– Labiau patinka rašyti meninius ar publicistinius tekstus?
– Nemanau, kad rašydama prozos tekstus kuriu tikrąjį meną. Tiesiog meninis stilius suteikia daugiau laisvės. Tada tu gali vartoti drastiškus žodžius, aprašyti žmogų taip, kaip tau atrodo tinkama. Tuo tarpu žurnalistiniame tekste pašnekovo negali apibūdinti taip, kaip tau norisi. Net jei manai, kad jis liurbis ar besmegenis, vis tiek privalai išlaikyti padorų atstumą.
Vis dėlto man labiau patinka rašyti meninius. Kartais klausantis interviu įrašo, nuobodų pašnekovo atsakymą norisi pakeisti. Vos susivaldau, kad ko nors neprirašyčiau. Tokie momentai ir išduoda rašytojiškumą, nes tada tau norisi situaciją modeliuoti kitaip. Tačiau meninis tekstas turi savų minusų, ne taip lengva padaryti, kad jį skaitytų kiti.
– Ar rašydama galvojate apie skaitytoją?
– Apie specifinį skaitytoją negalvoju. Rašymas – tai aiškinimasis, kaip supranti tave supantį pasaulį. Rašydamas tu geriau suvoki aplinką, iš kurios kilo tam tikra idėja. Tuomet idėjos traktuotė tampa aiškesnė.
Kiekvienas prie aprašytų epizodų prideda savo patirtį ir knyga tampa kitokia.
Svarbi ir rašymo terapinė pusė. Pavyzdžiui, turėdamas problemą, tu ilgai ją savyje nešiojiesi ir supranti, kad jos negali nei sugrąžinti į tam tikrą laiką, nei pakeisti veikiančių asmenų, nei juolab jų perdaryti, tu tiesiog gali visiems pasakyti apie tai, ką galvoji, ir išsiaiškinti, kas tu iš tiesų esi tarp jų. Tu gyveni ir siužetas atsiranda savaime. Tiesiog turi idėją, kuri velkasi paskui tave kaip svarmenys ant kulnų ir tau reikia jų atsikratyti. O jų atsikratyti įmanoma tik apie tai papasakojus.
– Ar skaitytojo mintys sutampa su jūsų pirmine idėja?
– Mane labiau stebina kita pusė, kai žmogus pasakoja kurį nors įvykį iš savo gyvenimo ir teigia, kad knygoje aprašyta situacija yra autentiška jo patirčiai. O cituoja man asmeniškai visiškai nereikšmingą vietą. Tada suprantu, kad kiekvienas prie aprašytų epizodų prideda savo patirtį ir knyga tampa kitokia. Ji pradeda gyventi savo gyvenimą. Susitikdama su žmonėmis, klausydamasi jų pasakojimų ir matydama, kaip jie prie knygos priaugina savo patirtį, kurios tu neturi ir negali įsivaizduoti, labai nustembu, kaip taip gali būti. Labai malonu, kai skaitytojai aprašytas situacijas susieja su savo gyvenimu ir tarp jų įžiūri kažkokią bendrą liniją.
– Dažniau sulaukiate pagyrų ar kritikos?
– Kai rinkoje pasirodė novelių romanas „Posūkyje neišlėk“ skaitytojų auditorija pasidalijo į dvi dalis. Vieni knygą gyrė, kiti nevengė kritikos. Filosofė Jūratė Baranova romaną suvokė labai teisingai. Ji tiksliai išsireiškė, kad liūdesio persmelktame tekste drastiškomis, ironiškomis detalėmis ginamasi nuo didelės nevilties, išgąsčio ir siaubo. Tuo tarpu kiti, nesupratę pagrindinės minties ir knygą perskaitę paviršutiniškai, kritikavo, kad ji yra vulgari, arba sakė, kad tai ne literatūra.
Kritika nuo rašymo manęs neatbaidė, priešingai – suteikė daugiau motyvacijos rašyti toliau.
Galiausiai knyga pradėta sieti su žurnalistiniu romanu. Tuo metu puolimą atlaikyti buvo ganėtinai sunku, nes tai buvo pirmoji mano knyga. Bet galiausiai visa tai man išėjo į naudą, aš tapau stipresnė. Kritika nuo rašymo manęs neatbaidė, priešingai – suteikė daugiau motyvacijos rašyti toliau. Be to, mano knygą įvertino ir rimti literatūros kritikai. Perskaitę jie pamatė, kad „Posūkyje neišlėk“ nėra tik paprastas šnipštas.
– Skaitant jūsų knygas atrodo, kad Lietuvoje nėra laimingų moterų. Kodėl savo romanuose dažniausiai rašote apie dailiosios lyties atstoves ir tokiu liūdnoku aspektu?
– Realybėje esu optimistė, praktiška ir labai greitų sprendimų žmogus. Greitai nusprendžiu, ką reikia padaryti ir kaip susidoroti su esama situacija.
Vis dėlto manau, kad kiekvienas žmogus savo viduje yra pakankamai vienišas ir liūdnas. Viskas šiame pasaulyje yra laikina. Visi anksčiau ar vėliau mirsime. Mes nežinome ir negalime įsivaizduoti, ar vėliau žemė iš viso dar egzistuos, ar joje vis dar pulsuos gyvybė. Be to, visos pasaulio religijos taip pat yra savotiškai liūdnos. Jei žmogus nežino, kas yra liūdesys, vadinasi, neturi sielos. Tai visiškai normalu.
Aš pasitikiu moterimis, pavyzdžiui, pirmiausia pradedu skaityti knygas, kurias parašė dailiosios lyties atstovės, nes joms dvigubai sunkiau nei vyrams. Moterys privalo rūpintis ne tik savimi, bet ir visa savo šeima, aplinkiniais. Turi atlikti krūvą buitinių darbų. Dažniau susiduria su diskriminacija, prastesne situacija darbe, be to, dažniau atlieka juodžiausius darbus. Todėl natūralu, kad rašau apie moteris. Man norisi moterį įtvirtinti kaip heroję, kuri savarankiškai priima sprendimus, nepaisydama, ar jie beprotiški. Mano herojės nepaiso nei vyrų, nei vaikų, ji kliaujasi tik savo esminiu instinktu ir atlieka tai, ką privalo padaryti.
– Kas vienija jūsų knygas? Kuria didžiuojatės labiausiai?
– Knygų tematika nėra panaši. Tačiau visos romanų herojės labai aistringai ieško savo vietos pasaulyje. Kiekviena knyga man yra savaip svarbi.
Tačiau išskirti galėčiau „Cukruotą žuvį“. Ją galima kritikuoti dėl struktūros, bet joje surašyta pakankamai įžūlių idėjų, apie kurias ne visi išdrįsta prabilti. Pavyzdžiui, kad europiečiai yra nieko verti arba kad tėvų ir vaikų santykis nėra toks svarbus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ši knyga, kaip tam tikras filosofinis žaidimas, skatinantis mąstyti. Todėl man ji yra pakankamai svarbi. Nemažiau reikšminga pirmoji knyga „Posūkyje neišlėk“. Ji buvo mano sielos šauksmas. Tada man atrodė, kad turėjau visiems pasakyti, kad mirštu. Antras knygos leidimas tokių jausmų nesukelia, tačiau vis tiek malonu, kad aplinkiniai knygą vis dar noriai skaito ir ja domisi.
– Ar nenervina, kai skaitytojai knygos herojų tapatina su autoriumi?
Kartais pareinu nusikalusi namo ir į kompiuterį net nenoriu pažiūrėti.
– Dauguma žmonių knygos herojų tapatina su autoriumi. Tai natūralus ir neišvengiamas procesas. Tačiau nereikia manyti, kad taip mąsto visi skaitytojai. Neįmanoma visada tiksliai knygoje atspindėti savo gyvenimo, net jei tai yra autobiografija. Vis tiek kažkuri detalė bus papasakota kitaip, nei buvo iš tiesų. Tekstas ir tikrasis gyvenimas yra dvi visiškai skirtingos sferos, kurios ne visada tarpusavyje siejasi.
– Kaip pavyksta kasdienybę derinti su kūryba?
– Kur beatsidurčiau, visada į viską turiu tam tikrą požiūrį, kurį noriu išsakyti. Kartais pareinu nusikalusi namo ir į kompiuterį net nenoriu pažiūrėti. Bet tuomet staiga pagalvoju, kad nepaisant to, kaip šiandien viskas buvo sumauta, kažkas vis tiek paliko įspūdį. Galbūt bobulytė troleibuse ar kitas asmuo, tiesiog praėjęs pro šalį. Tokie paprasti įvykiai taip pat gali skatinti rašyti.
Bandymas suderinti žurnalistinį darbą, šeimyninį gyvenimą ir kūrybinį rašymą yra baisus krūvis ir jovalas. Tačiau kuo labiau sensti, tuo geriau supranti, kad kai kurie dalykai susitvarko netvarkomi. Aš daug ramiau reaguoju į įvairius priekaištus ir nurodymus. Pavyzdžiui, suintensyvėjus žurnalistiniam darbui, dažnai pasitaiko periodų, kai per dvi valandas gaunu daugybę skirtingų užduočių, prieštaraujančių viena kitai ir kurių neįmanoma atlikti per tokį trumpą laiką. Tada esu priversta išsirinkti tas, kurios man labiausiai patinka, o kitas sužlugdyti.
Bandymas suderinti žurnalistinį darbą, šeimyninį gyvenimą ir kūrybinį rašymą yra baisus krūvis ir jovalas.
– Ar rašymui reikalinga specifine aplinka?
– Labiausiai mėgstu rašyti rytais, kai nieko nebūna namie. Arba sanatorijose, kur galima įsitaisyti į tam tikrą vietą už ko nors užlindus. Jei prieš pradedant rašyti paskambina koks santechnikas ir praneša, kad šiandien ateis kriauklės taisyti, tada visa diena būna sugadinta.
Norisi, kad prieš imdamasi rašymo prieš tai dar nebūčiau su niekuo kalbėjusi, kad koncentracija ir mąstymas veiktų gerai. Vis dėlto pastaruoju metu pradedu persilaužti – dabar galiu rašyti ir vakare.
– Kaip vertinate šiuolaikinę lietuvių literatūrą?
– Teigiamai. Dabar lietuviai gyvena įvairiuose pasaulio kampeliuose ir yra sukaupę nemažai įdomios patirties. Todėl tikrai galiu teigti, kad lietuvių autoriai turi ką pasiūlyti skaitytojams. Man patinka Paulinos Eglės Pukytės, Dalios Staponkutės, Saros Poisson, Gintauto Dabrišiaus kūriniai.
– Apie ką bus naujausia jūsų knyga?
– Naujausia mano knyga vadinsis „Mano didžioji nuodėmė žurnalistika“. Tai bus ne faktinė knyga, bet atspindės paties žurnalisto jauseną, kurią jis patiria rinkdamas, apdorodamas ir pateikdamas tam tikrą informaciją visuomenei. Dirbdamas žurnalistu, laikui bėgant pastebi, kad būta daug užduočių, kurių tau nereikėjo daryti, pastangų, kurių nereikėjo rodyti, ir visa tai kaupiasi. Tai bus labiau eseistinis pasakojimas, atspindintis tam tikras situacijas ir atskleidžiantis, kaip kartais sumautai jaučiasi žurnalistai.
