Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ar lietuvių kultūra pajėgi išsigydyti skaitymo žaizdą?

Knygos
„15 minučių“/Juliaus Kalinsko nuotr. / Knygos
Šaltinis: 15min
0
A A

Masinės kultūros suvirškintas „malonumas“ skaitančiuosius Lietuvoje pavertė butaforiniais kultūros vartotojais. Vieni nebesugeba pri(si)pažinti, kad nemoka skaityti, kiti drįsta apsimesti skaitančiais, pirkdami knygas-fantomus (daiktus, panašius į knygas). Valios, (apsi)sprendimo ir galios rinktis stoka gilina lietuviškos skaitymo kultūros žaizdą.

Peržvelgę leidyklų sudarytus perkamiausių knygų dešimtukus pastebėsime, kad kulinarijos (skrandinės) knygos neapleidžia pirmųjų perkamumo pozicijų. Galime drąsiai teigti, kad skaitytojus Lietuvoje užvaldęs peralkusios tautos sindromas. Deja, evoliucija nepajėgi panaikinti instinktų galios. Tikėkimės, patenkinę alkio instinktą, būsime pasiruošę pereiti prie intelektualinių malonumų ir skaitymo kultūros paieškos.

Nemokėjimą skaityti paslėpti po plytine knyga su spalvotais paveiksliukais turi teisę tik tie žmonės, kurie tokias knygas gauna dovanų. Žaidimo taisyklės labai aiškios – tokio pobūdžio knygos iš leidyklų pradeda intensyviai plaukti prieš Kalėdas. Keista, kad žmonės šiuo laikotarpiu bando deklaruoti savo krikščioniškojo pasaulio teisingumą, tačiau visa tai paradoksaliai iškrypsta pažvelgus į kalėdinio laikotarpio knygų pardavimą.

Akivaizdu, jog mokėjimas skaityti nėra nesusijęs su gebėjimu (at)pažinti raides.

Iš kitos pusės, knygų skaitymo kultūros pertrūkiai atskleidžia ir lietuvių kaip tautos statiškumą, kurį iliustruoja apsistatymas knygomis. Tereikia tik paprasto žvilgsnio, kad įvertintume, jog lietuvių knygų lentynose dažniausiai dominuoja didelio formato kietais viršeliais knygos. Žinoma, šiuo atveju geriausiai atsiveria leidyklų bei neskaitančių skaitytojų santykių pilnatvė – noras parduoti ir noras ap(si)gauti. Kadangi skaitymo kultūra ir skaitantysis priklausomas tik nuo objekto, kurį galima „vartoti“ bet kur, tai gal galite patarti, kaip skaitančiajam į rankinę įsidėti vartotojiškos visuomenės suformuotą išpūstos knygos formatą.

Turbūt neišvengiamai visas pasaulis, netgi ir kultūros, suvyniotas į gražias dėžutes, kurias būtų galima parduoti. Tai ir sukuria skaitymo iliuziją arba vadinamuosius neskaitančius skaitančiuosius. Bet ar todėl turime nesigydyti kultūros žaizdų?

Vis dėlto derėtų nusilenkti gyjantiems nuo masinės kultūros, kurie grįžta skaityti (turbūt skaitymo kultūros pertrūkiai yra neišvengiami) arba tęsia iš kartos į kartą suformuotą skaitymo tradiciją. Bandymu palaikyti gyjančius bei skaitančius galime pavadinti kasmet rengiamus „Metų knygos rinkimus“. Galbūt juos netgi reikėtų įvardyti sėkmingu pasirinkimu siekiant atkreipti dėmesį į knygą kaip kultūros reiškinį. Modernieji laikai pagimdė dėkingas sąlygas gyvuoti rinkimų sindromui, kuris sėkmingai veikia ir kultūros lauke. Knygos tampa patelėmis, dėl kurios galima varžytis. Galime pasidžiaugti, kad toks principas nesąmoningai sukuria tai, ką galėtume pavadinti tikėjimu, jog visuomenė skaito.

Rinkimai taip pat gali nutrinti rašymo beprasmybę. Galimybė būti išrinktam ar netgi nuominuotam yra proga pasijusti saugesniu rašytoju. Tačiau turime pripažinti, kad mūsų kultūroje yra nesusiformavusi lietuvių autorių knygų skaitymo tradicija, todėl lietuviškos metų knygos rinkimai niekada nepadarys poveikio visai neskaitančio skaitytojo sąmonei.

Akivaizdu, kad mokėjimas skaityti nėra nesusijęs su gebėjimu (at)pažinti raides. Taigi toks kultūrinis atotrūkis tarp mokėjimo dėlioti raides ir nesugebėjimo skaityti knygų įgalina pradėti mąstyti, nuo ko pradedamos gydyti žaizdos. Galbūt patikėję nelengvai patiriamu skaitymo džiaugsmu turėtume progą pereiti prie intelektualinių malonumų?

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min