Iš senukų šešėlio išlindę jaunosios kartos režisieriai stebino novatoriškomis idėjomis, bebaime drąsa ir įkvepiančiu kūrybiškumu. Prieš savaitę tik „tamsiuoju arkliuku” vadintas ukrainietis Myroslavas Slaboshpytskis jau klausėsi ekspertų pagyrimų ir svarstymų, kad išradingoji „Gauja” buvo verta varžytis oficialioje programoje.
Sudie senukams!
Karjeros pabaigą atšvęsti atvykęs į Kanus Kenas Loachas ilgam išliks prestižiškiausio festivalio metraščiuose. Politinė ir socialinė drama „Džimio salė” (Jimmy’s Hall) garantavo 13-ąjį kelialapį į Kanų festivalio oficialią programą britų režisieriui (apdovanojimų kolekcijoje jis turi vieną „Auksinę palmės šakelę”). Puikiai nusiteikęs Maestro pašmaikštavo, kad tai galbūt vis dėlto ne paskutinis jo filmas. Viskas priklauso nuo pinigų.
Jeanas-Lucas Godard'as ignoravo Kanus, neatvyko į festivalį ir atšaukė spaudos konferenciją, o raudonu kilimu žengė tik filmo „Sudie kalbai 3D” aktoriai, prodiuseriai ir pardavimo vadovas. Bent tūkstantis žmonių nepateko į 2300 vietų „Lumiere” salę, o pirmuosius kadrus ekrane pasveikino prancūziškai sušauktas lozungas „Godard'as amžinai”. Ko gero, tai yra pati tiksliausia mistiškiausio konkursinio filmo recenzija. Apie Jeaną-Lucą Godard'ą reikia kalbėti tik gerai arba užsičiaupti.
Jeanas-Lucas Godard'as ignoravo Kanus, neatvyko į festivalį ir atšaukė spaudos konferenciją, o raudonu kilimu žengė tik filmo „Sudie kalbai 3D” aktoriai, prodiuseriai ir pardavimo vadovas
Jis prifilmavo tai, ką pamatė, aktoriams liepė pakalbėti tai, kas tą akimirką šovė į galvą, pamėgino pažaisti su 3D, pažongliravo raidėmis ir padarė beprasmišką pseudo-intelektualų kiną lietuvių filmininko Jono Meko stiliumi. Bet to visiškai užteko, kad po trumpo seanso kažkas užrėktų „Bravo”. Juk tai legendinis Godard'as, kuris žino viską apie Hitlerio išradimus, sveikesnes cigaretes, bezdėjimus, gamtos nuogybes, bet vis dar bando aiškintis, kas yra žmogus, kas yra karas, koks skirtumas tarp idėjos ir metaforos, kodėl vyrai labiau nori vaikų, o moterys mieliau renkasi šunis.
Godard'as sąmoningai, tiesmukiškai ir provokuojančiai išnaudoja 3D galimybes, sudėliodamas vektorių taškus taip, kad efektas išstumtų į priekį pageidaujamas kadro vietas. Kartais jis išryškina smulkmenas (žolės lapas, gėlių krūmas), o kartais juokingai prailgina baldų formas, šuns snukį, žmogaus kojas ir pirštus.
Pati geriausia pasaulyje mama
Kanadiečių vunderkindo Xaviero Dolano „Mamytė” (Mommy) yra tiesiog tobulas filmas formos, turinio, išreiškiamų emocijų, intymumo, naudojamos muzikos, stiliaus, nenuspėjamos istorijos ir aktorinės vaidybos prasme. Nuo durų prie durų pas brolius Dardenne’us vaikštanti Marion Cotillard tik porą dienų pasidžiaugė favoritės statusu, o dabar jį atėmė kanadiečių aktorės Anne Dorval ir Suzanne Clement. Viena – besąlygiškai mylinti mama, o kita – dėl abejotinų priežasčių atsidavusi kaimynė. Tarp jų – talentingas, gražus, hiperaktyvus vaikinas, kuriam retkarčiais pasireiškia anomalinio smurto priepuoliai. Neramiomis akimirkomis akimirkomis jis pavirsta piktu, sarkastišku, nesuvaldomu, nesustabdomu ir nemąstančiu monstru. Mama iš sielos gilumų saugoja vienturtį vaiką ir nepraranda vilties, bet lemtingą dilemą anksčiau ar vėliau teks priimti.
Ukrainos režisieriaus Myroslavo Slaboshpytskio drama „Gauja” (The Tribe) įsiveržė į Kanus lyg uraganas
Jauniausiam Kanų konkursantui Xavier Dolanui tik 25-eri metai. Jo kūrybinėje biografijoje jau penki filmai per penkerius metus. „Mamytė” yra pats brandžiausias ir sėkmingiausias, nors istorijos šiek tiek primena „Dvejų režisierių savaičių” apdovanotą debiutą „Aš nužudžiau savo mamą”. Jaunasis kanadietis veiksmingai eksperimentuoja kino forma ir beveik viską sutalpina į trečdalį ekrano (1:1 formatu), kuris du kartus efektingai ir nuostabiai išsiplečia džiaugsmingiausiomis akimirkomis, o po to vėl susitraukia. Nepaprastai smagu stebėti ir jausti magiškas 134 minutes. Kanų festivalio įvertinimas Xavierui ypač svarbus – per premjerą įžengęs į „Lumiere” salę dar mėgino tvardyti emocijas, bet galiausiai neišlaikė ir apsiverkė. Filmas dar net nespėjo prasidėti…
„Auksinė kamera” atitenka…
Ukrainos režisieriaus Myroslavo Slaboshpytskio drama „Gauja” (The Tribe) įsiveržė į Kanus lyg uraganas. Originalus, neeilinis, sukrečiantis, drąsus ir nepaliekantis abejingų filmas, kuriame neišgirsite nė vieno žodžio. Visi jo herojai – nebyliai. Jie intensyviai bendrauja gestais, bet režisierius nusprendė pokalbių neversti į jokią kitą kalbą ir atsisakė titrų. Nebylių gauja užsiima negražiais dalykais – dvi merginos savanoriškai parduoda savo kūnus vilkikų vairuotojams ir ruošiasi internacionalinei prostitucijai Italijoje. Į slaptos sekso industrijos sūkurį įsijungęs sąžiningas vaikinas įsimyli vieną merginą ir ryžtasi ją ginti.
„Gaujoje” yra pilna atvirų sekso aktų, kuriuos Lietuvos kino centro cenzo komisija ramiausiai pakrikštytų pornografija, ir brutalaus, negailestingo, šiurkštaus aborto scena, kuri drąsiai padeda į stalčių „Auksine palmės šakele” apdovanotą rumunų režisieriaus Cristiano Mungiu dramą „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos”. Debiutuojantis režisierius Miroslavas realizuoja ambicingą filmą ilgais (kartais net 10 minučių) ir sudėtingais vieno kadro epizodais. Pirmą pergalę kuklūs ukrainiečiai pasiekė ketvirtadienio vakarą – britų režisierės Andrea’os Arnold vadovaujama komisija pripažino „Gaują” geriausiu programos „Kritikų savaitė” filmu. Tačiau jie dar tikisi šeštadienį nustverti „Auksinę kamerą”. Galingesnio debiutinio filmo šiemet tiesiog nėra.
