Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Romualdas Čarna: „Pieštuose arlekinuose – savi ir svetimi troškimai ir ydos “

Romualdas Čarna
Artūro STAPONKAUS nuotr. / Romualdas Čarna
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
A A

Šaltą penktadienio vakarą į Šiaulių universiteto Dailės galeriją susirinkę meno gerbėjai atvyko pasižiūrėti grafiko Romualdo Čarnos darbų. Galerijoje visus šiltai priėmė ir pats autorius – jis su visais bendravo, juokavo, pasakojo apie savo darbus.

Apie savo kūrybinį kelią, įvairius gyvenimo vingius R.Čarna sutiko papasakoti ir „Šiaulių naujienoms“.

– Kada pradėjote domėtis daile? Kas paskatino padaryti tokį pasirinkimą?

– Reikia pradėti nuo to, kad aš baigiau Pakruojo rajono Rozalimo vidurinę mokyklą ir mano mokytojas buvo garsus žmogus Lietuvoje – Jonas Švėgžda. Su šio mokytojo sūnumi buvome bendraklasiai – su Algimantu Švėgžda, kuris tapo dar žinomesnis dėl savo tapybos darbų. Jis padovanojo daug savo darbų Lietuvai – tai puikios sukurtos kompozicijos, kurios yra vertinamos iki šiol.

Neturėjome jokio tikro ir realaus dailės pažinimo – iš kur mes, kaimo vaikai, galėjome daugiau žinoti apie ją.

Taigi mes kartu mokėmės Rozalimo mokykloje, o jo tėvas buvo mūsų piešimo mokytojas.

Būtent jo tėvo patarimas lėmė mano sprendimą – jis pasiūlė man stoti į Vilniaus valstybinį dailės institutą kartu su jo sūnumi. Anot jo, mes gana gerai paišėme, tai ir pasiūlė pabandyti tokios krypties studijas. Dabar, kai prisimenu, kaip tuo metu paišiau, tai vienas juokas. Pirmieji darbai – ant sienlaikraščių nupaišyti naivūs apipavidalinimai.

Daugiau mąsčiau apie literatūros studijas. Mano brolis studijavo žurnalistiką, tai ir aš norėjau eiti šia kryptimi. Neturėjome jokio tikro ir realaus dailės pažinimo – iš kur mes, kaimo vaikai, galėjome daugiau žinoti apie ją. Dailės platybių gi nebuvome ištyrinėję.

– Kaip ruošėtės stojimams į Vilniaus valstybinį dailės institutą?

– Pirmaisiais metais į Dailės institutą neįstojau nei aš, nei A. Švėgžda. Įstojome tik iš antro karto. Mums padėjo iš mūsų krašto kilusi menininkė Elvyra Radauskaitė. Ji dėstė akademijoje, todėl žinojo standartinius stojimo reikalavimus – ji mus ir paruošė. Anot jos, mes, kaimo vaikai, paišom primityviai, iš savęs, o ten reikalingos tam tikros nuostatos – reikia piešti portretą, kompoziciją, natiurmortą.

– Kaip sekėsi institute?

– Studijuoti sekėsi visai neblogai. Aišku, iš pradžių buvo sunku – ypač pirmais ir antrais metais. Aš pasukau į grafiką, o A. Švėgžda – į tapybą. Daugiausia mokiausi knygos iliustravimo meno.

Vaikai turi tokius čiuptuvėlius, su kuriais viską iš tavęs paima. Tu grįžti namo ir, jeigu turėjai savo kokių nors idėjų, jų tiesiog nebelieka.

Man nusišypsojo didelė laimė – mokiausi pas garsųjį profesorių Antaną Kučą. Jis buvo ir mano diplominio darbo vadovas.

Baigęs studijas, gavau paskyrimą dirbti į Kauno „Šviesos“ leidyklą meniniu redaktoriumi. Atvykau į Kauną ir šioje pozicijoje išdirbau trejus metus, o vėliau mane pakvietė laikinai dirbti į Juozo Naujalio meno mokyklą dėstyti grafiką. Ten užsibuvau 20 metų...

– Sunku dirbti su vaikais?

– Na, jie turi tokius čiuptuvėlius, su kuriais viską iš tavęs paima. Tu grįžti namo ir, jeigu turėjai savo kokių nors idėjų, jų tiesiog nebelieka.

Pedagogika yra būtina. Jeigu mane mokė, jeigu mano profesorius A. Kučas man atidavė savo šešerius metus, tai reikia galvoti, kad ir mes turime kažką atiduoti. Aš manau, kad pedagogika yra truputį ir auka – tai estafetė, perdavimas. Nemanau, kad pačiam menininkui tai labai daug prideda kūrybai. Tikriausiai daugiau atima, bet ką padarysi.

– Kas jus įkvepia kurti?

– Idėja – tai toks dalykas... Ji gali ateiti netikėtai. Mes 25 metus keliavome po šiaurinę Lietuvą. Juk ir gimėme būtent čia – esame lygumų vaikai. Plenerai vyksta nenutraukiamai tuos 25 metus – esame apkeliavę nuo Žagarės iki Šiaulių, Panevėžio, Pasvalio. Įsibrovėme net į Latviją. Kviečiame ir latvius dalyvauti tuose pleneruose. Tai galiu teigti, kad mano kraštas labai įkvepia.

Nesu tiesmukas gamtos vaizduotojas. Nesakau, kad tai yra blogai. Kai kurie mėgsta peizažą, kai kas gali jį labai intymiai perteikti. Tačiau man artimesnė simbolių, ženklų kalba. Per ženklus ir kalbu savo darbuose.

– Kokia jūsų piešinių tematika?

– Anksčiau dariau labai daug portretų. Mėgau bendrauti su aktoriais, rašytojais, buvau pažįstamas su režisieriumi J. Miltiniu, su rašytoju J. Grušu... Esu padaręs šių žmonių portretus. Vėliau portretą kažkaip palikau... Darant portretus, reikalingas labai geras regėjimas ir laikas. Ne taip paprasta, reikia  atidžiai pažvelgti į žmogaus veidą.

Per arlekiną gali išsakyti slaptus potroškius, ydas, kartais net savas atskleisti.

Laikui einant, pradedi keistis – norisi ko nors naujo, prasideda ieškojimai. Plečiasi akiratis, nesinori visada daryti tą patį. Mane pradėjo traukti erdvės, o šiaurinė Lietuva kaip tik tai – juk ji yra plačių erdvių atodangose. Taigi ir dabar mano darbuose pamatysite daug erdvių – išėjau į jas.

Paskutiniu metu piešiu arlekinus – žinote dėl ko? Per arlekiną gali išsakyti slaptus potroškius, ydas, kartais net savas atskleisti. Arlekinas – tai tarsi pašalinis asmuo, kuris leidžia tau kalbėti antrojo asmens vardu. Turėtumėte pastebėti, kad arlekinai mano kūryboje dažnai pasikartoja.

– Kiek laiko skiriate kūrybai?

– Įvairiai. Būna, kad nieko nedarau, būna, kad ką nors skaitau, einu į parodas... Būna su bičiuliais susitinku.

Surasti formą – yra pats sudėtingiausias dalykas. Būna taip, kad pradedi ir nebežinai, kaip užbaigti.

Daugiau negu 20 metų esu laisvasis menininkas. Bet nuo ko laisvas? Nesu laisvas nuo kūrybos, dvasioje vis tiek esu kažkaip įsipareigojęs jai. Menininko laisvumas – tai mažytė melagystė... Juk reikia ir pragyventi. Jau 20 metų išgyvenu iš savo kūrybos – nesakau, kad gyvenu labai sočiai, bet, kaip matote, nesu ir labai sulysęs.

– Ar turite kokių nors idėjų ateičiai?

– Na, kaipgi aš be idėjų? Idėjų pilna. Yra daug minčių iš kelionių, pokalbių su žmonėmis... Idėjos atsiranda taip, tarsi jas kas nors pakužda. Visiškai netyčia. Kartais nė pats nežinai, iš kur ateina į galvą viena ar kita idėja. Galbūt kartais net susapnuoji jas.

Būna, kad po kokių nors susitikimų ima tavyje kažkas knibždėti. Ir tas knibždėjimas ilgiau neduoda tau ramybės – tai reiškia, kad jau reikėtų ką nors daryti. Tada kyla klausimas – o kaip tai padaryti? O čia yra labai sudėtingas dalykas, nes tai, ką tu jauti viduje, išreikšti vizualia forma sunku...Matot, mene reikia rasti vizualinę formą. Taigi čia prasideda ieškojimai. Būna, kad kartais idėja ir pradžioje numiršta.

Surasti formą – yra pats sudėtingiausias dalykas. Būna taip, kad pradedi ir nebežinai, kaip užbaigti. Kokius metus kitus padedi tą darbą į šoną, tik vėliau tarsi vėl kažkas pakužda tau ir tada užbaigi darbą.

„Šiaulių naujienos“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min