Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lokarno kino festivalyje nugalėjo pats ilgiausias filmas iš Filipinų

lav diaz leopard
lav diaz leopard
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

2013 m. Venecijos kino festivalyje nugalėjęs italų dokumentalistas Gianfranco Rosi („Šventasis greitkelis”) išmintingai išsiuntinėjo Lokarno leopardus ir teisingai išsprendė festivalio rebusus. Nors iš užkulisių girdėjosi kalbos, kad ne visoms vertinimo komisijos narėms užteko kantrybės sėdėti 5 val. 38 min. kino salėje, pagrindinį festivalio prizą „Auksinį leopardą” išplėšė favoritu vadinto Filipinų Maestro Lavo Diazo nespalvota, politinė, istorinė, etnografinė, mistiškai autobiografinė drama „Tai, kas buvo prieš tai” (From What Is Before). Keisčiausia, kad neeilinį filmą ignoravo prestižiniais ir įtakingais laikomų leidinių apžvalgininkai ir kritikai, sugebėję pažiūrėti tik valandą ir nepublikavę jokių recenzijų.

Debiutantui Karoliui nepasisekė

Naujas kino formas šlovinančio Lokarno kino festivalio meno vadovas Carlo Chatrianas ypač dėkojo entuziastingai publikai už pagalbą užfiksuoti renginio lankomumo rekordą. Per 11 dienų Lokarno filmus žiūrėjo 166,8 tūkst. žmonių. Statistika galėjo būti dar skaitlingesnė, tačiau miestą prie ežero užklupęs lietus dažnai griovė centrinėje aikštėje po atviru dangumi suplanuotų premjerų tvarkaraštį. Bent po 8 tūkst. žmonių į seansą palankiomis oro sąlygomis sutalpinančios aikštės geltonos ir juodos kėdės šlapiais vakarais suskaičiuodavo vos po šimtą kinui atsidavusių aistruolių su lietsargiais.

„Ateities leopardų” konkurse dalyvavusiam vieninteliam lietuviškam Karolio Kaupinio trumpametražiam filmui „Triukšmadarys” (The Noisemaker) nepasisekė įtikinti Holivude kultinio aktoriaus karjerą sucementavusio olando Rutgerio Hauerio. Komisija „Auksinį leopardą” atidavė britų režisierių Pia’os Borg ir Edwardo Lawrensono dokumentiniam-animaciniam filmui „Išmestos vertybės” (Abandoned Goods) apie Anglijos psichiatrinės ligoninės pacientų 1946 metais nutapytų paveikslų likimą. Dauguma jų jau sunaikinta, bet režisieriams pavyko surasti 5,5 tūkst. meno kūrinių ir nufilmuoti 36 minučių palikimą. „Sidabrinį leopardą” ir vertingą nominaciją Europos kino meno akademijos apdovanojimui užsitikrino „Sudužęs laivas” (Shipwreck), kurio kilmės šalis lyg tyčia yra Olandija.  

Vaikystės prisiminimų triumfas

Rugpjūčio 16 d. vakarą Lokarne mažiausiai 5 tūkst. žiūrovų ir svečių akivaizdoje šventė Filipinų delegacija. Pirmomis festivalio dienomis parodytas filmas  „Tai, kas buvo prieš tai” išlaikė favorito statusą ir patvirtino sklandžiusius gandus apie vienintelį įmanomą nugalėtoją. Vilniaus žiūrovai pasinaudojo puikia proga susipažinti su Maestro Lavo Diazo kūryba, kai šių metų pavasarį ažiotažo sulaukė jo trumpiausias filmas – 4 val. 10 min. trukmės „Norte. Istorijos pabaiga”, laimėjęs kino kritiko Sauliaus Macaičio atminimui įsteigtą „Kino pavasario” programos „Kritikų pasirinkimas” specialų prizą.

Vis dėlto motyvuodamas verdiktą komandiruoti „Auksinį leopardą” į Filipinus, komisijos vadovas ir režisierius Gianfranco Rosi pareiškė, kad 5 val. 38 min. epas „Tai, kas buvo prieš tai” yra lengviausiai įveikiamas ir iššifruojamas Lavo Diazo kūrinys. Aistrą kinui įskiepijusiam Tėvui prizą skyrusio garsiausio Filipinų autoriaus biografijoje yra 9 valandų ir net 12 valandų dydžio filmai.

FIPRESCI kino kritikų asociacijos prizu papildomai apdovanota „Tai, kas buvo prieš tai” yra, ko gero, asmeniškiausia drama, pasakojanti vaikystėje išgyventus prisiminimus. Jos šokiruojantis turinys apima dvejų metų laikotarpį iki Prezidento Ferdinando Marcoso įvestos komendanto valandos, kai 1972 metais į taikių aborigenų gyvenimą įsibrovę valdžios pasiuntiniai su mačetėmis pradėjo „saugoti” kaimo gyventojus nuo blogojo priešo jėgų. Tokia „apsauga” buvo grindžiama teroru, žiaurumu, apklausomis.  

Įdomu ir tai, kad 1959 m. gimusio režisieriaus Lavo Diazo tikrasis vardas yra Lavrentijus. Jis žino, kad užkietėjęs komunistas tėvas buvo susižavėjęs Lavrentijumi Berija ir suteikė vardą šio skandalingo veikėjo, masinių trėmimų į Sibirą organizatoriaus, mirties bausme sušaudyto politiko garbei. Paradoksalu, bet daugumoje savų filmų Lavas Diazas meniškai ir poetiškai kritikuoja totalitarinį komunistų režimą Filipinuose.

„Šiuo prizu noriu prisiminti savo Tėvą. Jis buvo kino maniakas ir uždegė aistrą manyje. Šį prizą privalau paskirti Filipinų žmonėms ir pagerbti jų sunkius vargus. Galiausiai šį prizą dedikuoju visiems rimtiems pasaulio kino kūrėjams, o ypač Pedro Costa. Jis yra mano brolis. Man žavi jo darbai”, – teigė per ceremoniją centrinėje Lokarno aikštėje „Auksinį leopardą” atsiėmęs Lavas Diazas. Kartu su garbingu ir gražiu prizu jam atiteko 90 tūkst. Šveicarijos frankų premiją, kurią pagal festivalio reglamentą režisierius privalo pasidalinti su prodiuseriu. Ši sąlyga negalioja filipiniečiui, nes jis pats prodiusuoja savo filmus, o vaidmenis dažnai paskirsto kūrybinės grupės nariams.  

Lisabonos imigrantų revoliucija

„Sidabriniu leopardu” įvertintą Specialų žiuri prizą kiek netikėtai atsiėmė Sandanso kino festivalyje nieko negavęs amerikietis Alexas Rossas Perry už dramą apie pykčio priepuolių kamuojamą rašytoją „Klausyk Filipai!” (Listen Up Philip!), kurioje pagrindinį vaidmenį atliko pats populiariausias ir žinomiausias festivalio aktorius Jasonas Schwartzmanas („Viešbutis „Grand Budapest”, „Mėnesienos karalystė”).

Geriausiu režisieriumi buvo pripažintas dažnas Kanų svečias portugalų Maestro Pedro Costa už neprofesionalių aktorių improvizuotą dramą „Pinigų arklys” (Horse Money), kuri Lokarno dienomis užsitikrino kvietimus į Toronto ir Niujorko kino festivalius. Dokumentikos ir vaidybinio kino ribas trinantis filmas tiesiog negalėjo praslysti pro italo Gianfranco Rosi akiratį.

Daugiau nei 30 metų sugriautame Lisabonos rajone gyvenęs benamis Ventura nuolat bendradarbiauja su jį atsitiktinai pastebėjusiu režisieriumi nuo 2005-ųjų. Niekuomet filmų nežiūrėjęs ir jokios aktorinės praktikos neturėjęs vyras dabar jau gali prisistatinėti aktoriumi, nors toliau laisvamaniškai vaidina pats save ir improvizuoja gautas užduotis, o į filmavimus įtraukia panašaus likimo bičiulius. Nuostabaus grožio „Arklio pinigai” vėl grįžta į Lisabonos priemiesčio rajoną Fontainhas, kur reziduojantys neturtingi Afrikos imigrantai prisimena tamsios praeities laikus, susiduria su nieko gero nežadančia ir klaikiai neapibrėžta ateitimi. 

Aktorių pergalės

Sparčiai kuriantis ir taikliai provokuojantis rusų režisierius Jurijus Bykovas (jo ankstesnis trileris „Majoras” vis dar keliauja per festivalius) su Ekumeninės žiuri ir jaunųjų žiūrovų komisijos apdovanota nauja drama „Kvailys” (The Fool) mėgavosi Lokarno publikos aplodismentais, o aktorius Artiomas Bystrovas nusipelnė „Sidabrinio leopardo” už geriausią pernelyg sąžiningo santechniko vaidmenį. Šaltą žiemos naktį jaunuolis pastebi pavojingą įtrūkimą vamzdyje. Dėl jo gali nugriūti namas, kuriame gyvena prastuomenė, alkoholikai, bedarbiai. Miesto valdžia kaip tik švenčia gimtadienį ir paprastų žmonių problemos bei gresianti tragedija jiems nerūpi. Santechnikas nutaria kovoti prieš biurokratiją, korupciją ir abejingumą, nes apie nelaimę nenutuokiančius gyventojus svarbu kuo skubiau išvesti iš būsto.

Graikų aktorė Ariane Labed („Prieš vidurnaktį”, „Atenbergas”) apie pergalę Lokarne sužinojo jau Sarajeve, tačiau po dvejonių apsisprendė negrįžti į Šveicariją ir liko su karaokę dainuojančios romantinės komedijos „Meilės sala” kūrybine grupe, kurią tą patį vakarą sveikino 3 tūkst. žiūrovų, pasislėpusių nuo lietaus legendiniuose sporto rūmuose „Skenderija”. Bosnių režisierės Jasmilos Žbanič („Grbavica”) švelniai prokuojančioje ir šokančioje pramoginėje komedijoje lengvabūdišku nėščios žmonos vaidmeniu pasismaginusi Ariane Labed buvo apdovanota už absoliučiai kitokį, rimtesnį, drąsų pasirodymą prancūzų režisierės Lucie Borleteau dramoje „Fidelio. Alisos odisėja” (Fidelio – Alice’s Journey). Senu žvejybiniu laivu kartu su vyrų įgula į vandenyną išplaukusi jauna moteris mechanikė bando taisyti nuolatinius variklių gedimus, remontuoti seksualines aistras ir žadinti užslopintus romantiškus jausmus.  

Jubiliato Polanskio laiškas

Viename iš „Piazza Grande” renginių Lokarno kino festivalis ketino pagerbti lenkų kilmės Maestro Romaną Polanskį ir specialiai šiai progai suplanavo pastarojo režisieriaus filmo „Venera kailiuose” seansą. Likus dviem dienoms iki kelionės Romanas Polanskis atsiuntė laišką meno vadovui Carlo Chatrianui ir atsiprašė dėl apsisprendimo atšaukti vizitą. Režisierius liko namuose Paryžiuje, nes gavo draugišką įspėjimą, kad atvykęs atsiimti garbingo prizo į Šveicariją vėl gali būti areštuotas dėl plačiai apkalbėtų praeities nuodėmių.

Lokarną valdantys ir „miesto tėvais” save tituluojantys konservatoriai nuolat trukdė dirbti prieš Carlo Chatrianą festivalio filmus atrinkinėjusiems ekspertams – iš Kanų festivalio paralelinės programos „Dvi režisierių savaitės” skambiai perviliotas Olivier Pere ištvėrė tik trejus metus ir buvo priverstas netikėtai pasitraukti, nesulaukęs ketverių metų kadencijos. Antrą festivalį ką tik užbaigęs italų kino kritikas Carlo Chatrianas asmeniškai pakvietė Romaną Polanskį ir gavo jo nuoširdų sutikimą, tačiau konservatyvūs šveicarų politikai pradėjo viešai abejoti, ar tikrai Lokarnui reikalingas svečias „pedofilas”. Vietinė spauda pasigavo karštas frazes ir aplinka įkaito.

Per 80 metų režisierius išgyveno daugybę likimo smūgių ir nepamiršo Ciuricho kino festivalyje uždėtų antrankių „prizo”, tad nenorėjo dar sykį rizikuoti su neva draugiškais šveicarais ir nesusiviliojo 81-ojo gimtadienio tortą ragauti kalėjime. Šią sukaktį Romanas Polanskis švenčia Paryžiuje kaip tik šiandien – rugpjūčio 18 d.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min