai Marius gavo pasiūlymą vienam olandiškam portalui parašyti esė apie Skandinaviją rytų europiečio akimis. Keliavo autobusais ir traukiniais: nuo Helsinkio ratu per visą šiaurę, žemyn iki pat Kopenhagos. Kelionė truko beveik mėnesį. Vienas iš sustojimų buvo Rovaniemyje, Laplandijos sostinėje. Internete radęs tiesioginę šio miesto vaizdo transliaciją susidarė pirmą įspūdį: tamsu, apsnigta, pėdina žmonės... Tuomet Rovaniemis jam pasirodė žiemoje paskendęs miestas. Atvykus įspūdis pasikeitė – ten buvo jauku ir miela. Tačiau užtrukti negalėjo ir keliavo toliau.

„Nespėjau aplankyti Kalėdo Senelio (juokiasi). Vėliau daug dirbau su suomiais teatre. Kažkaip atsirado meilė Suomijai, jų kultūrai. Taip gimė ir noras padaryti kažką suomiško. Žinoma, ne iš karto. Tik kiek vėliau tai prisiminiau, susigulėjo įspūdžiai. Pradėjau galvoti apie pilnametražį vaidybinį filmą, svarsčiau porą istorijų, kurias norėčiau papasakoti. Pradžioje galvojau, kad „Santa“ galėtų tapti spektakliu, tačiau tai turbūt neįvyko dėl to, kad medžiaga labiau skirta kinui, o ne teatrui“, – apie kūrybą pasakojo vyras.

„Santa“ gimė Molėtuose, Mariaus vaikystės namuose, ir Vilniuje, vienoje Totorių gatvės namo palėpėje, kur dažnai šiugžda prirašyti menininko sąsiuvinio lapai. Pats scenarijaus rašymas, pirmoji jo versija, pasak pašnekovo, atsirado ganėtinai greitai, susidėliojus mintis galvoje, panešiojo jas per vasarą, tuomet ir parašė. Tačiau tai tik viena versija, vėliau sekė dar devynios.

Marius priduria, kad taisymui turi ateiti laikas, savotiška distancija, kai gali būti objektyvus savo kūrinio atžvilgiu.

„Labai gerai darbą kuriam laikui padėti į stalčių. Kartais kelioms savaitėms, mėnesiui, o jeigu yra galimybė ir ilgesniam laikui, pavyzdžiui, penkiems mėnesiams, nors tai jau yra prabanga, kurią ne visada gali sau leisti. Po tiek laiko įgauni kritinį žvilgsnį, į savo kūrinį gali pažvelgti šaltomis akimis, perrašyti, sutrumpinti. Tampi objektyvus. Praktiškai visi mano kūriniai, nuo pirmos redakcijos, sutrumpėja apie 35-is procentus.“

Scenarijaus taisymai ir pirmoji režisieriaus akistata su savo filmu

Visą „Santos“ filmavimą galima suskirstyti į keturis etapus: žiema Lietuvoje, žiema Laplandijoje, pavasaris Lietuvoje, vasara Laplandijoje.

Prieš kiekvieną etapą režisieriui tekdavo į rankas imti plunksną ir taisyti scenarijų. Pamatydavo, kad galima vieną ar kitą epizodą parodyti kitaip, trumpinti, o kito galbūt visai nebereikia. Kuriant filmą, režisieriaus priverstas nuolatos stebėti ir kažką keisti.

Pirmą kartą Marius savo filmą žiūrėjo praėjusių metų lapkritį, tiesa, vaizdo kokybė žiūrint filmą Lietuvoje buvo ne pati geriausia, o vėliau Suomijoje jau buvo gera, tačiau garsas buvo prastas. Galima sakyti, kad filmo įspūdį jam teko susilipdyti. Tad koks jausmas? Marius atsidūsta.

„Geras... Po Kanų kino mugės keturis penkis mėnesius prie filmo beveik nesiliečiau. Po tiek laiko galėjau į filmą pažiūrėti iš šalies, be asmeniškumų, pamatyti, ko filme trūksta, kas blogai, ir panašiai. Prisipažinsiu, baimindamasis sėdausi žiūrėti „Santos“. Tačiau susižiūrėjo geriau nei bet kada anksčiau. Manau, kad padarėme maksimaliai viską, ką galėjome“, – apie savo filmo pirmąją peržiūrą pasakojo režisierius.

Filmo kūrimą lydėjo maži stebuklai ir dideli paslydimai

Pasiteiravus, kas įsiminė filmuojant, Marius kiek ilgiau pagalvoja, delnais padunksi per stalą ir pradeda: „Dalykai, kurių labiausiai bijojau, pavyzdžiui, kaip vieną kadrą padaryti techniškai, ar jis žiūrėsis, kaip seksis aktoriams... Jie pavyko geriausiai. Taip lengvai ir be didelių rūpesčių. Sakykime, scena su vaiku ir elniu ligoninėje. Atkeliaujame į Suomiją, o mūsų kolega sako: „Paaiškėjo, kad vaikų ligoninės skyrius šią savaitę išėjo atostogų, todėl leidžia filmuoti jų patalpose ir įsivesti elnią. O elnias labai nepaklusnus, užsispyręs gyvūnas. Jo šeimininkė su juo dirbo visą dieną, tačiau filmavimo metu buvo neaišku, ar jis sugebės padaryti tai, ko mes iš jo tikimės. Tačiau nufilmavome sėkmingai iš pirmo dublio. Sakau, padarome dar. Nufilmavome dar šešis dublius, kurie vienas už kitą geresni.“

Po kelių minučių mūsų pokalbio apie maloniausius netikėtumus, režisierius prisimena dar vieną – reikėjo nufilmuoti Kalėdų Senelių ėjimo sceną ant kalno, tačiau oro sąlygos neleido to padaryti. Atkeliavus po savaitės ir jau ruošiantis filmuoti tą sceną kitoje sutartoje vietoje, Marius kartu su filmo kūrybine grupe ryžosi nuvykti į pradinę filmavimo vietą. Užkopus ant kalno viršūnės pūtė lengvas vėjelis, kai prieš kelias valandas čia maišėsi žemė su dangumi. Taip buvo galima nufilmuoti epizodą ten, kur ir pat pradžių ir buvo norėta.

Tačiau kuriant filmą neišvengta ir skaudžių paslydimų. Režisierius su nerimu prisimena tas akimirkas, kai paaiškėjo, kad jų prodiuseris iš Suomijos bankrutavo.

„Tai buvo labai skaudu, kadangi praktiškai jau buvome finišo tiesiojoje, beveik sukūrę visą filmą... Pradėjome važiuoti pas lietuvių verslininkus, galvodami apie galimybę imti paskolą ir panašiai. Tačiau galiausiai suradome savyje jėgų: išvažiavome, kas kaip galėjo, autobusais ar savo automobiliais ir viską sėkmingai nufilmavome. Tačiau buvo minčių apie tai, kad filmas išeis, arba ne“, – apie sudėtingą situaciją kalbėjo Marius.

Kaip aktoriai virto filmo personažais?

Pradėjus rašyti scenarijų, žodžiais piešiant veikėjų paveikslus, imta galvoti apie aktorius, kurie galėtų juos įkūnyti.

Menininkas buvo įsitikinęs, kad pagrindinį vaidmenį sukurs aktorė Inga Jankauskaitė, nejučia atsirado ir personažo vardas – Inga. Tačiau taip jau sutapo, kad filmus gavus paramą, I.Jankauskaitė pagimdė dvynukus. Tuomet reikėjo galvoti apie naują aktorę. Ja tapo Sandra Daukšaitė-Petrulėnė.

Personažą Jussį Marius įsivaizdavo kaip 30-metį vaikiną, tačiau pradėjus suomių aktorių atranką, susidūrė su sunkumais.

Man visiškai nepatiko, ką mačiau. Sukau galvą, negalėjau suprasti, galbūt suklydau vertindamas suomišką mentalitetą?

„Man visiškai nepatiko, ką mačiau. Sukau galvą, negalėjau suprasti, galbūt suklydau vertindamas suomišką mentalitetą? Galiausiai supratau, kad klydau dėl amžiaus, personažas turėtų būti kiek vyresnis. Tuomet prisiminiau garsų aktorių Tommi Korpela, tačiau negalvojau, kad jis tiktų šiam vaidmeniui. Sutarėme, kad suvaidins kelias scenas su Sandra. Kai pamačiau, supratau, kad būtent tokį Jussio personažą ir įsivaizdavau“, – apie aktorius kalbėjo režisierius.

Po filmo premjeros režisierius tikisi tylos

Nepastebėjome, kaip priartėjome prie pokalbio pabaigos, liko sudėlioti paskutinius akordus. Kokį žiūrovą savo filme tikisi pamatyti režisierius?

Marius pabrėžia, kad filmas ne kalėdinis ar, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio žiūrint filmo pristatymą, lengvo turinio. Jis suprantamas visiems, tačiau skirtas apmąstymams. Režisieriaus teigimu, žiūrovas gali tikėtis būti sudomintas asmeniškai – ne tik žiūrėti įdomią, bet tolimą istoriją, o ir pamatyti save.

„Filmas nėra lėtas, tačiau jis nėra ir veiksmo filmas. Kažkas iš žiūrėjusių šį filmą Kanuose pasakė, kad tai filmas, atitinkantis savo ritmą, kuris balansuoja ant ribos nukristi, tapti lėtu filmu, tačiau tos ribos neperžengia, todėl didžiausia filmo auditorija turėtų būti šiaurė: Europos, Amerikos ar Azijos šiaurė.

Nemanau, kad po premjeros bus šaukiama bravo ir pasigirs plojimai. Aš tikiuosi tylos... Tai man būtų geriausia reakcija į šį filmą“, – konstatavo menininkas.

Filmą lydės melancholiška ir tamsi muzika

Greičiausiai po filmo peržiūros kai kurie keliaus į interneto platybes ieškodami garso takelio, kuris skambės filme. To priežastis – Kanadoje užaugusi rusų kilmės dainininkė Michelle Gurevich, geriau žinoma savo slapyvardžiu Chinawoman. Savo klausytojus ji užburia melancholišku tamsumu, Tanitos Tikaram tipo balsu ir savotišku psichoziniu intonavimu. Užbūrė ir Marių.

„Klausydamas jos muzikos supratau, kad ji puikiai tiktų mano kūriniui. Neįsivaizdavau, kad galiu ją prisikviesti, todėl pradėjau kalbinti mūsų muzikos specialistus, galbūt jie galėtų sukurti kažką panašaus. Tačiau supratau – negalima žmogaus versti sukurti kažką panašaus, atsisakyti savęs, kad jis darytų kažką svetimo. Todėl nutariau parašyti Chinawoman, visiškai nieko nesitikėdamas. Po pusvalandžio gavau laišką, kad šis pasiūlymas ją sudomino.

Pradžioje ji atsiuntė dainas, kurios man visiškai netiko. Ji niekaip negalėjo suprasti, ko noriu. Atsiųstos dainos jau savaime buvo liūdnos, beviltiškos. Jas atsiuntė jau žinodama filmo scenarijų, todėl paprašiau, kad pabandytų įsivaizduoti, jog nieko nežino apie filmą, bandytų atsiriboti. Galiausiai mūsų pokalbiai baigėsi tuo, kad ji pasakė supratusi, ko noriu, tačiau pridūrė, kad tai bus optimistiškiausia, ką ji yra sukūrusi“, – apie pažintį su išskirtinio balso savininke pasakojo režisierius.

Negaliu užbaigti mūsų pokalbio nepaklausęs Mariaus, kur toliau neš kūryba?  Prie literatūros, teatro dramaturgijos ar iš rankų nepaleis kino?

„Stengiuosi imti jautį už ragų ir viską darau, kad šią vasarą filmuočiau naują filmą. Šįkart jis bus su latviais. Tai bus šiuolaikinė „Ilga kelionė per kopas“ istorija (analogija 1980–1981 m. sukurtam serialui – aut. pastaba).

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min