Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Kubilius. Nepaklusti laikui

Literatūrologo V.Kubiliaus nuotrauka iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistos knygos „Nepaklusęs laikui“.
Nuotraukos autorius ir data nežinomi. / Literatūrologo V.Kubiliaus nuotrauka iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistos knygos „Nepaklusęs laikui“.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Literatūrologas, kritikas, tėvas, draugas... Kūrybingas, ironiškas, pastabus, nesukalbamas, rizikuojantis... Žmogus, apie kurį daugiau kaip 50-ties autorių atsiminimai sugulė knygoje „Nepaklusęs laikui“. Atsiminimai, aprėpiantys Vytauto Kubiliaus (1926–2004) gyvenimą nuo mokyklos laikų ir pirmųjų prisilietimų prie literatūros iki profesoriaus kasdienybės.

Kai V.Kubilius vadovavo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriui ir jaunos jo kolegės guodėsi, kad sunkiai sekasi suregzti sakinį, profesorius patardavo: „Rašykit meilės laiškus. Jei neturit kam, rašykit skyriaus vadovui.“ Atsiminimų knygos apie V.Kubilių sudarytoja literatūrologė dr. Donata Mitaitė sako, kad sklaidydama jau išėjusią knygą ji pagalvojo, jog labai kerėpliškai pavadino savąjį tekstą – „Meilės ir mirties temos instituto kasdienybėje“.

„Juk tikrasis pavadinimas visą laiką buvo šalia manęs. Tekstą turėjau pavadinti „Meilės laiškas skyriaus vadovui“. Meilės laiškai, žinoma, būna įvairūs, tačiau V.Kubilius buvo toks autoritetas, kuris priversdavo pasitempti, bet neversdavo įsitempti. Jis man, kaip ir kitai, viduriniajai, Instituto kartai, liko tiesiog Kubilius, tarytum pavardėje tilptų ir pagarba, ir meilė, ir kolegiškas santykis“, – knygos pristatymo vakare kalbėjo mokslininkė.

Ji V.Kubilių įvardija kaip vieną ryškiausių asmenybių XX a. lietuvių literatūrologijoje ir kritikoje, o sovietmečiu – kaip pačią ryškiausią. „Drįsčiau teigti, kad iki šiol niekas V.Kubiliui neprilygsta nei mokslinių interesų platumu, nei jų realizacijos reikšmingumu, nei suinteresuota, drąsia reakcija į literatūros ir visuomenės gyvenimo kaitą“, – knygoje rašo dr. D.Mitaitė, akcentuodama, jog šis žmogus buvo neparankus sovietinei valdžiai, „dygliuotas, siekiantis sakyti ir rašyti tai, kas jam iš tiesų atrodo svarbu, dažnai pažeisdamas kritikui oficialiai leistinas ribas“.

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Atsiminimų knygos „Nepaklusęs laikui“ sudarytoja D.Mitaitė sako, kad V.Kubilius priversdavo pasitempti, tačiau neversdavo įsitempti.
J.Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Atsiminimų knygos sudarytoja D.Mitaitė sako, kad V.Kubilius priversdavo pasitempti, tačiau neversdavo įsitempti.

Matyt, iš čia – ir knygos pavadinimas. Paprašyta paaiškinti, kodėl atsiminimus apie V.Kubilių ji pavadino „Nepaklusęs laikui“, literatūrologė siūlė prisiminti jo knygas ir straipsnius, dėl kurių profesorius „gaudavo per galvą“. „Laikas buvo toks, tačiau V.Kubilius bandydavo išsaugoti laisvą dvasią, kritinį požiūrį. Jis turėjo savąją literatūros ir visuomenės gyvenimo viziją, kuri nesutapo su oficialiuoju laiku, su epocha, reikalavusia paklusnumo“, – aiškino knygos sudarytoja.

Darbas – auklėjimo priemonė

Žymaus literatūrologo dukra architektė Rūta Kubiliūtė-Valainienė savo atsiminimuose pasakoja apie 1972-ųjų vasarą. Laiką po Romo Kalantos susideginimo. Ji prisimena, kad mokykloje jautėsi didžiulė įtampa – netgi į smulkmenas, kaip kad tautinės spalvos atviruke, buvo reaguojama neadekvačiai. Vienas jos klasės draugų per vykusias rankinio varžybas neatsistojo grojant tarybiniam himnui.

„Mus visus sukvietė į mokyklą, berods jau buvo atostogos, ir primygtinai liepė išmesti jį iš komjaunimo (svarstyti ir išmesti). Turėjome viešai pareikšti savo nuomonę ir po to atvirai balsuoti. Balsavome, kad neišmestų, prasidėjo skandalai, organizatorių paieškos, liepė atsivesti tėvus, žinau, kad tėveliui kliuvo, bet jis namuose man visai nepriekaištavo“, – prisimena V.Kubiliaus dukra, nuo kurios atsispyręs pirmuose sakiniuose savo atsiminimus apie tėvą knygoje pasakoja ir jos brolis Andrius Kubilius, dabartinis šalies premjeras.

„Neatsimenu, kaip tėvelis mane auklėjo. Mane auklėjo sesuo, ji visada mane skriausdavo, ir aš turėdavau kovoti už savo erdvę, nes ji pusantrų metų vyresnė už mane. Na, o peržvelgus visą gyvenimą, be abejo, pirmas dalykas, ką prisimenu, tai yra tėvelio darbas. Visai šeimai tai būdavo auklėjimo priemonė: visas mūsų gyvenimas būdavo reguliuojamas pagal tėvelio darbą... Mums, vaikams, tai reikšdavo tik viena: absoliuti drausmė ir tyla“, – rašo V.Kubiliaus sūnus.

V.Kubiliaus laisvalaikis. Nuotrauka iš knygos „Nepaklusęs laikui“.
V.Kubiliaus laisvalaikis. Nuotrauka iš knygos „Nepaklusęs laikui“.

Tačiau jis tvirtina dar jaunystėje suvokęs, kad prašęs tylos namuose, tėvas niekada nenorėdavo tylėti pats – paklusti, išsisukti, apsimesti. Šeima nuolat jautė sovietinės valdžios smūgius V.Kubiliui, kurie privertė sūnui patarti rinktis kitokį gyvenimo kelią. „Bandžiau eiti sustiprintą literatūros kursą, rašiau kažkokius ten eilėraščius. Man jie labai patiko. <...> Visa tai baigėsi tuo, kad tėvas man pasakė: „Žinai, literatūroje valdžia tave daužys...“ Ir atnešė man knygą iš Mokslų akademijos bibliotekos apie fizikos korifėjų Rutherfordą (Ernestas Rutherfordas – vienas branduolinės fizikos pradininkų, Nobelio premijos laureatas, aut. past.). Sakė: paskaityk... Na, ir paskaičiau. Taip išėjo, kad po to ir tapau fiziku... Tokie buvo tėvo auklėjimo metodai“, – prisimena A.Kubilius.

Kumščiu į stalą: „gana!“

Kas yra tie valdžios daužymai? Kaip literatūros žmogus juos patyrė? Garsiausią „mušimą“ literatūrologo sūnus prisimena detaliai. 1972 metais „Nemune“ pasirodė V.Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“. „Tėvas rašė apie kūrėjo susidvejinimą ir davė pavyzdį: rašytojų name, kur gyvenome, pulsavo istorija apie poetą Kostą Kubilinską, kuris vokiečių okupacijos metais rašė prieš sovietus, o paskui dėl to sovietai jį pagąsdino ir infiltravo į partizanų būrį. Jis išdavė tuos partizanus ir vieną nušovė. [Tėvas] straipsnyje parašė sakinį, kad žmogus gali būti informatorius, žudikas ir rašyti puikius eilėraščius vaikams“, –  tėvo straipsnio turinį priminė sūnus.

V.Kubilius suteikė autoritetą kritikai; net sunkiu, nelaisvu laiku sugebėjo apie literatūrą, ypač apie lyriką, kalbėti taip, kaip tai daryti atrodė prasminga.K.Kubilinsko draugai „Talento mįsles“ nunešė Antanui Sniečkui, Lietuvos komunistų partijos vadovui. Šis trenkė kumščiu į stalą ir pasakė – „gana!“. „Kerštas buvo mirtinas. V.Kubilius ką tik buvo apsigynęs daktaro disertaciją. Centro komitetas (CK) pareikalavo disertacijos. Ji buvo ginta universitete ir jau išsiųsta į Maskvą tvirtinti. CK antrasis sekretorius Antanas Barkauskas, kuris buvo atsakingas už ideologiją, nusiuntė į Maskvą oficialų raštą, kad sulaikytų disertacijos tvirtinimą. <...> Disertacija buvo apie XX a. lyriką. Šešerius metus ta disertacija nebuvo tvirtinama, tėvui buvo uždarytos visos durys į spaudą“, – atsiminimuose apie tėvą rašo A.Kubilius.

Kodėl „Talento mįslių“ autorius rizikavo? Ar nesuvokė šios rizikos? Literatūrologės profesorės Viktorijos Daujotytės nuomone, V.Kubilius buvo gerai perpratęs valdančiųjų, ypač jiems tarnaujančiųjų kultūros veikėjų, taktikas, būtų galėjęs iš pinklių išsisukti, jų išvengti, „bet tarsi nenorėjo, lyg kažkas jį būtų traukęs į rizikos pusę“.

Tačiau rašydama apie V.Kubilių, mokslininkė akcentuoja ne riziką, ne rizikingą nepaklusimą erdvei ir laikui. „Pagrindinė mintis, kurią atsimindama noriu pasakyti – V.Kubilius suteikė autoritetą kritikai; net sunkiu, nelaisvu laiku sugebėjo apie literatūrą, ypač apie lyriką, kalbėti taip, kaip tai daryti atrodė prasminga“, – knygoje rašo prof. V.Daujotytė.

Vytauto Kubiliaus biografija: Būsimasis literatūrologas gimė 1926 m. lapkričio 23 d. Aukštadvario kaime, Rokiškio apskrityje. Mokėsi Vilkijos gimnazijoje, studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose lietuvių filologiją.

Nuo 1952 iki 2002 m. V.Kubilius dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute: buvo aspirantas, jaunesnysis mokslo darbuotojas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovas, instituto tarybos pirmininkas. V.Kubilius buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato ir Senato narys, 1992–1995 vadovavo Lietuvių literatūros katedrai, buvo aktyvus Lietuvos piliečių chartijos narys.

A.Kubiliaus nuotr./Knyga rankose – įprastas vaizdas V.Kubiliaus šeimos nariams. Nuotrauka iš knygos „Nepaklusęs laikui“.
A.Kubiliaus nuotr./Knyga rankose – įprastas vaizdas šeimai. Nuotrauka iš knygos „Nepaklusęs laikui“.

Mokslininkas rašė „Lietuvių literatūros istorijos“ keturtomį (1957–1968) ir dvitomį (1979–1982), buvo kolektyvinių darbų „Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai“ (1969), „Literatūros teorijos apybraiža“ (1982), „Rašytojas pokario metais“ (1991), „XX amžiaus lietuvių literatūra“ (1994), „Lietuvių literatūros enciklopedija“ (2001) ir kitų redaktorius, bendraautoris.

V.Kubilius yra parašęs monografijas apie lietuvių rašytojus Teofilį Tilvytį, Julių Janonį, Salomėją Nėrį, Kazį Borutą, Ievą Simonaitytę, Joną Aistį, Antaną Vaičiulaitį ir kitus. Taip pat paskelbė didelių mokslinių veikalų: „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“ (1983), „XX amžiaus lietuvių lyrika“ (1982), „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“ (1993), „XX amžiaus literatūros istorija“ (1995), studiją apie lietuvių literatūrą vokietmečiu „Neparklupdyta mūza“ (2001), straipsnių rinkinius „Problemos ir situacijos“ (1990), „Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje“ (2003), „Literatūra istorijos lūžyje“(1997). Parengė dvitomę lietuvių poezijos antologiją, Vytauto Mačernio, J.Aisčio ir kitų kūrybos leidinius.

V.Kubilius žuvo per eismo įvykį 2004 m. vasario 17 d. Su literatūrologą mirtinai sužalojusiu jaunu studentu mokslininko šeima susitaikė.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min