– Monografiją sudaro trys dalys – stalinizmo, atlydžio ir sąstingio laikotarpiai. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti pasirinktas chronologines ribas?
– A.Railienė: Knygos chronologinis padalinimas priklausė tiek nuo politinių ir institucinių permainų, tiek nuo vidinių meninio ir kūrybinio Lietuvos kino studijos gyvenimo tendencijų.
Nepaisant tvirtos kino priklausomybės nuo politinės konjunktūros ir politinių įvykių, valdžių pasikeitimai apčiuopiamos įtakos kinematografui neturėdavo. Antai Lietuvoje schemiškas, šabloninis stalininio, socrealistinio kino modelis po truputį ima keistis tik šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai 1959 metų pavasarį įvyko trijų lietuviškų filmų premjera.
Atlydys buvo tiek režisierių, tiek susilpnėjusios kontrolės išdava. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje prasideda lietuviško kino sąstingis. Ribine data tapo 1972 m. įvykiai. Atlydžio epochą Lietuvos kine baigia filmo „Herkus Mantas“ kūrimo peripetijos. Kartu jis pradeda nelabai vykusio žanrinio kino epochą.
– Kodėl monografija palieka dokumentinį kiną nuošalyje? Juk dokumentinį kiną veikia tie patys politiniai, ideologiniai ir kultūriniai procesai.
– A.Railienė: Knygos tyrimo objektas yra vaidybiniai filmai. Tokia buvo monografijos koncepcija. Norėjau sutelkti dėmesį į vaidybinį filmą kaip atskirą žanro formą, beje, kiek primirštą. Reikia pažymėti, kad išsamūs Lietuvos kino istorijos tyrimai tebelaukia savo valandos, ir padėti tašką šiame reikale jokiu būdu negalima.
L.Jančorienė: Nors pasirinkome rašyti apie vaidybinį kiną, tikrai nereiškia, kad dokumentinis kinas mažiau svarbus ar mažiau pasakantis.
Sovietmečiu vaidybinis kinas dominavo, diktavo sąlygas, šio kino tipo režisieriai buvo aukštesnėje hierarchinėje pakopoje, o dokumentinis kinas buvo marginalizuotas. Šiandien, gal net dar labiau norėtųsi kalbėti apie dokumentinį kiną, tačiau tam reikėtų atskiro tyrimo.
– Su kokiomis problemomis ir iššūkiais teko susidurti rengiant šią monografiją?
– A.Railienė: Pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad nėra jokios susistemintos informacijos apie vaidybinius filmus, trūksta išsamios filmografijos, neišaiškintos filmų sukūrimo aplinkybės ir jiems padarytas cenzūros poveikis.
Taip pat paaiškėjo, kad Lietuvoje mes neturime daugelio filmų kopijų. Bandant įveikti šiuos sunkumus, teko ne tik trūkstamų filmų kopijų ieškoti už Lietuvos ribų, pasitelkti į pagalbą privačių asmenų archyvus ir dokumentų rinkinius, naršyti po svetimus stalčius, bet ir, tarsi kokiam detektyvui, archyviniuose dokumentuose ieškoti filmų istorinių pėdsakų.
Sovietmečiu vaidybinis kinas dominavo, diktavo sąlygas, šio kino tipo režisieriai buvo aukštesnėje hierarchinėje pakopoje, o dokumentinis kinas buvo marginalizuotas.
L.Jančorienė: Mes su Anna prieš pradėdamos tyrimą šiai knygai, jau turėjome gana didelį įdirbį, be kurio nebūtume tiek daug padariusios. Jau žinojome, kokius archyvus reikia tirti tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Pirminis darbo etapas buvo archyvinės medžiagos rinkimas.
Mums pasisekė, nes kinas yra bene daugiausia dokumentuota meno sritis. Taip pat rėmėmės istoriografija, periodika, kalbinome kino režisierius, operatorius, dailininkus, asistentus ir kitus kino studijos darbuotojus. Turint tiek daug medžiagos sunkiausia dalis buvo jos sisteminimas ir atmetimas to, ko nebereikia.
– Kaip manote ar šiandien filmus, kurios analizuojate, suvokiame kitaip nei tuometinis kino žiūrovas? Kaip šių filmų suvokimui padeda jūsų knyga?
– A.Railienė: Sovietmečiu kino kritika buvo priklausoma nuo partinės ir politinės linijos, tad spaudoje apie tikrąjį filmo populiarumą ir vertę sužinoti buvo neįmanoma. Viešajame vertinime lūžis įvyksta atlydžio metais.
Oficiali spauda filmus traktavo jau ne kaip propagandinius „didelius laimėjimus“, bet pradėjo kreipti dėmesį į jų tematiką, svarstė stilių ir žanrų skirtumus. Svarbu pasakyti, kad filmo supratimas, jo recepcija priklauso nuo žiūrovo brandos ir vizualinio išsilavinimo.
Reikia suprasti, kad šiandien žiūrėdami šiuos filmus, daug informacijos, kuri buvo suprantama tuometiniam žiūrovui, mes nebeatpažįstame.
Iš atrastų šaltinių (žiūrovų laiškų kino studijai, atsiminimų) susidaro įspūdis, kad Lietuvos žiūrovas ne iki galo suprasdavo, ką norėdavo pasakyti režisierius. Novatoriški kūrėjų sprendimai žiūrovui buvo per sunkūs.
L.Jančorienė: Reikia suprasti, kad šiandien žiūrėdami šiuos filmus, daug informacijos, kuri buvo suprantama tuometiniam žiūrovui, mes nebeatpažįstame. Filmų recepcija yra gyvastinga, kintanti. Tai įdomi sritis, tačiau jos rekonstrukcija gana utopinė.
Šaltinių yra labai mažai, žmogaus atmintis yra fragmentuota. Taip, mes į filmus žiūrime jau visai kitaip, tačiau ekonominio, socialinio, politinio ir kultūrinio konteksto suvokimas padeda priartėti prie tikresnio filmo pažinimo.
