Geras turinys neatostogauja. Prenumerata vos nuo 0,50 Eur/mėn!
Išbandyti
2014 09 24

„Skalvijos“ kino centro vadovė Vilma Levickaitė: vaidybinio ir dokumentinio kino ribos nyksta

Kada paskutinį sykį matėte dokumentinį filmą? Vilniuje vykstantis vienuoliktasis „Vilniaus dokumentinių filmų festivalis“ vis dar ieško savo auditorijos ir laukia naujų kūrėjų. Pasaulyje situacija kita – dokumentika vis dažniau konkuruoja su vaidybiniais filmais. Apie visa tai 15min.lt kalbasi su „Skalvijos“ kino centro direktore Vilma Levickaite.
Vilma Levickaitė Vilniaus dokumentinių filmų festivalio atidarymo metu
Vilma Levickaitė Vilniaus dokumentinių filmų festivalio atidarymo metu / Lino Vasiliausko nuotr.

- Kuo išskirtinė šių metų filmų programa?

- Šiemet filmų atrankai paskyrėme išskirtinai daug laiko. Pagrindinėje programoje esančius devynis filmus atrinkome iš šimto penkiasdešimties. Tie šimtas penkiasdešimt buvo ne bet kokie – jie rodyti įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, įvertinti. Taigi atrinktieji filmai – tikrai labai unikalūs. Jie arba įdomūs savo režisūriniu matymu, forma, arba labai aktualūs. Pavyzdžiui, karas Sirijoje, fašistuojantys reiškiniai Vengrijoje, mokslo eksperimentai, kuriuose dalyvauja Lietuva. Visi meno kūriniai išbaigti, tačiau vieni labai unikalios formos, kiti tiesiog labai aktualūs, susiję su mūsų gyvenimu tiesiogiai. 

Nors temų aktualumas svarbus, jis nėra svarbiausias. Jei kažkas kariauja ir žmogaus teisės ypatingai paminamos, tai nebūtinai tokį filmą turime rodyti. Kiti festivaliai, pavyzdžiui, Amsterdamo dokumentinių filmų festivalis, mūsų akimis labai politiškas, nes imasi būtent tų temų ir tokie filmai laimi. Nesvarbu, kad režisūriškai filmas nelabai gerai išspręstas ar trūksta profesionalumo. Mes filmuose ieškome „antro dugno“. Originalios meninės idėjos, meninių spredimų. Mums reikia meno kūrinių. 

- Ar šis dokumentinių filmų festivalis populiarus?

- „Kino pavasaris“ yra populiarus festivalis. Kai kurie žmonės ten eina žiūrėti kino, tačiau dauguma eina į jį, nes tai madinga. Vilniaus dokumentinių filmų festivalis labai specializuotas. Jis turi savo auditoriją, kuri nėra tokia didelė. Ši auditorija intelektuali. Žmonės nebijo sudėtingų temų, sudėtingų formų. Nebijo sudėtingų filmų.

Tai jauni, žingeidūs žmonės, kurie domisi ne tik savimi, jiems įdomu, kaip pasaulis gyvena, kaip žmogus surėdytas, kokios paslaptys mus supa.

- Koks šio festivalio žiūrovo portretas?

- Pastebime, kad šiemet daugiau jaunimo, tai yra studentų. Greičiausiai įvairių specialybių. Tai jauni, žingeidūs žmonės, kurie domisi ne tik savimi, jiems įdomu, kaip pasaulis gyvena, kaip žmogus surėdytas, kokios paslaptys mus supa.

- Civilizacijos, įvairūs reiškiniai išgyvena pakilimus ir nuopolius. Ką šiuo metu išgyvena Lietuvos dokumentinis kinas?

- Lietuvos dokumentinis kinas šiuo metu laukia naujų vardų, naujų kūrėjų. Produkcijos nėra itin daug. Seniai nieko nesukūrė ir vienas žinomiausių dokumentikos kūrėjų Arūnas Matelis. Panašu, kad kol kas nesusiklostė nauja kūrėjų grupė, kuri domėtųsi išskirtinai dokumentika. Tai nėra blogai, jiems įdomios įvairios kino rūšys. 

Yra keletas įdomių bandymų, tačiau nėra autorių, kurie, matyti, kad bus įdomūs dokumentinio kino kūrėjai. Mano kartos kūrėja Giedrė Beinoriūtė kuria dokumentiką, labai ja domisi ir skatina jaunimą tą daryti. Ji dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, „Skalvijos kino akademijoje“. Įdomūs jos mokinių bandymai. Tik nemažai jų dabar imasi vaidybinio kino ir nežinau – grįš ar negrįš prie dokumentikos.

- Ar „Skalvijos kino akademijoje“ yra atskira klasė dokumentalistams?

- Yra. Ją sukūrėme norėdami stiprinti dokumentinio kino pozicijas Lietuvoje. Pasaulyje nebėra ryškios takoskyros tarp vaidybinio ir dokumentinio kino. Ribos tarp dokumentikos ir vaidybos trinasi ir šių žanrų filmai konkuruoja pagrindinėse Berlyno, Venecijos, Kanų filmų festivalių programose. Anksčiau dokumentika buvo rodoma jai skirtose programose.

- Kada šios ribos ėmė trintis?

- Prieš trejetą ketvertą metų. Yra tokių filmų, kur net neaišku – dokumentinis jis ar vaidybinis. Priskirti filmą vienai ar kitai krypčiai gali, kai žinai, kaip jis sukurtas. Kinematografas dėl to tik išlošia, atsiranda įdomesnių formų. 

Lietuvos dokumentinis kinas šiuo metu laukia naujų vardų, naujų kūrėjų.  Panašu, kad kol kas nesusiklostė nauja kūrėjų grupė, kuri domėtųsi išskirtinai dokumentika. Tai nėra blogai, jiems įdomios įvairios kino rūšys. 

- Grįžkime prie „Skalvijos kino akademijos“. Kaip vaikai pasirenka, kokį kiną kurs?

- Per atranką visi nori į vaidybinį kiną. Tačiau Giedrė Beinoriūtė sugeba pajausti, kuris vaikas labiau atsiskleis dokumentikoje. Ir tai pasiteisina. Dokumentinio kino kursas kol kas sukuria, galiu sakyti, geresnius filmus.

- Galbūt būdingas stereotipas, kad dokumentika – „neįdomu“?

- Taip, jis dar gajus, ypatingai tarp jaunų žmonių.

- Ar dokumentinį kiną kuria tik baigę su tuo susijusias studijų programas?

- Yra nemažai filmų, kuriuos kuria mėgėjai.

- Ar praktika rodo, kad kinematografinis išsilavinimas – svarbu?

- Na, nežinau. Pavyzdžiui, Vilius Tūras, laimėjęs „Sidabrinę gervę“, yra mėgėjas. Mantas Kvedaravičius, sukūręs „Barzakh“, Mindaugas Survila, sukūręs „Stebuklų lauką“ – jie nėra baigę su kinu susijusių mokslų. Bet jie turi ypatingą jausmą.

Jie nežino kino kalbos, nežino, kokia turėtų būti filmo struktūra, tačiau jie kuria paveikius kadrus. Gerai komponuoja,  moka įsižiūrėti į gyvenimą, žmones, pajusti jų skausmą. Būna, žmonės išmoksta tam tikrų taisyklių, tačiau neturi vidinio matymo. Formaliai gali daryti televizijoje reportažą, pasakojimą. Dokumentikoje labai svarbu vidinis jausmas, vidinis matymas.

- Kuris filmas iš šių metų programos jums patinka labiausiai?

- Man labai patinka „Dalelių karštinė“. Jis nėra išskirtinės formos. Kaip tik labiau klasikinis, klasikinė dramaturgija, daug veiksmo, personažų, kulminacijos, atomazgos. Kaip trileris.

Tačiau man labai patinka idėjos. Tai filmas apie mokslininkus, nuolatinį žmogaus žingeidumą, kuris ir kuria šį pasaulį, jį gerina ir tobulina.

Labai patinka „Domino efektas“. Režisieriai išlaukė, kol gyvenimas susidėliojo į filmą. Graži meilės istorija. Įdomus socialinis-politinis fonas, kadangi veiksmas vyksta nepripažintoje šalyje Abchazijoje. Kiekvienas filmo kadras, scena – labai tiksli, labai reikalinga. Viskas apskaičiuota, labai profesionalu. Palieka daug minčių. Man patinka, kai filmai pakeičia, kažką sužinai arba kažką vėliau apgalvoji. Tokie, su daug „dugnų“. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Sužadėtuvių žiedo paieškos: kaip išrinkti tinkamiausią?
Reklama
Į Lietuvą atvyksta Pasaulio moksleivių robotikos olimpiadai besiruošianti ukrainiečių komanda
Reklama
Modernūs lietaus nuvedimo sistemų sprendimai
Reklama
Balsuokite už architektūriškai žaviausią miestą ir pasidalinkite jus įkvepiančiais pastatais