V.Povilaitis vaikus violončele groti moko pagal Japonijos mokslininko, smuikininko, kompozitoriaus ir filosofo dr. Šiniči Suzuki metodą. Anot dr. Š.Suzuki, prigimtinės vaiko galios ugdytis bet kurioje lavinimo sferoje yra beribės, svarbu panaudoti tinkamą metodą joms atskleisti. Šis metodas yra pavadintas „Motinos kalbos“. Anot Š.Suzuki, kiekvienas sveikas ir laiku pradėtas ugdyti vaikas gali išlavinti puikią muzikinę klausą, taip pat atskleisti prigimtinį talentą bet kurioje meno ar mokslo sferoje. Išvydęs Š.Suzuki ugdymo filosofija paremtą V.Povilaičio užsiėmimą su vaikais, R.Pino nusprendė – tai verta pristatyti platesnei auditorijai ir ėmėsi kurti dokumentinį filmą pavadinimu „Violončelės misija“.
– Sakykite, kaip kilo mintis sukurti dokumentinį filmą apie lietuvį violončelės mokytoją? – 15min.lt paklausė filmų kūrėjo R.Pino
– Ši idėja mano galvoje gimė, kai V.Povilaičio kvietimu lankiausi viename jo užsiėmimų su mokiniais. Be to, mokytojas man papasakojo, kad skiria savo laiką vaikams, neturintiems galimybės mokytis groti muzikos instrumentais, tarp jų – ir violončelės. Jis man atskleidė, kad tam paskyrė ne tik daug laiko, bet ir pinigų. Viskas tam, kad vaikai išmoktų groti šiuo nuostabiu instrumentu. Kai antrą kartą susitikau su V.Povilaičiu, pasiūliau jam filmuoti dokumentinį filmą ir tokiu būdu pritraukti finansinės paramos šiai veiklai.
Tikiuosi, kad tokiu būdu bus išgirsta ne tik apie Lietuvą, bet ir apie meilę, šilumą ir pagarbą muzikai, sklindančią iš violončelės mokytojo lietuvio, – sako Ronny Pino.
– Apie ką kalba šis filmas?
– Dokumentinio filmo pavadinimas – „Violončelės misija“. Viskas sukasi aplink mokytoją, paskyrusį daug savo laiko ir pinigų vaikams iš skirtingų sluoksnių mokyti groti violončele. Jis netgi sukūrė violončelininkų orkestrą ir surengė koncertą.
– Kiek laiko truko filmavimas ir kūrybinis procesas?
– Kol kas internete įdėjau 8 minučių filmo anonsą. Kad filmą pristatytume ir patrauktume žiūrovų dėmesį. Visas dokumentinis filmas truks pusvalandį. Filmavau žiemą, o šiuo metu vis dar dirbu prie jo. Ketinu baigti iki rugpjūčio.
– Kokiai auditorijai skirtas šis dokumentinis filmas?
– Savaime suprantama, jis bus parodytas Lietuvos publikai: pirmiausia, grojantiems vaikams ir jų šeimoms. Bandysime padaryti taip, kad jį pamatytų kiek įmanoma daugiau žmonių. Ir kai kurie politikai. Tikslas – pritraukti finansinės paramos. Vėliau filmas bus pristatytas ir Švedijoje: festivaliuose, Malmo mokyklose, Geteborge, Stokholme. Švedijoje visai kitokia ekonominė situacija. Šis filmas nuties tiltą tarp dviejų šalių realybių.
– Ką jums pačiam reiškia šis filmas?
– Tiesą sakant, visi mano darbai – man tarsi mano kūdikiai. Šis – ne išimtis. Tikiuosi, kad tokiu būdu bus išgirsta ne tik apie Lietuvą, bet ir apie meilę, šilumą ir pagarbą muzikai, sklindančią iš violončelės mokytojo lietuvio. Ir be abejonės, man yra didelė garbė būti šios gražios istorijos Lietuvoje dalimi.
– Džiaugiatės tapęs gražios istorijos Lietuvoje dalimi, o kokią mūsų šalį pamatėte, joje lankydamasis?
– Lietuva – nuostabi šalis. Jos žmonės, kultūra, architektūra, geografija... Kai atvykau čia antrą kartą, norėjau aplankyti Vilniaus kapines, kur, mano manymu, saugoma didelė šios šalies kultūros dalis... Kita dalis nugulusi bibliotekose.
