Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Audronius Imbrasas: scenos menų mugės – nauda ir kultūrai, ir ekonomikai

Priėmimas Lietuvos stende NRW Tanzmesse mugėje
D.Matvejevo nuotr. / Priėmimas Lietuvos stende NRW Tanzmesse mugėje
Šaltinis: 15min
0
A A

Jau ne pirmus metus šiuolaikinis Lietuvos šokis pristatomas tarptautinėse šokio ir scenos menų mugėse visame pasaulyje. Galimybė jose dalyvauti, populiarinti mūsų šalį ir šokį, megzti kontaktus yra neįkainojama. Ir Lietuvoje tokia mugė neštų naudą šalies kultūrai ir ekonomikai, bet, Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) ir Menų spaustuvės vadovo Audronio Imbraso teigimu, nors noro ir potencialo yra, prošvaisčių šiuo metu mažai.

Per tris šių metų mėnesius, nuo rugpjūčio pabaigos iki lapkričio pabaigos, LŠIC Lietuvos šokį pristatė net trijose tarptautinėse šokio ir scenos menų mugėse. Jau dešimtą kartą dalyvavo didžiausioje tarptautinėje „Internationale Tanzmesse NRW“ (Šiaurės Reino-Vestfalijos) šokio mugėje Diuseldorfe (Vokietija), pirmąkart Šanchajaus tarptautinėje scenos menų mugėje Kinijoje, taip pat – CINARS tarptautinėje scenos menų mugėje Monrealyje (Kanada).

Tai renginiai, į kurius susirenka įvairių meno sričių profesionalai iš viso pasaulio. Tokiose mugėse užmegzti kontaktai arba, kaip sakė A. Imbrasas, su kuo nors išgertas puodelis kavos atvėrė kelius Lietuvos publikai išvysti kai kurias žinomiausių pasaulio trupių ir Lietuvos šokį pristatyti svetur.

Kuo ypatingos šios mugės, kokia jų nauda, kurioje jų svarbiausia dalyvauti Lietuvai ir ko reikia, kad ateityje ir mes galėtume ką nors panašaus rengti, kalbėjomės su LŠIC vadovu A. Imbrasu.

D.Matvejevo nuotr./Audronius Imbrasas
D.Matvejevo nuotr./Audronius Imbrasas

– Kuo šokio ir scenos menų mugės, kuriose LŠIC šiemet dalyvavo, panašios ir kuo skiriasi?

– Šokio mugė Diuseldorfe, anksčiau vykusi netoli esančiame Esene, – didžiausia, o šiuo metu turbūt ir vienintelė pasaulyje specializuota tarptautinė šokio mugė. Statistiškai daugiausia joje apsilankančių žmonių yra iš Vokietijos, bet ji neorientuota į konkrečią  rinką – tai išties pasaulinės šokio rinkos veidrodis, dažniausiai joje su savo stendais ar kaip svečiai dalyvauja atstovai iš visų žemynų. Tai tikriausiai stambiausias pasaulio šokio profesionalų susitikimas, organizuojamas kas dvejus metus.

Šanchajaus mugė iš esmės skirta dvipusiam eismui: tiems, kurie siekia patekti į labai įdomią Kinijos scenos menų rinką, ir tiems, kurie dairosi, ką Kinija eksportuoja pati ar ką galima importuoti iš jos. Be abejo, ten jaučiamas pagrindinių Azijos šalių pulsas, lankosi daugumos jų atstovai. Štai Diuseldorfe akivaizdi orientacija į šių laikų šokį, o Kinijos mugėje didelę dalį užima ir etno-liaudies-folkloro meno žanrai.

CINARS, kur kaip lygiavertės sritys susitinka visi scenos menų žanrai ir muzika, itin įdomi dviem požiūriais: tai tam tikri vartai į Šiaurės Amerikos kultūros rinkas, bet šis renginys savo laiku davė ir tebeduoda labai stiprius impulsus Kanados, o ypač – prancūzakalbės Kvebeko valstijos, kurios sostinė yra Monrealis, scenos menų plėtrai ir tarptautiniam eksportui. Su šia muge susijusi daugumos visame pasaulyje žinomų trupių ar scenos menų kūrėjų šlovė – priminsiu, kad būtent šiame mieste yra garsiosios „Cirque du Soleil“ bazė, iš esmės tai atskiras cirko miestelis, čia taip pat reziduoja neseniai Lietuvoje gastroliavęs „Cirque d‘Eloize“ (būtent jų erdvėje vyko šiųmetės CINARS mugės baigiamosios dūzgės), pasaulinę šokio šlovę pelniusios „La La La Human Steps“ ir Marie Chouinard trupė, garsusis režisierius Robertas Lepage’as ir kiti.

Stengiamės kuo neformaliau bendrauti su mugės rengėjais, pamažu plečiame Lietuvos dalyvavimą joje. Smagu, kad jau ketvirtą kartą mums pavyko į šią mugę nuvykti su visaverčiu stendu, kuriame atstovaujamos iš esmės visos pagrindinės profesionalios mūsų šalies baleto ar šiuolaikinio šokio organizacijos.

– Ar pasaulyje daug šokio ir scenos menų mugių? Gal iš visų galite išskirti vieną, kurioje Lietuvai dalyvauti svarbiausia? Kodėl?

– Šiaip tipiškų scenos menų mugių pasaulyje nėra tiek daug. Dar būtų galima minėti renginius JAV, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, Australijoje. Tačiau dalis didžiųjų tarptautinių festivalių arba nacionalinių/regioninių scenos menų vitrinų (angl. „showcase“) turi labai nemažai mugės bruožų, pavyzdžiui, Edinburgo (Škotija) „Fringe“, Avinjono (Prancūzija) „Off“, Sibiu (Rumunija) tarptautinis teatro festivalis, kai kurių tarptautinių tinklinių organizacijų (tarkime, IETM – Informal European Theatre Meeting) susitikimai taip pat turi mugės savybių.

Dėl savo pobūdžio ir apimties svarbiausia laikau šokio mugę Diuseldorfe, todėl ir dalyvaujame ten visada, beveik nuo pat šios mugės istorijos pradžios. Stengiamės kuo neformaliau bendrauti su mugės rengėjais, pamažu plečiame Lietuvos dalyvavimą joje. Smagu, kad jau ketvirtą kartą mums pavyko į šią mugę nuvykti su visaverčiu stendu, kuriame atstovaujamos iš esmės visos pagrindinės profesionalios mūsų šalies baleto ar šiuolaikinio šokio organizacijos. Joje jau yra pasirodę keletas lietuvių choreografų, o šiemet, žinia, mugės pagrindiniame plakate buvo lietuvė šokėja ir choreografė Ugnė Dievaitytė, kurios premjerą šią savaitę bus galima išvysti Menų spaustuvėje.

– Kad nemačiusiems ir negirdėjusiems būtų aiškiau, papasakokite, kaip vyksta šokio pristatymas šokio ir scenos menų mugėse? Kokiais būdais stengiatės patraukti lankytojų dėmesį?

– Standartinė mugė apima bent tris pagrindinius aspektus. Pirmiausia, didesni ar mažesni stendai, originalūs ar paprastesni, kuriuose įvairių šalių valstybinės ir nepriklausomos organizacijos ar jų junginiai pristato savo veiklą. Tai vyksta pačiais įvairiausiais būdais: nuo įprastų DVD, bukletų, vizitinių kortelių dalijimo ir pasakojimo apie save ar vaizdo įrašų rodymo stende iki improvizuotų meninių prisistatymų ar nedidelių priėmimų. Antra, vakare ar jau nuo ankstyvos popietės visame mieste rodomi spektakliai – tai tam tikro pobūdžio festivalis. Trečia, vyksta paties įvariausio pobūdžio įvairių tarptautinių tinklinių organizacijų uždari ar atviri susitikimai, apvaliojo stalo diskusijos, pristatymai, paskaitos ir pan. Paprastai dalyvauti visur neįmanoma, nes daug kas vyksta tuo pačiu metu skirtingose vietose.

D.Matvejevo nuotr./Mugėje
D.Matvejevo nuotr./Mugėje

– Kokia tokių mugių nauda, kodėl verta jose dalyvauti?

– Dalyvavimo šioje mugėje naudai pasverti turbūt reiktų nemažo tyrimo, bet galima pasakyti, kad didelė dalis pastarųjų metų „Naujojo Baltijos šokio“, Kauno „Auros“ festivalių programų, nemaža dalis tarptautinių Lietuvos šokio spektaklių pasirodymų „gimė“ būtent tokioje mugėje. Kai kurie nuostabūs dalykai nutiko tik dėl to, kad su kuo nors iš kitos šalies mugėje buvo išgertas puodelis kavos ar taurė vyno. Jei svertume ekonominiais mąstais, kai kurių tų puodelių kavos vertė buvo tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių eurų, dėl kurių Lietuva pamatė kai kurias žinomiausių pasaulio trupių arba Lietuvos šokis buvo pristatytas svetur. Dar galiu pridurti, kad mūsų kolegos šiauriečiai jau senokai tose mugėse dalyvauja su dideliu bendru penkių savo šalių stendu.

Yra ir kita labai įdomi – ekonominė – tokių renginių pusė. Kaip manote, kodėl tų šalių vyriausybės noriai finansuoja tokių mugių rengimą, iš dalies remia užsienio svečių atvykimą į jas ir visapusiškai padeda jų rengėjams? Jie yra apskaičiavę, kad nauda būna keleriopa: pačių mugės svečių viešbučiams, maitinimuisi ir kitoms reikmėms leidžiamos lėšos (pamėginkite apskaičiuoti apie 1400 žmonių, CINARS Monrealyje viešėjusių vidutiniškai po penkias šešias dienas, vietos rinkoje paliktus pinigus) paprastai per mokesčius jau atperka tokiems renginiams skirtas sumas. Visada pasirodymai mugėse lemia kultūros eksporto srautą, kuris generuoja atitinkamas pajamas. Yra ir kitokia nauda – tos šalys paprastai elgiasi kaip tam tikros tarptautinės ar regioninės kultūros lyderės, tokie renginiai užtikrina ir vėlesnius grįžtamojo turizmo srautus.

– Kas Jus patį tokiose mugėse labiausiai domina?

Miesto centre yra suformuotas simbolinis kvadratinis spektaklių kilometras, kuriame, kaip teigia monrealiečiai, kas vakarą būna daugiau negu bet kur kitur pasaulyje vienu metu spektaklius žiūrinčių akių, o visos menams skirtos ar su jais susijusios erdvės pažymėtos raudonomis linijomis.

– Pirmiausia, galimi festivalių „Naujasis Baltijos šokis“, „Naujojo cirko savaitgalis“ ar „Kitoks teatras vaikams“, su kurių programų formavimu esu susijęs, dalyviai ar svečiai. Antra, įdomiausių Lietuvos šokio ar kitų scenos meno sričių produktų eksporto galimybės. Trečia, paprastai tai būna vieta, kuroje susikerta daugybės profesionalų iš viso pasaulio keliai, mezgami kontaktai, aptarinėjami galimi ar būsimi dvišaliai ar daugiašaliai projektai, įvairios bendradarbiavimo idėjos.

Muges rengiančiuose miestuose paprastai tenka išvysti ir puikių dalykų, kurių galima pasimokyti ar perimti ir Lietuvai. Pavyzdžiui, Monrealyje ypač lengva pajusti, kaip šiam miestui ir jo politikams rūpi kultūra ir menai. Tokių modernių specializuotų profesionalių erdvių pavydi daug kas pasaulyje. Miesto centre yra suformuotas simbolinis kvadratinis spektaklių kilometras, kuriame, kaip teigia monrealiečiai, kas vakarą būna daugiau negu bet kur kitur pasaulyje vienu metu spektaklius žiūrinčių akių, o visos menams skirtos ar su jais susijusios erdvės pažymėtos raudonomis linijomis. Diuseldorfo viešbučių ir restoranų verslas klesti iš dalies todėl, kad tai yra daugelio tarptautinių mugių miestas, šiame mieste veikia vieni svarbiausių Europoje, buvusiame tramvajų depe įrengti, Šokio namai ir t. t.

– Ar galima sakyti, kad mugės yra vieta, kur susitinka menas ir verslas? 

– Jei vertinsime ne tik romantizuodami kultūrą, bet ir žvelgdami į ją praktiškai, taip, tai, ką vadiname menu, ir tai, ką vadiname komercija, yra neišvengiamai susiję. Juk kiekvienas kūrėjas paprastai kuria ne sau, bet nori, kad jo spektaklius pamatytų kuo daugiau žiūrovų, scenos menų kūryba paprastai būna susijusi su tam tikra gamyba, išlaidomis, bilietų ar spektaklių pardavimas – su rinkodara, generuojamomis pajamomis ir t. t. Klausimas tik, kiek kūrinyje esama grynai meninių ar idėjinių tikslų, o kiek jame elementų, skirtų parduoti ar žiūrovų dėmesiui patraukti. Menų mugės išties yra vieta, kur susitinka menas ir verslas, idėjos ir komercija, romantizmas ir pragmatizmas. Kaip ir visų kitų sričių mugės – vibruojantis, pulsuojantis, įvairius dalykus apimantis reiškinys.

– Užsiminėte apie visapusišką, t. y. ir kultūrinę, ir ekonominę, mugių naudą ją rengiančiai šaliai. Ar yra minčių, norų, prošvaisčių kada nors pradėti rengti šokio ar scenos menų mugę Lietuvoje?

– Taip, Lietuva, kaip ir bet kuri kita Baltijos valstybė, potencialiai tikrai galėtų tai daryti. Tai juk akivaizdi niša ir regioninei politinei lyderystei, ir šalies tarptautiniam įvaizdžiui stiprinti, ir kultūros eksportui, ir galiausiai ekonominė nauda. Baltijos šalys – nedidelės, bet turi labai įdomių pasaulinio lygio ar jaunų kūrėjų, labai stiprias šios srities organizacijas, pažįsta ir nesunkiai galėtų imtis pristatyti šio ir netgi platesnio regiono, tarkime, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos ar netgi Kaukazo šalių scenos menus. Tai labai tiktų nedidelei valstybei, esančiai įvairių geopolitinių kelių ir interesų susikirtimo taške. Iš mūsų to tikisi ir tarptautinė kultūros bendruomenė – vieną puikų pavyzdį jau turėjome, kai 2009 m. Menų spaustuvė kartu su OKT / Vilniaus miesto teatru ir „Sirenų“ festivaliu Vilniuje surengė IETM tinklo generalinę konferenciją, kurioje lankėsi apie 350 scenos menų profesionalų iš 39 valstybių. Tąkart pristatėme ne tik 24 Lietuvos spektaklius, bet Vilniuje savo šalių teatrą ir šokį pristatė ir kolegos latviai, estai, gruzinai, lenkai. Taigi minčių ir norų esama, potencialo tikrai yra, deja, prošvaisčių šiuo metu labai mažai.

D.Matvejevo nuotr./A.Imbrasas
D.Matvejevo nuotr./A.Imbrasas

– Kodėl? Ko trūksta, kad jų atsirastų?

– Tokiems dalykams reikia glaudaus ir konstruktyvaus sektoriaus, verslo ir kultūros valdžios bendradarbiavimo, išankstinio planavimo. Tačiau nuo maždaug 2008 m. pabaigos tarptautinių kultūros projektų vykdymo Lietuvoje sąlygos yra drastiškai pablogėjusios. Tuomet atėjusio kultūros ministro ir jo komandos veiksmų padarinys – atsiradęs dalinis šios ministerijos priešiškumas sektoriui ir daugybė įvairių teisės aktų ar kitokių reguliacijų, kurios iš esmės blokuoja ar bent jau daro sunkiai įmanomus tokius ar bet kuriuos kitus didesnius tarptautinius ar daugiašalius renginius mūsų šalyje.

Juk mugės biudžetą reiktų planuoti prieš dvejus trejus metus, o aiškios lėšos turėtų būti skiriamos maždaug prieš metus. Lietuvoje tai neįmanoma, bent jau dabar. Būtina labai dinamiškai ir lanksčiai reaguoti į įvairius poreikius ir situacijas, o tokie vadinamieji Mažos vertės pirkimai, kokie pagal dabartinį Viešųjų pirkimų įstatymą yra privalomi ir kokių nėra jokioje kitoje šalyje, yra girnos ant kojų, kai bandymas įsigyti elementarų pirkinį ar paslaugą gali užtrukti savaites ar netgi mėnesius. Yra su mokesčiais susijusių trukdžių, nes kai kuriuos mokėjimus Lietuvos mokesčių sistema traktuoja visiškai unikaliai: štai nors teoriškai kelionės ES yra ne PVM objektas, Lietuvoje įsigudrinama netgi tam taikyti šį mokestį. Yra daugybė perteklinio buhalterinės apskaitos biurokratizmo. Ir taip toliau. Taigi prieš kokius šešerius metus buvo įmanoma to imtis ir mes anuomet labai sėkmingai surengėme IETM konferenciją, kurią iki šiol mini Vilniuje viešėję šio tinklo nariai. Tačiau mėginti to imtis dabar būtų perdėm nutrūktgalviška.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min