Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius G.Kofmanas: „Dokumentiniu kinu padedam pasauliui tapti geresniu, formuojame mūsų ateitį“

Gennady Kofmanas
„Nepatogaus kino“ archyvas / Gennady Kofmanas
Šaltinis: 15min
0
A A

Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet sulaukė ypatingo svečio – žymaus režisieriaus ir prodiuserio iš Ukrainos Gennady Kofmano, kuris bus ir festivalio konkursinės programos žiuri narys. Be ilgametės ir įspūdingos kūrėjo patirties jis yra ir vienas iš Ukrainos žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Docudays UA“ įkūrėjų. Šis festivalis šiemet yra specialios „Nepatogaus kino“ programos – „Ukraina. Doc“, kurioje pristatomi jaunosios ukrainiečių kino kūrėjų kartos filmai, partneris. Norėdami sužinoti daugiau apie dokumentinį Ukrainos kiną ir jo tendencijas po Maidano įvykių pakalbinome kūrėją.

– Jūs esate vienas iš festivalio „Docudays UA“ įkūrėjų ir dabartinis festivalio meno vadovas. Sakykite, kaip Jums kilo idėja jį įsteigti? Kaip sekėsi ją realizuoti?

– Festivalio organizavimo idėja kilo 2002 metais. Tuo metu mano filmas apie Ukrainos pabėgėlius „Compatriot“ dalyvavo panašiuose festivaliuose ir tada aš pirmąsyk suvokiau, kad egzistuoja kino festivaliai žmogaus teisių tema. Taip pat supratau, kad egzistuoja labai daug nuostabių ir ypatingai stiprių dokumentinių filmų. Aš pamaniau, kad būtų labai gerai šiuos filmus parodyti Ukrainoje. Ir ne tik Kijeve, bet ir kituose miestuose bei miesteliuose, siekiant pritraukti kuo daugiau žiūrovų. Prie šios idėjos prisidėjo ir mano savanaudiškas noras pamatyti kuo daugiau gerų dokumentinių filmų. Aš pagalvojau, kad aplankyti visus kino festivalius neužtektų pinigų, o kaip būtų gerai, jeigu autoriai patys siųstų savo filmus man. Ir tuomet apsisprendžiau: reikia organizuoti kino festivalį Ukrainoje. Aišku, kad juokauju dėl antrosios priežasties! Bet esu labai laimingas, kad šiandien yra galimybė rodyti geriausius pasaulio dokumentinius filmus ukrainiečiams.

Dėl festivalio idėjos realizavimo: Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras buvo pirmasis mane palaikęs asmuo. Neužilgo prie mūsų prisijungė ir „International Renaissance Foundation“ organizacija, kuri lieka mūsų strateginiu partneriu visus pastaruosius metus. Pirmasis festivalis įvyko jau 2003 metų rudenį. Jis buvo rengiamas keturiuose miestuose: Charkove, Donecke, Odesoje, Lvove ir galutinai pasiekė sostinę – Kijevą. 2005 metais festivalio partneriu (organizatoriumi) tapo Ukrainos ir Helsinkio žmogaus teisių sąjunga.

Nepatogaus kino archyvo nuotr./Kadras iš filmo „Euromaidanas. Juodraštis“
Nepatogaus kino archyvo nuotr./Kadras iš filmo „Euromaidanas. Juodraštis“

Žinote, tas faktas, kad mūsų kino salėse nėra sutalpinami visi norintieji išvysti filmus ir, kad į festivalį atvyksta gyventojai daugiau kaip iš 230 Ukrainos miestelių, byloja apie tai, kad jaunimui – pagrindiniam žiūrovui, būtina suvokti tiesą apie pasaulį, apie žmogų. Tiesą, egzistuojančią už žiniasklaidos bei video kamerų ribų. Būtent asmeninis kūrėjo požiūris, jo intonacija mums padeda geriau pažinti pasaulį, geriau suvokti save.  

– Kaip Jūs galėtumėte apibūdinti kino festivalio, rodančio filmus žmogaus teisių tema, misiją? Kuo ji skiriasi nuo paprasto kino festivalio?

– Filmų atrankos metu dėmesys skirtinas tiek temos, susijusios su žmogaus teisių bei laisvių sfera, atskleidimui, tiek filmo meninei išraiškai, technikai. Filmams, vadinamiems „meninės dokumentikos“ terminu, skyrėme atskirą konkursinę programą. Pažymėtina, kad į programą neįtraukiami filmai, sukurti televizijos dokumentikos formate ir prastos meninės išraiškos, kokybės kūriniai. Tuo pačiu skiriame ypatingą dėmesį diskusijoms po filmo peržiūrų, filmo aptarimui su auditorija. Esame patyrę, žinome daug atvejų, kuomet dokumentiniai filmai įkvėpė žmogų tam tikroms permainoms jo paties ar jo bendruomenės gyvenime. 

2013 metais mūsų festivalio šūkis „Pasirinkimas – yra!” buvo pasirinktas Euromaidano šūkiu

Yra sakoma, kad menininkas užduoda klausimas, bet neturi pateikti į juos atsakymų. Į klausimą, ar dokumentiniai filmai daro poveikį realybei, šiandien galiu tvirtai atsakyti: mūsų festivalio patirtis byloja, kad 11 metų bėgyje dokumentinių filmų dėka, kurie kvietė dešimtis tūkstančių ukrainiečių diskutuoti žmogaus teisių klausimais, prisidėjo prie aukščiausios vertybės – žmogaus orumo, įtvirtinimo. Dešimtys tūkstančių festivalio gerbėjų visos Ukrainos mastu išėjo į gatves siekdami apginti savo teises. 2013 metais mūsų festivalio šūkis „Pasirinkimas – yra!” buvo pasirinktas Euromaidano šūkiu. Dokumentiniu kinu padedam pasauliui tapti geresniu, formuojame mūsų ateitį.

– Jūs prodiusavote keletą trumpametražių vaidybinių ir animacinių filmų bei daugiau kaip 30 dokumentinių filmų. Esate režisavęs daugiau kaip 20 dokumentinių filmų. Kas Jus skatina kurti? 

– Kuomet 90-ųjų pradžioje įkūriau nuosavą studiją, pas mane praktiškai apsigyveno Charkovo teatro universiteto studentai ir aš suteikiau jiems galimybę filmuoti savo pirmuosius darbus naudojant profesionalią įrangą. Tuomet aš susidomėjau meno animacija. Sovietų sąjungos žlugimo laikotarpiu, ko pasekoje nebeliko ir materialiųjų išteklių kinui, mes, kartu su Kijevo animatoriais sugebėdavome filmuoti ir išleisti kelis nuostabius filmus. Tačiau dokumentinis kinas buvo ir liks pagrindine mano gyvenimo veikla. Sunku pasakyti, ką tiksliai įvardinčiau mane įkvėpusia pradžia. Kaskart tai vis kažkas naujo: įdomi pažintis, istorija, konkretus žmogus.

Kadras iš „Nepatogaus kino“ archyvo/Kadras iš filmo
Kadras iš „Nepatogaus kino“ archyvo/Kadras iš filmo

Kaip prodiuserį, pirmiausia mane domina meninė dokumentika. Kažkada išvedžiau formulę: koordinuosiu tik tai, ką pristatys kažkas kitas, talentingesnis už mane, o aš galėsiu šiam žmogui padėti realizuoti idėją. Ir dar man svarbi režisieriaus aistra filmo kūrimui: jis turi realiai išgyventi sukurtą filmo siužetą, nelaikydamas savo veiklą vien eiliniu gyvenimo etapu, užmokesčio šaltiniu. Dokumentinis kinas nėra verslas, tai – gyvenimo būdas.

– Kaip atradote dokumentinio kino pasaulį?

Dažnai cituoju A. Chičkovą, kuris teigė: „Vaidybiniame filme režisierius – Dievas. Dokumentiniame – Dievas pats yra režisierius“

– Kinu susidomėjau būdamas keturiolikos. Tam tikru laikotarpiu mano tėvas buvo tikras kinomanas. Tuomet, septyniasdešimtaisiais, buvo ganėtinai madingas užsiėmimas filmavimui naudoti 8 mm kino juostas. Jis turėjo didelę biblioteką, kupiną knygų apie kiną. Kartais, kai praleisdavau pamokas, skaitydavau minėtas knygas. Vėliau pats pradėjau filmuoti mėgėjišką kiną ir net laimėdavau kino konkursus. Būdamas dvidešimties, pradėjau dirbti režisieriaus padėjėju mažojoje Charkovo studijoje. Kartą, kai išvykome į ekspediciją į tolimuosius rytus, režisierius man tarė: ruoškis, rašysi scenarijų šiam filmui. Taip viskas ir prasidėjo. Geras dokumentinis filmas nuo vaidybinio filmo skiriasi tuo, kad pirmasis labiau veikia visuomenę, nepaisant to, kad pastarąjį filmuoti yra sudėtingiau. Taipogi, dokumentinis kinas atveria mums visiškai nenuspėjamą pasaulį. Jokia scenaristo fantazija nėra pajėgi visa tai sugalvoti. Dažnai cituoju A. Chičkovą, kuris teigė: „Vaidybiniame filme režisierius – Dievas. Dokumentiniame – Dievas pats yra režisierius“. Ir, tikriausia, tai ir yra įdomiausia. Mano draugai žino, kad mane ypač sudėtinga motyvuoti žiūrėti vaidybinius filmus. Erzina netikroviškos aistros, dialogai, sukurti remiantis šablonais, perteklinės emocijos. Išjunkite televizoriau garsą ir tokiu būdu pažiūrėti serialą 10 minučių – po to jūs daugiau niekada nežiūrėsite vaidybinio kino.

– Kokiomis temomis dažniausiai kuriate dokumentinį kiną? Kas Jus jaudina labiausiai?

– Taip jau gavosi, kad kaip režisierius, dažniausiai filmuoju socialinį kiną. Daug dirbau su Jungtinėmis Tautomis. Turiu filmų, atspindinčių pabėgėlių problemas. Apie vaikų teises sukūriau kelis filmus kartu su organizacija „UNICEF“. 2000-ųjų pradžioje, filmavau dokumentinius filmus apie vaikus, neteisėtai eksploatuojamos sunkiomis formomis: mergaites sekso versle, vaikus anglies kasyklose... Asmeniškai man svarbiausia yra konkretaus žmogaus istorija, tik tuomet seka jos tema arba problema. Šiuo metu, po dešimties, dvidešimties metų norisi grįžti pas tam tikrus savo herojus. Galbūt pavyks. Bet pastarąjį laikotarpį užsiimu prodiuserio veikla. 

Dabar, kartu su Andrėjumi Zagdanskiu, baigėme koordinuoti filmą „Vigrič ir juodasis kvadratas“. Beveik dešimtį metų A. Zagdanskis dirbo su filmu apie Vigričių Bachčanian, neokomformizmo krypties dailininką. Sovietinė sistema nesugebėjo nei palaužti, nei adaptuoti mūsų herojaus. Jis nepasikeitė ir po išvykimo į Ameriką. Filmas apima dokumentinį filmavimą, animaciją ir netgi dailininko kūrinius, įamžintus teatro spektakliuose. Filmavome Niujorke, Maskvoje, Armėnijoje, Charkove. Tai buvo abipusė – JAV bei Ukrainos produkcija. Su Andrėjumi dirbti itin sudėtinga. Jis kruopštus kiekvienai detalei, kiekvienam niuansui. Bet jis gyveno minėtu filmu, jis nuolat apie jį galvodavo. Neseniai peržvelgiau mūsų su Andrėjumi susirašinėjimus ir suvokiau, kad jame praktiškai nėra buitinių temų, mes visą laiką kalbėjome apie filmą. Tai įdomi patirtis ir didžiulis malonumas. Šiuo metu su lenkų režisieriumi Kšištofu Kopčinskiu užbaigiam naujo kūrinio filmavimus. Minėto kūrinio filmavime dalyvavo 3 valstybės: Lenkija, Švedija, Ukraina. Filmas apie religijos dvasią, vietą šiuolaikiniame pasaulyje ir, taip pat, šiek tiek apie ta, ką Kšištofas labai tikslingai pavadino ankstyvuoju postsovietiniu kapitalizmu. Filmavimus turėtume užbaigt 2015 metais.

Kadras iš „Nepatogaus kino“ archyvo/Kadras iš filmo
Kadras iš „Nepatogaus kino“ archyvo/Kadras iš filmo

– Kokia buvo (yra) Ukrainos kino padėtis?

Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje išgarsėjo ryškios ir įdomios pavardės. Šie žmonės tapo žinomi ir už Ukrainos ribų. Pirmiausia, Sergejus Bukovskis, Aleksandras Rodnianskis, Andrėjus Zagdanskis, Aleksandras Balagura. Tačiau po SSRS žlugimo, Ukrainos kino studijoms prasidėjo sąstingio epocha. Kažkas atsisakė specialybės, susirado kitą veiklą, kai kurie išvažiavo į užsienį. Kai kas, kaip A. Rodnianskis tapo žymiu kino ir televizijos magnatu. Tačiau kinas neteko praktiškai visos kartos. Būtent tie, kuriuos šiandien galime vadinti „keturiasdešimtmečių“ karta. Nutrūko kartų ryšys. Savaime suprantama, kad  tai atsispindi ukrainiečių kine. 

Renesanso periodas Ukrainos kinui prasidėjo apie 2010 metų. Ir šiuo metu juntama labai derlinga dirva. Dabar penkiasdešimtmečiai parodė, kad yra puikios formos, ir jaunesnieji pradėjo filmuoti, tačiau neatsilieka ir labai jauni kūrėjai, neseniai baigę studijas ar net studentai. Ganėtinai anksti kalbėti apie tam tikrą mokyklą, tradicijas, bet manau, artimiausiu laiku atsirast keli žymūs meistrai, o kartu su jais – ir kino mokyklos.

Nepatogaus kino archyvo nuotr./Kadras iš filmo „Euromaidanas. Juodraštis“
Nepatogaus kino archyvo nuotr./Kadras iš filmo „Euromaidanas. Juodraštis“

– Koks yra dabartinis Ukrainos kinas? Kaip jį paveikė Maidano įvykiai?

– Ukrainos kino atgimimu laikomi 2010-2011 metai. Šiuo metu vis atsiranda naujų įdomių darbų. Pirmiausia, aišku, Miroslavo Slabošpickio kūrinys „Gentis“. Taip pat, daugėja ir įdomių dokumentikos darbų, atsiranda įdomūs trumpametražiai jaunimo debiutai.

Po Maidano įvykių daug kas pasikeitė. Ne tik ukrainiečių likimas ir pačios Ukrainos istorija, bet ir kino evoliucija Ukrainoje. Praktiškai prieš mėnesį iki neramumų Kijeve, praeitų metų spalio pabaigoje, triūsėme dokumentinio kino dirbtuvėje. Įdomios temos sukūrimas, įdomių herojų ir siužetų atradimas buvo pagrindinės dalyvių problemos. Ir štai, po kelių mėnesių viskas pasikeitė. Dauguma kinematografų (nuo aukščiausio lygio profesionalų ligi kino studentų) filmavo visus Maidano įvykius nuo pat jų pradžios. Jaunieji kinematografai sudarė sąjungą, vadinama „Babylon 13“. Save jie vadina „Pilietinio pasipriešinimo kinu“. Įdomu būtent tai, kad minėtą grupę sudaro ne tik režisieriai, bet ir operatoriai, filmo montuotojai, prodiuseriai. Dauguma dar prieš kelias dienas iki įvykių net negalėjo įsivaizduoti savęs, savo dalyvavimo dokumentiniame kine. Jie filmavo, montavo ir tuojau pat įkeldavo paruoštus siužetus į interneto svetaines. Grupės dirbdavo praktiškai visą parą. Visa ši veikla buvo savanoriška, kupina žmonių entuziazmo. Prasidėjus nepaskelbtam Rusijos – Ukrainos karui, dauguma savanorių filmuodavo karinių veiksmų zonose.

Nepatogaus kino archyvo nuotr./Kadras iš filmo „Euromaidanas. Juodraštis“
Nepatogaus kino archyvo nuotr./Kadras iš filmo „Euromaidanas. Juodraštis“

– Kokie yra Lietuvos ir Ukrainos ryšiai kino industrijoje? Ar yra bendrų projektų?

– Negaliu įvardinti, nežinau bendrų projektų. Tačiau esu įsitikinęs, kad bendradarbiavimas – artimos ateities klausimas. „Docudays UA“ festivalyje lietuvių dokumentika visada yra laukiama ir seniai mėgstama. Man labai patinka Andriaus Stonio, Giedrės Beinoriūtės filmai. Praeitais metais festivalio hitu buvo jūsų kaimynų – latvių kūrėjų Ivarso Zviedrio bei Inesos Klavos filmas „Dokumentalistas“. 

– Esate vienas iš „Nepatogaus kino“ konkursinės programos, kuri organizuojama pirmą kartą, žiuri narys. Ko tikitės iš festivalio filmų?

– Manau, kad žiuri atstovui nėra etiška kalbėti apie programoje numatytus filmus iki festivalio pabaigos. Su festivalio direktoriumi Gediminu Andriukaičiu susipažinome tuomet, kai tik gimė idėja organizuoti festivalį. Nuotoliniu būdu su dideliu malonumu stebėjau „Nepatogaus kino“ augimą bei vystymąsi. Ir va – šiuo metu jau turite konkursinę programą. Nepaisant to, kad esu matęs daug filmų, daugumos iš jūsų programos neesu matęs. Ir aš sveikinu jus. Galiu pasakyti, kad žaviuosi programa, kuri yra išties įdomi. Turiu ir tokią mintį: ar nepakvietus kokio nors jūsų festivalio dalyvio pas mus į 2015 metų festivalį Ukrainoje? 

– Jūs dalyvaujate festivalyje ne tik kaip žiuri narys, bet ir kaip programos „Ukraina. Doc“ partneris. Kokie filmai atrinkti šiai programai?

– Parodysime nedaug, tik keturis filmus. Bet, mano nuomone, jie puikiai atspindi šiuolaikinės Ukrainos dokumentikos esmę. Polinos Kelm filmas „Pozityvas“ pasakoja apie nykstančią veiklą – kino juostos montuotojus. Polina labai ilgai filmavo šį kūrinį, kuris šiuo metu rodomas daugumoje pasaulio kino festivalių. Prieš kelerius metus kartu su Polina buvome jaunimo filmo „Beyond Euro“ prodiuseriais ir, va, pagaliau sulaukėme jos savarankiško debiuto. Valentino Vasianovičio  filmas „Sutemos“ atspindi šiek tiek vyresniąją kartą. Valentinas yra labai talentingas dokumentalistas. Jis gavo itin daug apdovanojimų už pastaruosius savo kūrinius įvairiuose prestižiniuose kino festivaliuose. Režisierius jau spėjo nufilmuoti du vaidybinius filmus, ir dar, jis ypatingas tuo, kad buvo filmo „Gentis“ prodiuseriu ir nuostabiu operatoriumi. Bet visgi, manau, kad jis yra nuostabus dokumentalistas ir, kad ši sritis ir yra jo esminis pašaukimas. Todėl visada nekantraudamas laukiu jo naujų dokumentinių kūrinių.

Filmo „Euromaidanas. Juodraštis“ likimas yra ypatingas. Šis filmas buvo sukurtas netikėtai. Ruošėme vienuoliktą „Docudays UA“ ir staiga suvokėme, kad neturimo atidarymo filmo. Perversmo metu galėjome filmuoti vien Maidano įvykius. Tuo metu tai buvo pagrindinis mūsų valstybės gyvenimo įvykis. Todėl festivalio atidarymą norėjo pradėti nuo filmo apie Maidaną pristatymo, bet tuo metu tokių filmų dar nebuvo. Ir tuomet mūsų komanda susikooperavo su režisieriais, filmavusiais Maidano įvykius, paprašėme įvairių jų nufilmuotų realybės epizodų. Juk pas mus atvyks labai daug svečių iš užsienio ir turime jiems suteikti galimybę pamatyti tai, kas iš tiesų įvyko Ukrainoje praeitą žiemą. Leisti pajusti žmonių vienybės atmosferą, visą nerimą ir grožį žmogaus orumo revoliucijos fone. Tam, kad žmonės, kurie savo akimis pamatę Maidaną kino ekrane, vėliau savo šalyse pasakotų savo draugams ir artimiesiems tiesą apie Ukrainos įvykius.

Mūsų užsienio svečiai verkė kartu su kitais žiūrovais, giedojo himną kartu su mumis bei dėkojo už atskleistą patirtį

Praktiškai visi režisieriai sutiko ir išskyrė mums savo geriausius epizodus. Mūsų užsienio svečiai verkė kartu su kitais žiūrovais, giedojo himną kartu su mumis bei dėkojo už atskleistą patirtį. Iškart gavome neįtikėtiną pakvietimų skaičių iš užsienio ir skirtingų kino festivalių filmo „Euromaidanas. Juodraštis“ peržiūroms. Šito filmo likimas – istorija apie tai, kad jėgų suvienijimas visada reiškia pergalę. Ir mes esame įsitikinę, kad kiekvienas autorius sukurs savo genialųjį filmą, sulauksiantį festivalinio pasisekimo.

– Paskutinis klausimas: kaip Jūs manote, kokios idėjos ir temos dominuos Ukrainos dokumentiniame kine?

– Be abejo, viskas, ką išgyveno Ukraina ir, ką dar išgyvensime, paliks savąjį antspaudą daugumos žmonių likimuose ir kūryboje. Dabar, didelio suinteresuotumo Ukrainos situacija metu, atsiras daug filmų Maidano, karo tema. Tikriausiai, kažkam karo tematika išliks pagrindiniu kūrybos įkvėpimo šaltiniu.

Dauguma to, ką turėjome susiplanavę, sumąstę prieš pusę metų, šiuo metu tapo nebeįdomu, nebeaktualu patiems autoriams. Bet manau, kad jau greit, maždaug po metų, gims nauji filmai, tiesiogiai nesusiję su šio meto karo tematika, tačiau jų atsiradimas bus jau tiesiogiai susijęs su įvykių Ukrainoje pabaiga. Šis baisus karas itin daug pakeitė mumyse... Šiuo metu neįmanoma įsivaizduoti, kad žmonės, išgyvenę šį karą, grįš ir kurs kartonines dekoracijas ir gipso personažus lyg niekur nieko nebuvo nutikę. Esu įsitikinęs, kad pačiu artimiausiu metu Ukrainos kinas atgims. Lyg naujos žvaigždės gimimas.

Beje, mano vizitas į Vilnių, jūsų festivalį, yra ypatingas ir todėl, kad mano prosenelė su mano močiute buvo priverstos išvykti iš Vilniaus 1939 metais. Jeigu ne tokia nuostabi ir džiugi proga – „Nepatogaus kino“ festivalis, aš tikriausiai dar ilgai atidėliočiau kelionę į protėvių žemę. 

Spalio 28 d. (antradienį), 18 val. kino teatre „Pasaka” po filmo „Euromaidanas. Juodraštis” vyks diskusija „Kaip atrodys Ukraina 2015 m. pasaulio žemėlapyje?”. Joje dalyvaus: Marius Janukonis, LR Užsienio reikalų ministerijos Rytų kaimynystės politikos departamento direktorius, dr. Dovilė Jakniūnaitė, TSPMI Rusijos ir Vidurio Rytų Europos studijų centro vadovė, Marius Laurinavičius, Rytų Europos studijų centro analitikas. Diskusiją moderuos žurnalistė, politologė, TSPMI dėstytoja Indrė Makaraitytė. Į visus festivalio seansus žiūrovai gali patekti patys nusprendę, kiek verta mokėti už bilietą (įėjimas – bent vienas centas). Daugiau informacijos festivalio svetainėje www.nepatoguskinas.lt.

Filmo „Euromaidanas. Juodraštis“ vaizdo anonsas:

EUROMAIDAN. ROUGH CUT trailer from Roman Bondarchuk on Vimeo.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min