-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Režisierius Mykolas Vildžiūnas: „Kuo daugiau sutiksiu žmonių, kurie manęs paklaus, ar filme iš tikrųjų taip nutiko, tuo laimingesnis būsiu“

Neatsitiktinai pasikalbėti ir išgerti kavos puodelį Mykolą Vildžiūną pakviečiau būtent į kino teatrą. Už kelių dienų ekranuose pasirodys pirmasis jo filmas „Nesamasis laikas“. Kino salėse pristatant lietuviškus filmus Mykolo Vildžiūno vardą ir pavardę esame matę ne kartą, bet pirmą autorinį filmą žiūrovams jis pristato šiemet. Kaip pats Mykolas sako, „Nesamasis laikas“ jau baigtas, supakuotas ir laukia žiūrovų: „Ateikit ir naudokitės tuo, kad jums yra padarytas filmas, nes jis pasirodys vasario 28 dieną.“
Mykolas Vildžiūnas
Mykolas Vildžiūnas / Lukas Balandis / BNS nuotr.

– Pabandyk įsivaizduoti, kaip į naujo tavo filmo „Nesamasis laikas“ premjerą pro šias kino salės duris ima rinktis žiūrovai. Kokius juos įsivaizduoji?

– Norėčiau įsivaizduoti kuo platesnį žiūrovų ratą. Man, kaip autoriui, kuriant filmo istoriją, kuri vystoma per vyro draminę liniją, žinoma ta amžiaus kategorija, kuriai priklauso pagrindiniai filmo veikėjai, nes filme „Nesamasis laikas“ kalbama apie tai, kas vyksta su to amžiaus žmonėmis. Tai pakankamai reali istorija, kuri vyksta dabar Lietuvoje, Vilniuje, kurį mes ir atpažįstame. Filmas turėtų pritraukti ir jaunesnius žmones, kuriems įdomu, kaip gyvena tie, šiek tiek vyresni, taip pat sudominti ir dabartinės kartos tėvus, nes filme matome ir personažo tėvus, kurie atlieka tam tikrą vaidmenį, paryškindami istoriją savo rūpesčiu ir begaline meile bandydami padėti jam atrasti laimę. Taigi matau pakankamai įvairų žiūrovą – nuo vėlyvo mokyklinio iki pensinio amžiaus, kuriems, tikiuosi, filmas taip pat bus įdomus.

– Kokiais būdais reklamuojate „Nesamąjį laiką“ šiandienos naujų lietuviškų filmų sraute?

– Mūsų pagrindinis uždavinys buvo pasistengti kuo teisingiau ir kuo plačiau paskleisti žinią apie filmą. Žinome ir pasaulinių, ir dabar jau vietinių atvejų, kuomet galima sulyginti filmo reklaminę kampaniją su pačiu filmu – kartais tai labai skirtingi dalykai. Reklaminė kampanija gali labai gerai parduoti filmą, kuriame po to pamatai ne tai, ko tikėjaisi, arba priešingai – tu nematai, visiškai nesusidomi reklama ir netikėtai patenki kažkur, ar tai būtų paroda, spektaklis ar koncertas, kur vyksta labai įdomūs dalykai. „Nesamojo laiko“ reklaminė kampanija nei kažkuo išsiskiria, nei yra kitokia – tai pakankamai tradicinės priemonės: stengiamės būti matomi spaudoje, stengiamės pristatyti taip, koks tas filmas yra iš tikrųjų, nors nesinori apie jį papasakoti dar prieš jam pasirodant taip pasakant – „Štai toks bus filmas.“ Jau įpusėjus filmavimui darėme pirmą spaudos konferenciją, kas yra ganėtinai netipiška. O paskui ilgai tylėjome.

– Ar po „Nesamojo laiko“ anonso pristatymo jau sulaukėte komentarų apie jį? Kokios buvo žiūrovų reakcijos ir kokių jų tikitės?

– Aš specialiai nenorėjau pradėti reklamuoti labai anksti, taigi „Facebook‘ą“ mes paleidome neseniai: jis auga pakankamai sparčiai, mūsų supratimu, mūsų filmo anonsą žiūri, ir komentarai yra pozityvūs, kas taip pat džiugina, nes žinome kartais pakankamai stereotipinį požiūrį į tuoj pasirodysiančius lietuviškus filmus – dar niekas nematė, bet jau visi žino. Bet panašiai būna ir su krepšinio rinktine: ji tik išvažiuoja, o jau jiems kabina medalį arba skelbia paskutinę vietą. Čia labai normalu, toks lūkesčių formavimas. O kol kas tie lūkesčiai pakankamai gražūs. Aišku, pagrindinis tikslas, kad ateitų tų žmonių tiek, kiek jų ateina, ir, svarbiausia, kad išėję jie dar norėtų kažkam pasakyti, kad verta nueiti į kiną, į lietuvišką kiną. Geresnės reklaminės kampanijos negu mouth to mouth (iš lūpų į lūpas – aut. past.) nėra.

– Taigi tau svarbu, kad žmonės ateitų ne tik į šį filmą, bet apskritai imtų žiūrėti lietuvišką kiną?

– Mano filmas, žinoma, patenka į bendrą kontekstą: lietuviškų filmų vis daugiau, jie skirtingi, jie panašūs, jie visi savi, nes jie lietuviški. Ir taip – vaikščiokime į lietuviškus filmus. Salėse žiūrovų vis daugėja tik dėl to, kad daugėja pačių lietuviškų filmų. Tai tikiuosi, kad į mūsų filmą ateis žiūrovų, kurie pakvies ir kitus ateiti, ir iš principo pasakys, kad verta, faina žiūrėti lietuviškus filmus, tai puiki pramoga: kam kartą per mėnesį, kam du, kam kartą per metų ketvirtį. Statistiškai Lietuvos žiūrovas gana pasyvus – yra tokių, kurie kartą per dvidešimt metų į kino teatrą neįžengia. Žiūrovas yra labai reikalingas, nes kinas be žiūrovo, kaip teatras be žiūrovo, kaip bet kokia kita raiška – kam? Dėl ko?

– Papasakok plačiau, kaip gimė pats „Nesamasis laikas“? Jo idėja susiformavo kūrybinio proceso metu, ar buvo labiau išlaukta, subrandinta?

– Idėjas visada permąstau ir bandau praleisti per dabartinio laiko filtrą. Jeigu niekas nuo idėjos gimimo iki jos realizavimo nesikeičia, vadinasi, kažkas negerai, ta idėja visai sintetinė, be gyvybės. Tai ir šis sumanymas ilgai brendo bei augo. Šitas filmas kaip karoliukai – jis vis nėrėsi nėrėsi po vieną. Pirminė idėja, vienas iš siužetinių karoliukų, kuris išliko filme, kilo kažkur 2006 metais. Žinoma, viskas paskui labai pasikeitė, visi siužetai išsivystė visai kitaip.

VIDEO: Filmo „Nesamasis laikas“ anonsas:

– O kokiais būdais vyko tas „karoliukų“ vėrimas?

Rodžiau filmą įvairiems žmonėms: nekūriau jo užsidaręs urve, kad va, padarysiu, o tada jau visi raudonuokite – nežinau, iš pykčio ar iš džiaugsmo. Nesu užsidaręs vienišas genijus, kuris vienas dirbtuvėje kažką išdroš ir pakeis pasaulį. Dariau tas specialias focus grupes – ir pažįstamų ratui, ir personalui, ir visiškai nepažįstamiems žmonėms – kad gaučiau atsaką, įspūdžių, galėčiau šlifuoti, kristalizuoti, kaip geriausiai pasiekti žiūrovą su tuo mano sumanymu, autoriniu pareiškimu. Tokiu būdu ieškodavau atsakymų, silpnų vietų, blogų siūlių. Pakeitimų buvo daroma daug, todėl tokį ilgą kelią šis filmas ir nuėjo.

– Tuomet įdomu, kaip atsirado pats filmo pavadinimas „Nesamasis laikas“?

Jis pribrendo – iš esmės radosi kartu su pilnametražio filmo scenarijumi, tada ir susiformavo toks galutinis pojūtis, kaip tą istoriją pasakoti. O joje yra labai ryškus laiko sampratos raktas: kaip žmogus kokiam laike gyvena, kaip suvokia praeities ir dabarties įvykius. Kai tai visiškai išsigryninome siužete, pradėjome ieškoti apibūdinimo tam, kas gi vyksta. Tai buvo komandinis darbas. Kartu su prodiusere Dagne Vildžiūnaite esame padarę labai daug filosofinių ir koncepcinių atradimų. Artėjant prie filmo gamybos pabaigos, prisidėjo vis daugiau žmonių, su kuriais tu kūrybiškai daliniesi, bet ilgiausiai šalia manęs, kaip režisieriaus, buvo prodiuserė, kuri visada daugiau mažiau žinojo, kokia kryptimi mes judame, kokius uždavinius sau keliame, į kokią pelkę mes save klampinam… Tai bandėme turėti visas reikalingas priemones tam, kad pavyktų, ir nepamiršti gelbėjimosi liemenių, kad neprigargaliuotume.

– Pasakoji, kad kūrybinis darbas buvo komandinis. Tad kaip ta kūrybinė komanda atėjo pas tave? Kaip ją atradai ir surinkai į būrį?

– Paieška. Viskas vyko su prodiusere, su studija, ieškojome žmonių toms pozicijoms, kurių trūko. Buvo tokių pozicijų, kurios buvo jau numatytos, žinojome asmenis, su kuriais mes norėjome dirbti, ir kurie su mumis norėjo dirbti. Bet buvo ir tokių, kurioms reikėjo atrasti nebandytus, nepažįstamus žmones, su kuriais reikėjo ieškoti visai naujos kalbos, kad susišnekėtume. Kinas išmoko bendrauti. Nebendrauti jame neišeina.

Kadras iš filmo „Nesamasis laikas“
Kadras iš filmo „Nesamasis laikas“

– Kokios taisyklės galiojo filmavimo aikštelėje? Kaip jūs visi dirbote?

– Jeigu žiūrėtume į filmo aikštelės nuotraukas, tikrai nepasakytume, kad buvo filmuojama lietuviška niūri drama, nes visi išsišiepę, visi laimingi, aikštelėje buvo labai daug juoko, tokio gražaus vienas kito špilkavimo, visiems buvo sugalvotos pravardės. Bet viskas trukdavo iki filmavimo, jame visi darydavo tai, ką reikia – su tokia „temperatūra“, kokia yra numatyta. Įspūdis, kad filmavome komediją, o kai žiūri filmą, jis toks truputį lėtesnis, truputį romantiškesnis, bet jis turi tą savo šviesą.

– Su kokiais įspūdžiais grįždavai iš filmavimo aikštelės?

– Grįždavau visada pavargęs ir visada laimingas, nes kiekvienas išėjimas į pamainą būdavo toks nedidelis išėjimas į naują karo lauką – su nedideliais apkasais ir trupučiu amunicijos, arsenalo, kur gali truputį pašaudyti, truputį pasprogdinti, truputį pakilti kažkur į orą.

– Kaip įvardintum filmo misiją?

– Kalbėdamas apie filmo siunčiamą žinutę prisiminsiu savo dėstytoją – labai smagią jo istoriją. Prieš gimstant pradinei filmo idėjai studijavau režisūrą ir mes buvome vasaros medijos stovykloje, kur manęs paklausė, kokia yra filmo, kurį mes tada ruošėmės daryti, žinutė? Kartą bevykstant pasiruošimui, svarstymams, prisėdau su dėstytoju Algimantu Puipa ir jo paklausiau, kas man neduoda ramybės: „Visi manęs klausia apie tą filmo žinutę, mes bandome ją kažkokią išrasti…“ O jis sako: „Oi, pasiimk Bibliją, atsiversk kažkurį skyrių, paskaityk kokią nors žinutę, kuri tau patinka, ir pasakyk – tai yra mūsų filmo žinutė. Tu gi jauti, kokia yra tavo žinutė?“ – „Jaučiu“, – sakau. – „Tai va, ką jauti, ir daryk. O jiems pasakyk, kad būtų ramu.“

– O kokias tada misijas kėlei ne filmui, bet sau? Koks buvo tavo tikslas kuriant šį filmą?

– Misijų aš sau kėliau įvairių. Pagrindinė užduotis, aišku, buvo įveikti ir susitvarkyti su užduotimis. Kaip filmą pradėti ir daryti aš jau buvau patyręs, tačiau, kaip filmą baigti, dar tik mokausi. Tai yra pirmas, bet ne naujas mano filmas, kaip labai dažnai manoma. Ir čia mano žinios baigiasi… Manau, kad pats žiūrovas man atsakys į šitą klausimą. Mano lūkestis ir tikėjimas filmu yra labai didelis, nes aš myliu ir net galima pasakyti išpažįstu lietuviško kino tradicijas. Tos tradicijos ir ta raiška man yra labai artima. Tad aš bandau parodyti savo kažkokį kūrybinį matymą, kalbėti kuo suprantamiau ir tai daryti taip, kad būtų kuo daugiau žiūrovų. Ne tam, kad jų skaičius būtų kuo didesnis, bet kad diskusija būtų kuo platesnė. Ta mano žinutė, kurią aš skleidžiu, yra klausimas – ar mes galime kurti tokius filmus, ar mes randame žiūrovus, kurie juos pažiūri, kurie išgyvena filmą su jausmais kino salėje, ar jiems smagu, gera prisiminti, analizuoti ir vėl kažkada kartu su kažkuo pažiūrėti, na, ir elementariai džiaugtis, kad Lietuvoje atsiranda tokie dalykai. Kuo daugiau sutiksiu žmonių, kurie manęs paklaus, ar filme iš tikrųjų taip nutiko, tuo laimingesnis būsiu. Aš klausiu, kalbinu žiūrovą. Filme lieka toks klausimas, kaip yra iš tikrųjų?

– Taigi tas atsakymas, kurį turi atrasti žiūrovas, nebus atkleistais?

– Jeigu „Nesamasis laikas“ sukeltų baisią suirutę Lietuvoje dėl to, kokį klausimą aš iškėliau, ir mes pamatytume čia Maidaną, kur žmonės statytų barikadas ir sakytų: „Vildžiūnai, pasakyk, kaip yra iš tikrųjų!“, tada aš pasakyčiau. Bet dabar pasakyti, koks yra mano atsakymas, reiškia visiškai sužlugdyti žiūrovo vertinimą. Scenarijuje, montuojant buvo ieškoma tos tiesos, kad būtų aiškus taškas, kaip plėtojasi visa istorija, kaip vystosi personažų linijos, kaip viskas vyksta toliau, taip pat, kad keltų daugiau klausimą ne tiek apie filmą, kiek apie save arba savo artimą, su kuriuo tu susitapatini, kas svarbu gyvenime, apie ką mes galvojame, kaip mes kiekvienas tos laimės ieškome, kaip mes kartais sau leidžiame iš kažkieno nedidelės laimės imti ir pasijuokti, taip tiesiog sudaužydami jų nedidelę laimę į šipulius. Tai yra filmas apie jus ir apie mus, todėl jis realistinis.

– Kas buvo šio filmo įkvepėjai tau? Kas padarė didžiausią įtaką?

– Tiktai tiesiogiai pažįstami žmonės. Žinau be kieno pagalbos, be kieno supratimo ir palaikymo aš tikrai nebūčiau to padaręs. O kad mane būtų įkvėpę kažkokie išoriniai veiksniai, tokių irgi labai daug. Tai aktorystės studijų baigimas, kurso draugai, režisūros studijos, įvairūs dėstytojai, bandymai, filmai. Visa tai brandina. Taip pat darbas kine – galėjau labai anksti tai pradėti daryti ir matyti daug įvairių filmavimo aikštelių. Iki šiol kartais naktimis prabundu nuo to salsvo juostos kvapo ir atrodo, kad ji kažkur čia pat. Dabar jo labai pasigendu. Tai brendo lašas po lašo – jau nebeatseksiu, buvo daug fragmentų.

Kadras iš filmo „Nesamasis laikas“
Kadras iš filmo „Nesamasis laikas“

– Atrodo, didžiausia režisieriaus dilema turėtų būti, kaip sudominti ir išlaikyti žiūrovo dėmesį? Kaip dabar, baigęs filmuoti „Nesamąjį laiką“, galėtum atsakyti į šį klausimą? Ar jautiesi išsprendęs šį klausimą – ko reikia žiūrovui?

– Aš iš šio filmo labai daug pasimokiau: nežinau, kam tiksliai panaudosiu tas žinias, nežinau, koks bus kitas mano filmas, nežinau, ar bus tas kitas mano filmas, bet tos išmoktos pamokos, manau, bus labai reikalingos ir pritaikomos labai įvairiose sferose ir kituose darbuose – didesniuose ar mažesniuose iššūkiuose. O į šį klausimą gali atsakyti tik žiūrovas. Ar man pavyko jį išlaikyti, ar jis sekė ir žiūrėjo istoriją iki galo, ar toje istorijoje jam neatsirado kažkokių „juodų“ dėmių, ar kažkokių nuobodulio minučių. Liko labai nedaug ir pradėsime girdėti ir matyti tuos žiūrovų atsakymus.

– Koks būtų didžiausias apdovanojimas po „Nesamojo laiko“ premjeros?

– Kad filmas neprapultų. Kad po pirmo savaitgalio jį vis dar rodytų kino teatro salėse. To noriu ir to siekiame – jį parodyti, o paskui jau bus matyti. Kai pradėjome kurti filmą, mes nekėlėme sau ambicijų, kad važiuosime į festivalius, jį rodysime visam pasauliui… Nuo pat pradžių su prodiusere sau kėlėme tikslą daryti filmą nacionalinėmis sąlygomis nacionaliniam žiūrovui. Taigi mūsų pirmoji pergalė yra čia, Lietuvoje – mes jį norime parodyti būtent Lietuvos žiūrovui, o tada filmo laukia jau savo kelias.

– Pasakyk, kas tau yra geras filmas? Ar pavyktų į šį klausimą atsakyti iš dviejų pozicijų – kaip filmo kūrėjui ir kaip filmo žiūrovui?

– Visų pirma, geras filmas yra gerai praleistas laikas. Aš žiūriu labai įvairių žanrų filmus: viso pasaulio filmus, populiariuosius filmus – tiek holivudinius, tiek kitus. Artimesnis, įdomesnis, labiau man klausimus keliantis, intriguojantis vis tik yra autorinis kinas. Labiau mėgstu vadinamąjį nepriklausomą kiną – Amerikos nepriklausomas kinas man yra įdomesnis už industrinį holivudinį kiną, lygiai taip pat ir Europoje. Bet Europa kino kuria mažiau. „What is the main difference between European and Hollywood cinema?“ – toks klausimas buvo užduotas Holivudo prodiuseriui, dėstančiam Europoje. Ir jis atsakė visiškai nuoširdžiai: „In Hollywood we are making movies, in Europe they are making films“.

– Tad toks labai paprastas skirtumas. Man patinka filmas, kuris mažiau dirbtiniai modeliuotas, apie kurį galima diskutuoti, kuris sukrečia savo tema, aktualumu arba kartais net vizualumu. Lieki sukrėstas ne vien to, kas vyksta kine, o to, kaip tu visa tai matei. Kai tu žiūri kadrą ir tau susidaro įspūdis, kad tau yra ir šalta, ir drėgna, ir tu net užuodi, vadinasi, ta ekrane kuriama fikcija yra tiek realistiška, kad ji tave paveikia ir sukrečia. Tą pamatyti aš visada geidžiu ir trokštu.

– Ar tokių filmų randi ir tarp lietuviškų juostų?

Iš šių metų lietuviškų filmu man didžiausią įspūdį padarė „Ekskursantė“. Didžiausią vertinimą atiduočiau jai, nes tai buvo filmas, kuris su didžiule empatija papasakojo labai tikrą istoriją. Man patiko ir vizualioji jo dalis ir tai, kaip pasakojamas naratyvas, ir, žinoma, nepriekaištingai atliktas vaidmuo. Tai man paliko ryškiausią kino audinio įspūdį iš šiemet Lietuvoje pasirodžiusių filmų. Tarp mano mėgstamų filmų yra ir Šarūno Barto pirmasis filmas „Trys dienos“. Taip pat man svarbūs filmai yra tie, prie kurių aš pats labai prisidėjęs – „Aš esi tu“, „Tadas Blinda“. Man visiškai nebūtina, kad filmas iš karto būtų sudvasintas, nepaprastai filosofinis, o jeigu toks nėra, negalima apie jį net diskutuoti, jo vertinti, nei žavėtis.

– Turi progą pakviesti „KINFO“ skaitytojus į savo filmo „Nesamasis laikas“ premjerą…

– Būtinai ateikite pažiūrėti filmo. Žinome, kad artėja „Kino pavasaris“, jame mano filmas taip pat bus rodomas, bet iki to didelio kino įvykio labai kviečiu ateiti pažiūrėti filmo, kol jis bus rodomas salėse, įvertinti ir stebėti filmo gyvenimą, nes artėja momentas, kai atsisveikinsiu su juo. Vis dar galėjau daryti jam didelę įtaką, vis dar jį auklėjau, galėjau grūmoti pirštu arba glostyti, džiaugtis už jį, o dabar taip, kaip jis „supakuotas“, baigtas, jis bus atiduotas ir viskas. Nuo tos akimirkos jis nebe mano, jis jūsų. Ateikit ir naudokitės tuo, kad jums yra sukurtas filmas.

Ačiū už pokalbį.

Kadras iš filmo „Nesamasis laikas“
Kadras iš filmo „Nesamasis laikas“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius