Iš tikrųjų čia pasakojama apie du personažus, kurie susitinka tris kartus, bet kiekvienas kartas yra vienintelis, pirmas ir paskutinis. Tai jie gali padaryti, nes gyvena neįprastame Laike, kurio mes bergždžiai ieškotume kasdienėje patirtyje.
Alessandro Baricco (g. 1958 m.) – italų literatūros fenomenas. Filosofas, muzikos kritikas, vienas populiariausių italų rašytojų pasaulyje. „Triskart aušroje“ – vienuoliktoji jo knyga.
Šis trumpas ir keistas romanas tam tikra prasme – poetiškojo pasakojimo apie misterį Gvyną („Misteris Gvynas“) tęsinys. Apie tylų, keistą, švelnų ir nepaprastai įžvalgų žmogų, rašytoją, nusprendusį mesti rašymą, bet taip ir neįstengusį to padaryti. Ir pradėjusį kurti rašytinius žmonių portretus.
Kaip įmanoma sukurti žmogaus portretą žodžiais? Apsakyti visai ne jo išorę, ne, – išgirsti istoriją, slypinčią to žmogaus viduje, ir surasti žodžius jai aprašyti?
Misteris Gvynas sukūrė dešimt rašytinių portretų. Romane „Triskart aušroje“ Alessandro Baricco leidžia mums paskaityti trejetą jų. Tris istorijas, vykstančias tuo pačiu metu toje pačioje vietoje – viešbučio vestibiulyje, vietoje, kuri niekam iš tiesų nepriklauso, kur gali įvykti bet kas. Auštant, keistu laiku, kai naktinis miestas eina miegoti, o rytinis – tik prabunda. Keistu metu, kai žmogus – labiausiai pažeidžiamas ir drauge labiausiai atviras netikėtiems susitikimams.
Viešbutyje susitinka vienas jo gyventojų ir atsitiktinė moteris, durininkas ir jauna mergina, berniukas ir policininkė, o iš tiesų tai – tie patys žmonės. Tik skirtingais savo amžiaus tarpsniais. Subtilūs, poetiški, paslaptingi, neįmanomi susitikimai. Įsimenantys ir keliantys daug klausimų. Nei misteris Gvynas, nei Alessandro Baricco nieko neteigia, nemoko ir nepamokslauja. Jie tiesiog leidžia žmonėms susitikti auštant.
