Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ar 1863 metais sukilėliai turėjo artileriją?

Knygos viršelis
Leidyklos „Bonus Animus” nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Į šį klausimą prastas atsakymas – ne. Dažnai istorikai, pateikdami visuomenei tyrinėjimų išvadas, turi atmesti bendro konteksto neatitinkančias menkas detales ir jų aprašomų įvykių vaizdiniai įsitvirtina mūsų atmintyje. Taip pat dažnai tik istorikai naudojasi autentiška archyvine medžiaga – liudininkų atsiminimais. Ypač tai pasakytina apie išskirtinį Lietuvos istorijos puslapį – 1863 metų sukilimą. Atsiminimų apie šį laikotarpį yra labai mažai, be to, jie išblaškyti įvairiuose archyvuose.

Leidyklos „Bonus Animus” leidžiamos serijos „Liudijimai“ knyga – atsiminimų rinkinys „Amžininkai – apie 1863 metų sukilimą” yra pirmoji publikacija, sudarysianti galimybę skaitytojams susipažinti su išverstais iš lenkų kalbos vieno iš sukilimo vadų, amžininkų vadinto sėkmingiausiu ir daugiausiai mūšių laimėjusiu, Boleslovo Dluskio atsiminimų fragmentais, sukilėlių Vladislovo Dembskio, Juozo Miliausko-Miglovaros, Tomo Žičkaus ir kitų atsiminimais, kurie buvo jų pačių rašyti arba surinkti tautosakininkų bei prieškario žurnalistų. Knygoje taip pat yra rašytojų Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Motiejaus Valančiaus atsiminimai ir XX a. viduryje tautosakos rinkėjų užrašyti įspūdžiai tų, kurie sukilimo laikotarpiu buvo dar vaikai, patys matė įvykius ar daug girdėjo iš artimųjų pasakojimų.

Ne vienas šių tekstų kiek keičia įprastą sukilimo vaizdą, papildydamas istorikų išnagrinėtus 1863 metų sukilimo aspektus tokiais klausimais kaip pavyzdžiui, ar turėjo sukilėliai artileriją? Pateikiame sukilėlio, vėliau – žymaus lietuvių pedagogo, Tado Žičkaus atsiminimų ištrauką:

Vienai kuopai vadovavo V. Kaminskis , o kitai – Suzinas. Tomas buvo priskirtas prie Kaminskio būrio, susidedančio iš 200 jaunuomenės, kiti gi buvo priskirsti prie nemažesnės Suzino kuopos. Abudu vyrai turėjo po penkias dešimtis vyrų tolšūviais šautuvais su durtuvais apginkluotų, po 50 vyrų dalgiais apšarvuotų ir po 100 vyrų su medžiokliniais šautuvais aprūpintų, savais namų rūbais aprengti, miežių koše ar kopūstais su lašinių spirgais uždarytais maitinami buvo, o kartais degtine po vieną puskvatierkę pavaišinami. Naktimis ant paparčių lapų, savo rūbais užsikloję, iš eglių šakų sukrautose būdose ilsėjosi. Rytmečiais sušaukti melsdavosi, tarpdieniuose komandos mokydavosi ir pataikinti į žymę lavindavosi, vakarais pavalgę lenkų dainas dainuodavo.

Vieną giedrą dieną savanoris Žaliauskas, bevalant savo šautuvą, laikydamas jį prieš Tomą, staigiai iššovė ir šūvio kulipka pro Tomo dešinę ausį prašvilpė; jisai, pajutęs ausyse garsų cypimą, manė, kad yra sužeistas, griebė už ausies, bet ausis nepalytėta. Už tokį neatsargų pasielgimą ir nemokėjimą su ginklu elgtis Žaliauskas buvo nubaustas. 
Taip besilavindami, tuodu sukilėlių būriai porą savaičių tarpgiryje ramiai prastovėjo. Staiga sargyba praneša, jo nuo Gudelių dvaro link lenkų stovyklos atvyksta rusai su baterija armotų. Vadai švilpukais švilptelėję sušuko: 

– Ginklan! 

Savanoriai ūmai apsišarvavo, eilėsna sustojo. Idant nedraugą stačiai šūviais patikti, ūkininką Dranginį su visu turtu iš trobų iškraustyta, o jo trobose avangardas išstatyta, šauliai už upelio pagiryje sustatyti, o dalgininkai kitam pagirio šone patalpinti ir paslėpti... 

Kada viskas buvo surengta, tik štai keliu link Dranginio trobų rusų ratarija atslenka. Duotu ženklu avangardas iš Dranginio trobų į raitelių kuopą kartu šūvius paleido ir trobas apleidę pagirin atšuoliavo. Rusai savo pėstininkus ūmai pastatę, urmu šūvius į trobą paleido ir tas trobas iš armotos bombą paleidę uždegė. Prasidėjo mūšis. Lenkų savanoriai, štucieriais vadinami, rusų eilę po eilės klojo. Rusų pėstininkai, mainydami išklotą eilę kita eile, vienkarčiais šūviais atsakydavo, bet be pasisekimo, nes lenkai už medžių pasislėpę šūvius iš akies leido. Paskiau rusai paleido darban armotas, bet ir tos nieko nepešė, nes bombos medžių viršūnėmis aukštyn slinko ir žmonėms nekenkė. 

Rusų vadai, matydami jog atviras mūšis jiems nesiseka, norėjo apsupti lenkų kairįjį sparną, bet vadai nesidavė – užkomandavo trauktis. Tas mūšis tęsėsi apie dvi valandas. Nesuskaityta, kiek krito lenkų ir lietuvių vyrų. Kad su rusais nesusitiktų, lenkų vadai, planais orientuojantis vedė iš Balbieriškių miško į Narbutiškį, o iš čia į Alytiškį. Į ten einant prisidėjo Glasko  ir Branto  du būriai, kiekviename po du šimtus žmonių, Alytiškės miške sustojo nakvoti. 

Tame miške augo daug ąžuolų, todėl vadai sumanė iš sveiko ąžuolo padaryti armotą. Tame kaime esančiam račiui liepta ąžuolo rąste pragręžti skylę ir apdailinti jo paviršių, o kalviui geležies lankais apkalstyti ir prie vežimo prikalti. Paskiau iš cino nulieta keletas buožių, viena buožių su paraku į vamzdį įpilta, ir užtaisyta armota tolyn iškeliavo. 

Gavę žinią, jog rusai ant to būrio traukią, savanoriai, tįsdami tą atmotą, keliavo į Kriokialaukį, Ūdriją, į Narbuto girią; dasižinoję, kad rusai jau netoli iš Panemunės mišku per Nemuną ant laivų į užnemunę persiyrė ir keliais per Punę ir Merkynę į Alytų alkani ir pavargę atėjo. Rusai gi neatsilikdami jų pėdsakais sekė. Lenkai, matydami, jog negalima iš rusų ištrūkti pasiryžo muštis. Todėl persikėlę į kitą pusę už Nemuno aukštojo kalno pakalnėje savo būrius vadai sustatė ir pro tarpkalnę armotą iškišo. Kada viskas prie mūšio parengta buvo, atvyko Alytun ir rusai, ir susėdę į laivus pradėjo keltis per Nemuną. Vadams liepiant visi keturi būriai iškarto į atsiiriančius rusus iššovė. Laivai pasviro ir iš jų kareiviai į dugną nugrimzdo. Likę ant upės kranto apibėrė lenkus tankiais šūviais, bet nieko neužgavo, nes jie pakalnėj stovėjo. Tuo tarpu armota užgriovė ir staiga perplyšo. Rusai, neturėdami armotos, neatsakė ir pasitraukė atgal. Tą patyrę, lenkų vadai atsitraukė ir nuėjo toliau  Seirijų link.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min