Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Birutė Jakučionytė: „Nori parašyti knygą? Pradėk, nelauk!“

Birutė Jakučionytė
Artūro STAPONKAUS nuotr. / Birutė Jakučionytė
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
1
A A

Gyvenimo vingiai įvairūs ir nenuspėjami: vieną dieną žmogus laimingai kuisiasi savo kasdienybėje su šeima, darbu ir draugais, kitą – viskas gali apvirsti aukštyn kojomis: šeimos santykiai pašlyja, greitos skyrybos, daromi radikalūs aplinkos pokyčiai. Apie savo asmeninį gyvenimą – emigraciją į Londoną, rašymą ir įvairius nuotykius sutiko papasakoti Lietuvos visuomeninio gyvenimo aktyvistė, keturių vaikų mama, knygos „Moteris iš raudonos „Audi“ autorė Birutė Jakučionytė.

Parašysiu knygą iki 40-ojo gimtadienio

Rašytoja pasakoja, kad prieš 15 metų, per asmenybės ugdymo mokymus Ukrainoje, darė pratimą, kuriame aprašė savo gyvenimą po 25 metų. „Leidau sau laisvai fantazuoti ir prirašiau daugybę dalykų – kad ištekėsiu, turėsiu keturis vaikus, iki 40 metų parašysiu knygą, įsigysiu namą... Kai visa tai rašiau, buvau jauna ir dar nežinojau, ko noriu“, – sako B. Jakučionytė.

„Laikas ėjo – vieneri, antri metai ir vis pagalvodavau, apie ką tą knygą man parašyti. Vėliau taip nutiko, kad mano vyras nusprendė išeiti iš namų ir aš likau viena su vaikais. Iškart po skyrybų išvykau į Londoną ir dabar ten gyvenu antrus metus“, – teigia autorė.

Negaliu gyventi be rašymo – visi įvykiai kaupiasi ir kaupiasi, aš visas tas istorijas pasakoju.

Rašytoja pasakoja, kad knyga atsirado žingsnelis po žingsnelio. Po emigracijos į Londoną ji pradėjo rašyti internetinį dienoraštį. „Jį rašiau dėl šeimos ir draugų – juk negali keliolika kartų pasakoti visiems tas pačias istorijas. Todėl tai buvo puikus būdas visiems papasakoti, kaip gyvenu, kokia mano šeimos kasdienybė emigracijoje“, – sako B. Jakučionytė.

Pasak autorės, jau po kelių mėnesių į ją kreipėsi vieno portalo atstovai viešinti tuos tekstus.

Kiekvienas nori parašyti knygą

„Pradėjau rašyt nuo 12 metų, esu prirašiusi daugybę storų dienoraščių. Rašau ir rašau, ir rašau. Negaliu gyventi be rašymo – visi įvykiai kaupiasi ir kaupiasi, aš visas tas istorijas pasakoju. Čia tas pats, kaip su kraujo donoryste: jeigu nuolat duoda kraują, pavyzdžiui, kas mėnesį, ir praėjus tam mėnesiui žmogus vėl jaučia poreikį tai daryti, jis negali be to gyventi. Taip man yra su rašymu. Mano gyvenime prisikaupia tiek istorijų, kad aš turiu jas papasakoti“, – sako knygos „Moteris iš raudonos „Audi“ autorė.

Mano sūnėnas juokauja, kad kiekvienas nori parašyti knygą, bet ne kiekvienas gali tai padaryti.

„Mano sūnėnas juokauja, kad kiekvienas nori parašyti knygą, bet ne kiekvienas gali tai padaryti. Laikas ėjo, bet aš suspėjau įgyvendinti savo tikslą. Mano noras išsipildė – parašiau knygą ir išleidau ją!“ – sako B. Jakučionytė.

Autorė sako, kad knygos rašymo procesas vyko savaime. „Natūraliai nusprendžiau aprašyti ir papasakoti savo 10 metų santuokos patirtį.“ Knygoje pasakojama, kaip ji susipažino su savo vyru, kaip rutuliojosi jų gyvenimas. Rašytoja neslepia, kad knygoje remiasi tik asmenine savo gyvenimo patirtimi.

„Knygą rašiau apie tris mėnesius ir dar nejaučiu, kad baigiau pasakoti savo istoriją. Ji dabar tarsi nukirsta. Taigi, gal parašysiu ir tęsinį“, – teigia B. Jakučionytė.

Skaitytojų palaikymas skatina rašyti

Rašytoja pasakoja, kad tenka sulaukti įvairių reakcijų. „Žmonės stebisi, iš kur aš turiu tiek drąsos ir valios pasakoti apie savo gyvenimą. Vakar Panevėžyje skaitytojai sakė, kad perskaitė knygą ir atėjo vien iš smalsumo, kad pamatytų mane ir paklaustų, ar ši knyga – tik mitas, ar realus mano gyvenimas“, – pasakoja rašytoja.

B. Jakučionytė teigia, kad ji yra tokia, kaip pasakoja knygoje.

Vis juokauju aplinkiniams, kad iš knygų rašymo neužsidirbsi – realiai aš iš vienos knygos uždirbu 5 litus.

„Dauguma atsiliepimų labai geri, vos keletas piktų ir nemalonių. Skaitytojai mane palaiko ir vien todėl noriu dar daugiau rašyti“, – pasakoja rašytoja.

Autorė sako, kad savo knygą reklamuoja minimaliai ir labai džiaugiasi rezultatu. „Neseniai išleidau antrąjį savo knygos tiražą – dar du tūkstančius knygų“, – sako B. Jakučionytė. Pasak jos, jeigu ši knyga yra kam nors reikalinga, tai ji ir suras savo skaitytoją.

Autorė pastebėjo, kad situacija su knygų leidyba labai keista – Lietuvoje iš parašytos knygos autorius uždirba mažiau negu knygynas. „Vis juokauju aplinkiniams, kad iš knygų rašymo neužsidirbsi – realiai aš iš vienos knygos uždirbu 5 litus“, – dalijasi įspūdžiais rašytoja.

Per mažai laiko rašyti

Autorės kasdienybėje rašymas yra labai svarbus, kaip ji pati teigia, galėtų be perstojo rašyti: „Neturiu jokių problemų su rašymu, vienintelė problema – tai mano laikas. Jo man per mažai! Jeigu aš sau galėčiau leisti tik rašyti, pavyzdžiui, antrąją knygos dalį, tai užsiimčiau tik tuo! Tačiau reikia ir užsidirbti pinigų pragyvenimui.“

Rašytoja įkvėpimo nestokoja, tačiau daug laiko skiria šeimai, darbui, šiuo metu mokosi anglų kalbą, užsiima įvairia visuomenine veikla. „Dienos metu nerašau, skiriu šiam pomėgiui savo naktis. Dieną aplinkui pilna triukšmo, reikia rūpintis vaikais, dirbti, taigi geriausias metas rašyti – tamsusis paros metas. Dažniausiai rašau nuo 9 vakaro iki 1 valandos nakties“, – sako B. Jakučionytė.

Keisti gyvenimo sutapimai – rašymo įkvėpimo šaltinis

„Visada žinojau, kad turėsiu namą. Keletą kartų negavome paskolos, o po mano antrojo gimdymo situacija pasikeitė – tuo metu visi galėjo gana lengvai pasiimti paskolas. Mes su vyru pradėjome paieškas. Daugelis pažįstamų sakė, kad namo ieškosime metų metus. Nesutikau su tokia nuomone – visiems sakiau, kad mano namas yra skirtas tik man ir jo niekas kitas negali nupirkti. Ieškojome namo pagal 11 punktų – kur jis turėtų būti, kaip atrodyti, kad būtų vietos ant palangės kaktusams susidėti... Jeigu nors vieno punkto kuris nors namas neatitikdavo, niekada nevažiuodavome jo apžiūrėti.“

Pasak autorės, jų įsigytas namas buvo trečiasis pasiūlymas. „Vienu metu paskambino vyras ir pasiūlė vieną variantą ir tuo pačiu metu man skambina mano pusseserė su namo pasiūlymu, gavau du telefono numerius. Ir jie abu buvo vienodi! Savaime aišku, kad tai ne eilinis sutapimas!“ – teigia B. Jakučionytė.

Raudonos „Audi“ istorija

Knygos autorė pasakoja: „Atvažiuoju pas draugę ir ji man sako: kokį „bajerį“ papasakojo mano bendradarbis! Sako, važiuoju mašina ir šalia sustojo raudona „Audi“ su skelbimais ant langų „Ieškau vyro“. Tą mašiną mergina vairuoja. Aš savo draugės klausiu: na, ir kaip jam tai? Eik tu, sako, kaip kietai. Tada prisipažinau, kad ta mergina buvau aš".

Pasak rašytojos, šią istoriją girdėjo daugybė žmonių. Knygyno darbuotoja dalijosi šviežiais įspūdžiais – prieš kelias dienas atėjęs pirkėjas ir pamatęs B. Jakučionytės knygą, juokavo: „O, Jakučionytė ir vėl ieško vyro!“

Kai buvau maža, į klausimą „Kuo norėtum būti užaugusi?“ visada atsakydavau, kad noriu būti mama.

Kaip autorė pasakoja, jaunystėje ji labai norėjo siekti karjeros, tačiau po saviugdos seminarų pakeitė savo gyvenimo kryptį – nusprendė susirasti vyrą ir kurti šeimą.

Vaikai – didžiausia vertybė

B. Jakučionytė yra iš aštuonių vaikų šeimos, taigi jai neatrodo, kad turėti keturis vaikus yra daug. „Kai buvau maža, į klausimą „Kuo norėtum būti užaugusi?“ visada atsakydavau, kad noriu būti mama. Kai buvau 12 metų, norai pasikeitė – galvojau, kad visai norėčiau tapti mokytoja, man puikiai sekėsi matematika. Dėl to įstojau į universitetą ir įgijau pradinių klasių mokytojos išsilavinimą“, – pasakoja rašytoja.

„Man vaikai yra pati didžiausia vertybė ir pats svarbiausias gyvenimo tikslas, kurio norėjau siekti. Joks darbas, jokia karjera, parašytos knygos ar kelionės man negali atpirkti vaikų. Aš pavargstu, man sunku, bet aš džiaugiuosi, kad turiu tokius nuostabius vaikus. Mūsų gyvenimas įvairus – ir juokiamės, ir verkiame kartu“, – sako B. Jakučionytė.

Gyvenimas Londone su seserimi ir vaikais

„Londone gyvenu kartu su sese – ji padeda prižiūrėti vaikus, drauge užsiimame įvairiais veikla – darome rankdarbius, rūpinamės namais. Ji su mumis pradėjo kartu gyventi jau seniai“, – pasakoja rašytoja. Šiuo metu jos sesuo mokosi anglų kalbą, užsiiminėja kulinarija. „Ji yra profesionali virėja – ji nuostabiai kepa duoną! Lietuvoje ji darydavo natūralių žolelių arbatą, kurią pardavinėjome, o dabar Londone visi pažįstami nori jos duonos.“

Autorė pasakoja, kad su vaikais laiką leidžia labai įvairiai – daro įvairius darbelius, piešia, eina pasivaikščioti. Rašytoja juokaudama pasakoja, kad norėtų išmokyti savo sūnus megzti ir siuvinėti, tačiau jie ne mergaitės, o berniukai, todėl stengiasi veikti tai, kas jiems įdomu – pavyzdžiui, kartu bėgioti stadione, sportuoti.

„Vaikams organizuoju vienos savaitės stovyklą Lietuvoje – „Amatų stovyklą“. Ši stovykla skirta įvairiems darbeliams daryti – veriam, darom sapnų gaudykles, einam į naktinius žygius“, – pasakoja B. Jakučionytė.

Nėščių moterų ir tėvų su mažais vaikais kasos

„Tris kartus laukiausi iš eilės ir visi šie nėštumai buvo per labai trumpą laiką. Tuo metu, prieš 11 metų, aš jaučiau didžiulę diskriminaciją nėščių moterų atžvilgiu“, – pasakoja autorė.

Tuo metu, prieš 11 metų, aš jaučiau didžiulę diskriminaciją nėščių moterų atžvilgiu.

Pasak jos, žmonės mano, kad nėščia moteris absoliučiai nieko neveikia ir ji gali palaukti eilėje, tačiau retai pagalvoja, kad tokioms moterims tai sukelia nemažai nepatogumų.

„Per savo pirmąjį nėštumą stengiausi nekreipti dėmesio ir galvojau, kad galbūt tai natūralu. Per antrąjį nėštumą tai pradėjo erzinti, mane ne kartą iškeikė dėl to, kur pasistatau mašiną. Teko girdėti tokių minčių, kad jeigu esu nėščia ir man sunku vaikščioti, tai turėčiau sėdėti namuose. Laukdamasi trečio sūnaus pagalvojau – ne, taip neturi būti!“ Pagimdžiusi trečią vaiką, ji ir dar 4 moterys susibūrė ir pradėjo rūpintis šiuo reikalu.

Pasak B. Jakučionytės, tuo metu tai buvo tokia tema, apie kurią vos prakalbus jos sulaukdavo daugybę neigiamų reakcijų. „Tuo metu virė didelės diskusijos. Didieji prekybos centrai nebuvo nusiteikę šiai iniciatyvai, anot jų, rinkodaros prasme tokia mintis visiškai nenaudinga“, – pasakoja rašytoja.

Mintys visagalės

„Svarbu užsirašyti savo ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus – taip žmogus nesusimaišo. Vis dėlto labai daug lemia aplinka, mus supantys žmonės, taigi natūralu, kad gali pasimesti. Galima labai daug galvoti ir skųstis, bet geriausia pradėti daryti. Nori parašyti knygą? Pradėk, nelauk, kol susidarys tam tinkamos sąlygos“, – skatina savo klausytojus B. Jakučionytė.

Autorė teigia, kad yra tvirtai įsitikinusi, kad žmonių mintys materializuojasi ir kad jos yra visagalės. „Šventai tuo tikiu. Esu tai šimtą kartų dariusi – išgryninu savo norą, dažnai ir užrašau jį. Tikiu, kad tokiu atveju mane visada palaiko Visata. Dažniausiai visus įvykius prisišaukiame savo mąstymu“, – sako knygos autorė.

„Šiaulių naujienos“
Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min