Kultūros gerbėjų smalsumą malšins dokumentiniai filmai apie meną ir tuos, kurių gyvenime jo buvo itin daug. Programos pasididžiavimas – šiemet Kanų kino festivalyje specialiuoju žiuri prizu apdovanotas žymiojo Wimo Wendersono ir Juliano Robeiro Salgado filmas „Žemės druska“ (The Salt of the Earth, 2014). Filmo herojus – Sebastião Salgado – garsus fotografas, keliavęs po tas pasaulio vietas, kuriose ašarų daugiausiai – dėl skurdo, karų ir ligų. Vienas filmo autorių – Juliano Robeiro Salgado, yra žymiojo fotografo sūnus, todėl šis filmas ne tik menininko, keliautojo, bet ir tėvo portretas.
Filme „Kultūros katedros“ (Cathedrals of Culture, 214) – herojus bus ne vienas, tačiau visi jie ne žmonės, o... žymiausi pastatai. Šio filmo autoriai – pasaulinio garso kino meistrai – Wimas Wendersas, Michael Glawoggeris, Michaelis Madsenas, Robertas Redfordas, Margreth Olin ir Karimas Aïnouzas, nusprendę prakalbinti tuos, kurie tapo reikšmingiausių Europos įvykių liudininkais. „Mes siekėme keisti tradicinį pasakojimo stilių, vyraujantį filmuose apie architektūrą, ir plėtoti naują požiūrį į nuostabius pastatus, leisdami jiems patiems papasakoti savo istoriją. Norėjome atrasti jų sielą, atskleisti esmę, o ne sausus architektūrinius faktus“, – pasakojo vienas režisierių Wimas Wendersas.
Woody Allenas, Francis Fordas Coppola, Michaelis Heneke, Wesas Andersonas, Martinas Scorsese, Larsas von Trieras ir daug kitų žymiausių kino meistrų žiūrovai pamatys filme „Įsibrovus pas Bergmaną“ (Trespassing Bergman, 2013). Visi jie atiduos duoklę kino legendai – Ingmarui Bergamanui, pasakodami apie savo santykį su juo.
O kol vieni kuria, kiti klastoja. Filme „Beltracchi: klastojimo menas“ (Beltracchi: The Art of Forgery, 2013) žiūrovų laukia pažintis su klastočių genijumi tituluojamu vokiečiu Wolfgangu Beltracchi. Talentingas, tačiau meno rinką ir autorystės kultą niekinęs W. Beltracchi kūrė naujus, niekur nematytus paveikslus, o jų dešiniajame kampe suraitydavo žymiausių menininkų parašus. Net reikliausi meno kritikai įtikėdavo, kad tai originalūs jų darbai, o paprasti mirtingieji žavėjosi ir daugiau nei keturiasdešimt metų krovė milžiniškus turtus meistriškam apgavikui.
Garbaus amžiaus sulaukę istorijos herojai pasakoja apie savo patirtis praėjusio amžiaus Italijoje, kai homoseksualai buvo ne tik engiami, bet ir gydomi. Visuomenės netolerancijos aukos – randuotos, bet laimingos – šiandien pagaliau gali būti savimi.
Socialinės dokumentikos grupėje žiūrovai pamatys Berlyno kino festivalyje šiemet pristatytą italų režisieriaus Gianni Amelio filmą „Laimingas, kad esu kitoks“ (Happy to be Different, 2014). Atviras ir drąsus – toks šis filmas, pasakojantis apie homoseksualus Italijoje. Garbaus amžiaus sulaukę istorijos herojai pasakoja apie savo patirtis praėjusio amžiaus Italijoje, kai homoseksualai buvo ne tik engiami, bet ir gydomi. Visuomenės netolerancijos aukos – randuotos, bet laimingos – šiandien pagaliau gali būti savimi.
Norvegų režisierės Gunhildos Westhagen Magnor filmas „Optimistės“ (The Optimists, 2013) išvaikys senatvės baimę. „Daugybė žmonių šiuolaikiniame pasaulyje bijo senatvės. Šiuo filmu norėjome parodyti, kad tai – auksinis laikas, kai juokas, draugystė, nuotykiai, fantazijos ir svajonės pripildo kasdienybę ir leidžia tobulėti“, – pasakojȯ filmo prodiuserė Ingunn Knudsen.
Socialinių filmų krypčiai priskiriamas ir naujausias ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos dokumentinis filmas „Maidanas“ (Maidan, 2014). Liepsojančiame Kijeve nufilmuotas, Vilniuje sumontuotas ir Kanuose pristatytas filmas – vos prieš gerą pusmetį įvykusios Ukrainos revoliucijos metraštis. Režisieriaus kamera įamžino gyvą liudijimą apie vieną audringiausių dabartinės Europos istorinių akimirkų – Maidaną ir ukrainiečių patriotinę kovą už laisvę.
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiemet vyks lapkričio 6–23 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Daugiau informacijos apie programą ir bilietus www.scanorama.lt
