Dabar populiaru
Publikuota: 2013 kovo 15d. 13:43

Britų istoriko Simono Sebago Montefiore kelias – nuo bankininko iki Jeruzalės biografijos autoriaus

Simonas Sebagas Montefiore
Leidyklos nuotr. / Simonas Sebagas Montefiore

Simonas Sebagas Montefiore, žymus britų žurnalistas, istorikas ir rašytojas, 2009 m. Vilniaus knygų mugės svečias, lietuvių skaitytojams pažįstamas kaip knygų „Stalino jaunystė“ ir „Stalinas: raudonojo caro dvaras“ (abi knygas iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis) autorius. Jau kuris laikas tarp perkamiausių knygų – leidyklos „Tyto alba“ išleista trečioji brito knyga lietuviškai – „Jeruzalė: miesto biografija“ (vertė Laimantas Jonušys).

Naujienas apie knygas, konkursus ir naujausių knygų recenzijas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.

Volstritas, Groznas, „Spice Girls“... Kad ir kur keliautų, kad ir su kuo susitiktų, Simonas Sebagas Montefiore visada atsiduria įvykių sūkuryje. Jo šeimai priklausė pusė Jeruzalės ir jis tikrai žino, koks beprotiškas gali būti šis miestas.

- Jūs pažįstamas su princu Charlesu ir Davidu Cameronu. Ar nekeista, kad toks žmogus kaip Jūs, priklausantis Britanijos aukštuomenei, parašė net dvi knygas apie Staliną? 

- Stalinu aš domiuosi nuo aštuonerių. Prenumeruodavau žurnalą „Nusikaltimas ir bausmė“, kuriame buvo rašoma vien apie žmogžudystes. Prisimenu, kaip gaudžiau kiekvieną detalę apie „Diuseldorfo monstrą“, trečiajame dešimtmetyje siautusį maniaką. Bet kai atradau Staliną, pagalvojau: „O Dieve, kaip įdomu!“

- Ko gero, klasėje buvote vienišius...

- Buvau keistuolis, bet tikrai ne vienintelis toks, jei tą turite galvoje. Visada domėjausi istorija. Taip sužinojau ir apie carienę Jekateriną Didžiąją, kuri vėliau tapo mano pirmosios knygos objektu. Ši knyga man atnešė sėkmę. Vykdamas į Sankt Peterburgą, George’as W. Bushas ją pasiėmė su savimi – jiedu su žmona pasikeisdami garsiai skaitė ją prieš miegą. Taip apie knygą sužinojo V. Putinas ir taip pat ja susižavėjo.

- Kodėl V. Putinas susidomėjo vokiečių kilmės cariene, rašiusia aistringus laiškus savo favoritui Potiomkinui?

- Jam padarė įspūdį, kad Jekaterina, iki tol laikyta tiesiog nimfomane, mano knygoje buvo reabilituota ir pavaizduota kaip puiki politikė. Atsimenu, kartą mano leidėjas Rusijoje paklausė, apie ką ketinu toliau rašyti. Tada užsiminiau, kad norėčiau parašyti knygą apie Staliną. Taip gavau leidimą peržiūrėti slaptus archyvus. Tačiau, išleidus knygą, archyvai vėl buvo uždaryti. Akivaizdu, kad Putinui nepatiko mano knyga apie Staliną!

- Ką tik parašėte knygą apie Jeruzalę. Ar tai padaryti irgi paskatino vaikystės susižavėjimas?

- Pažvelkite į mano žiedą! Matote herbą ir vėliavą su užrašu? Čia užrašyta „Jerušalaim“. „Jeruzalė“ –  mano šeimos šūkis.

- Netgi vienas Jeruzalės kvartalų pavadintas Montefiore’s vardu...

- Jį įkūrė mano protėvis Mosesas Montefiore. Ten stovi Montefiore malūnas, Montefiore vilos. Jeruzalėje yra kokie šeši priemiesčiai, pavadinti jo vardu.

- Kiek žinau, Jūsų protėvis susikrovė kapitalą po Vaterlo mūšio (1815 m.)

- Jis bendravo su Rotschildais, o šie turėjo nuosavą žinių tarnybą. Todėl apie Britanijos pergalę ir Napoleono pralaimėjimą jis sužinojo anksčiau nei ministras pirmininkas ir nusipirko valstybės obligacijų, kurių vertė vėliau smarkiai išaugo.

- Iš pradžių Jūs ir pats dirbote bankininku Niujorke. Ar susidomėjimą investicijomis paveldėjote iš savo protėvio?

- Tikrai ne. Aš netinkamas bankininkystei. Kartą praradau 300 milijonų dolerių – pervedžiau juos ne į tą sąskaitą. Kitą rytą pinigai grįžo atgal, bet kilo didelis skandalas.

- Dabar galite džiaugtis, kad metėte šį užsiėmimą. Šiais laikais bankininkų visi nekenčia.

- Man pasisekė. Planavau uždirbti pakankamai pinigų, o tada atsidėti rašymui. Tiesą sakant, uždirbau ne tiek daug – porą šimtų tūkstančių dolerių, bet to užteko.

- Kodėl po to pasirinkote karo korespondento profesiją?

- Dėl visko kaltas mano susidomėjimas Rusija. Norėjau pamatyti Tiflisą, Samarkandą, Jerevaną, Baku... Bet 1991 m. subyrėjo Sovietų Sąjunga – kur tik nuvykdavau, tuoj pat prasidėdavo pilietinis karas. Pavyzdžiui, Gruzijoje norėjau imti interviu iš Zviado Gamsachurdijos – pirmojo Gruzijos prezidento. Tuo metu jis buvo apgultas prezidentūroje. Atsimenu, kopiau laiptais, manevruodamas tarp smėlio maišų ir patrankų, kai staiga pasirodė sargybiniai ir, čiupę mano palydovą, nustūmė jį žemyn. Jis buvo labai apkūnus ir nusirito iki apatinio laiptelio. Kai jis atsidūrė laiptų papėdėje, vienas sargybinis nužvelgė mane ir pasakė: „Dabar gali pasišnekėti su Prezidentu.“

- Panašu, kad ieškojote nuotykių...

- Mokiausi pensione, studijavau Kembridžo universitete, paskui dirbau bankininku – tai buvo taip nuspėjama... O kai atsiduri ugnies linijoje, viskas vyksta labai greitai.

- Buvote atsidūręs ugnies linijoje? Kur?

- Pavyzdžiui, Kalnų Karabache 1993 ar 1994 metais. Mane paėmė į nelaisvę automatais ginkluoti dezertyrai, priklausomi nuo heroino. Iškart supratau, kad jie bepročiai ir mus nušaus. Išsigelbėjome tik todėl, kad aplink ėmė sproginėti granatos ir jie, apimti panikos, išsilakstė. Grozne taip pat buvau pakliuvęs į nepavydėtiną padėtį. Kažkoks kareivis įkišo man į burną šautuvo vamzdį. Tada pagalvojau: „O dangau, aš juk net vaikų neturiu ir dabar mirsiu šioje siaubingoje vietoje!“

Leidyklos nuotr./Knygos „Jeruzalė: miesto biografija“ viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos „Jeruzalė: miesto biografija“ viršelis

- Ar tą akimirką nusprendėte, kad užteks tų nuotykių ir nuo šiol rašysite knygas?

- Tiesą sakant, tai buvo gana komiška istorija. Grozne mane visur lydėjo vertėjas – dar vaikas. Tąsyk rusų raketa susprogdino visą čečėnų vadovybę, gyvas liko tik viceprezidentas. Aš pasakiau: „Pone viceprezidente, džiaugiuosi, kad likote gyvas.“ Bet berniukas blogai išvertė mano žodžius. Padėtis ir taip buvo įtempta, o po jo žodžių  visi dar labiau pakvaišo. Tą akimirką pagalvojau: „Viskas, užteks, turiu iš čia dingti.“
 
- Ir nuo tada mieliau kalbindavote „Spice Girls“...

- O, šis interviu labiau priminė satyrą, o ne interviu. Aš jas įtikinėjau, esą jos – šių laikų Wittgensteinai ir Rousseau, todėl turėtume pašnekėti apie filosofiją. Tada grupės narės prisipažino, kad jos – tečerizmo šalininkės...

- Girdėjau, dirbdamas karo korespondentu garsėjote kaip plevėsa.

- Tuo metu buvau vienišas, keletą beprotiškų metų išties vaikiausi malonumų. Žinote Tomo Petty dainą „Free Fallin“? Man patiko taip gyventi, patiko laisvo kritimo jausmas. Įsivaizduokite, kokioje nors egzotiškoje vietoje – pavyzdžiui, Zangilane (Azerbaidžanas) – susipažįstate su seksualia prancūzų gydytoja ir užmezgate su ja romaną. Tas ryšys būna toks romantiškas ir viskas vyksta taip greitai, kad apima jausmas, jog per dvidešimt keturias valandas nugyveni dešimt metų.

- Nuo plevėsos iki istoriko... Ilgą kelią nuėjote.

- Taip, bet nepamirškite, kad visada domėjausi istorine perspektyva.

- Ir dar turėjote žiedą, kuris primindavo jums šeimos šūkį.

- Tai nulėmė ne vien žiedas, o ir tai, kad vaikystėje nuolat lankydavausi Jeruzalėje.

- Koks ankstyviausias Jūsų prisiminimas, susijęs su Jeruzale?

- Prisimenu, kaip žaidžiau prie Montefiore malūnų ir kaip Teddy Kollekas, tuometis Jeruzalės meras, mus visur vedžiojo. Rodos, tai buvo netrukus po Šešių dienų karo, galbūt 1968 m. Bet Montefiore’ių garbinimas man kėlė problemų.

- Kokių? Savo knygoje apie Mosesą Montefiore rašote kaip apie vieną pirmųjų turtingų, emancipuotų Europos žydų, atvykusių į Šventąją žemę padėti žydams.

- Tam tikra prasme, Mosesas Montefiore įkūrė Jeruzalės Naujamiestį. Jis buvo impozantiškas, bebaimis, beveik dviejų metrų ūgio mėlynakis vyras. Mosesas apkeliavo visą pasaulį ir ne kartą rizikavo savo gyvybe, bendravo su carais, sultonais. Tuo metu Britanija buvo savo galybės apogėjuje, ir jis palaikė puikius ryšius su Karališkaisiais rūmais ir ministru pirmininku. Vaikystėje man buvo tikra kančia klausytis šeimoje pasakojamų istorijų apie Mosesą Montefiore ir jo šventumą.

- Ar knygą apie Jeruzalę parašėte dėl savo garsiojo protėvio?

- Ne, apie Jeruzalę ėmiausi rašyti todėl, kad tokios knygos išvis nebuvo. Nenorėjau, kad tai būtų miesto gidas, neketinau rašyti apie tai, kas ir kodėl pastatė vienokią ar kitokią koloną. Norėjau parašyti eiliniam skaitytojui prieinamą ir faktais pagrįstą miesto gyventojų istoriją.

- Ar kada nors norėjote emigruoti į Izraelį?

- Penkiolikos dirbau kibuce  – gaminau plastikinius tualeto dangčius. Bet emigruoti į Izraelį? Ne. Suprantu sionistus, bet pats sionistas niekada nebuvau.

- Ar galima sakyti, kad Mosesas Montefiore buvo sionistas dar prieš atsirandant sionizmo sąvokai?

- Iš esmės po Šventyklos sugriovimo (70 m. po Kr.) visi žydai buvo sionistai.

- Visais laikais buvo didesnių miestų už Jeruzalę – tokių kaip Aleksandrija arba Konstantinopolis, buvo ir strategiškai patogesnėse vietose įsikūrusių miestų. Kuo Jeruzalė tokia ypatinga?

- Savo šventumu. Šventovių lankymas ir jų statymas visada buvo svarbiausia Jeruzalės „pramonės“ šaka. Miesto šventvietės jaudina netgi tokius pasauliečius kaip aš. Fundamentalistai tiki, kad Jeruzalė – tinkamiausia vieta Paskutiniam teismui. Vis dėlto, kas galėjo numatyti, kad po pergalės 1967 metais Izraelyje įsigalės perdėtai religingi  ir nacionalistiškai nusiteikę ideologai. Iki tol tai buvo pasaulietiškas ir demokratiškas miestas.

- Ar Jums buvo galvą susukęs Jeruzalės sindromas? 

- Mano žmona tvirtina, kad esu Jeruzalės sindromo auka, mat Jeruzalėje praleidžiu labai daug laiko. Jeruzalė – gražiausias ir įdomiausias miestas, bet kartu jis – triukšmingas, šlykštus ir nepakantus. Kai filmavau ten laidą BBC kanalui, mus ne kartą apmėtė akmenimis ir iškoneveikė – visur buvome kaltinami, kad esame nusiteikę prožydiškai arba proarabiškai – nelygu, kurioje miesto dalyje atsidurdavome.

Romėnai Jeruzalę laikė tokiu nesvarbiu užkampiu, kad prieš 2000 metų Judėjos provincijos valdytojo būstinę įkūrė gerokai toliau, prie jūros. Galima sakyti, Jeruzalės reikšmė regione išaugo tik pasirodžius Jėzui Kristui ir po jo mirties. 
Ilgainiui Jeruzalė tapo tuo, kas yra dabar, ir Jėzaus fenomenas čia išties reikšmingas. Iš esmės, buvo priimta daugybė politinių sprendimų, vienaip ar kitaip sustiprinusių Jeruzalės kaip svarbaus regiono centro vaidmenį. Jeruzalėje gyveno ir mirė Jėzus, čia jis studijavo žydų pranašus ir turėjo išpildyti jų pranašystę. Bet būtent imperatorius Konstantinas nusprendė šį miestą padaryti krikščionybės centru. Nepamirškime ir Erodo, kuris Jeruzalę pavertė vienu didžiausių žydų miestų.

- Ar Jeruzalė gali nulemti taikos procesus Artimuosiuose Rytuose?

- Tik Jeruzalėje ir gali būti rastas sprendimas, arba įvyks dar viena katastrofa. Dabartinė padėtis labai trapi,  juk įtampa regione tvyro ne tik dėl to, kad čia itin mažoje erdvėje tankiai susigrūdę krikščionių, žydų ir musulmonų šventovės, – prie religinių problemų pridėkite dar ir politinį-strateginį konfliktą.

- Jūsų žodžiai skamba ne itin optimistiškai. 

- Jei arabų šalyse įsigalėtų demokratija, sustiprėtų moralinis stimulas atsižvelgti į jų reikalavimus. Tokie pokyčiai priverstų Izraelį nusileisti ar bent ieškoti kompromiso.

- Jeruzalės istorija persunkta prievartos. Man atmintyje iškyla tik vienas visiems į naudą išėjęs taikos pasiūlymas, nuskambėjęs beveik prieš 800 metų, ir jis priklausė kaizeriui Frydrichui II. 

- Taip, tai nuostabi istorija. Tada krikščionys ir musulmonai pasidalijo Jeruzalę derybų keliu. Deja, status quo išsilaikė tik 15 metų, o Frydrichas II buvo ekskomunikuotas... Vis dėlto šio regiono  istorijoje buvo dar vienas panašus momentas – kai Palestiną dalijosi Ričardas Liūtaširdis ir Saladinas.

- Tik du kompromisai per du tūkstantmečius! Girdėjau, kad rašant knygą, Jums grasino Jūsų paties pusbrolis.

- Jis man pasakė: „Jei tu aiškinsi, kad karalius Dovydas niekada neegzistavo, daugiau su tavimi nesikalbėsiu!“ Jeruzalės problema ta, kad kiekviena pusė mano, jog Šventasis miestas priklauso būtent jai.

- Jūsų knygoje svarbūs veikiantieji asmenys. Ar manote, kad asmenybės kuria istoriją?

- Istorikai visada tvirtino, kad didieji procesai – labai svarbūs, pavyzdžiui, pabandykit įsivaizduoti, kiek anglių sunaudoja vienas namų ūkis. Tam tikromis aplinkybėmis vieno ar kito žmogaus sprendimai tampa lemtingi – ir dažnai jie būna visiškai neracionalūs. Pagalvokit apie George’ą W. Bushą – pradėti karą Irake buvo vien jo sprendimas.

- Knygoje pabrėžiate krikščioniškojo sionizmo reikšmę. Kodėl?

- Krikščioniškojo sionizmo dėka buvo priimta Balfouro deklaracija, suteikusi galimybę 1917 m. atkurti žydų valstybę. To meto anglų evangelikai buvo panašūs į šių laikų Amerikos evangelikus. Šie taip pat tiki antruoju Jėzaus Kristaus atėjimu ir simpatizuoja Izraeliui. Tokios pažiūros šiuolaikinėje pasaulio politikoje turi didelę reikšmę.

Ironiška, kad evangelikai nori, jog žydai grįžtų į Šventąją žemę – tiesa, po to jie turėtų tapti krikščionimis arba...
...mirti. 

- Garsus Izraelio istorikas Benny Morrisas Jums prikaišioja, kad knygoje per daug sekso ir nusikaltimų.

- Izraelio istorijoje būta ne tik žudynių, vienuolių ir vyskupų. Norėjau parašyti ir apie moteris, valgymo įpročius, šokius, muziką, seksą, meilę. Viena mano mėgstamiausių istorijų – pasakojimas, kaip XIX a. pabaigoje į Jeruzalę atvyko dešimtys tūkstančių rusų piligrimų, ir dauguma jų buvo moterys. Vėliau jos įsikūrė mieste ir tapo galingų arabų, žydų ir turkų valdovų meilužėmis.

- Knyga apie Jekateriną ir Potiomkiną Jums atvėrė daug durų. Kaip manote, ar pavyks tą padaryti ir „Jeruzalei“?

- Nežinau. Facebooke dešiniųjų pažiūrų izraeliečiai mane išvadino išdaviku. Sulaukiau daug laiškų iš armėnų –  jie manęs klausė, kodėl parašiau apie armėnų žudynes, o ne apie genocidą. 

- Jūsų žmona taip pat rašytoja, ji rašo meilės romanus.  Girdėjau, kad kadaise knygas rašėte prie vieno stalo. 

- Taip, tada gyvenome labai mažame bute. Valgomajame stovėjo apvalus stalas, prie kurio ir dirbdavome. Be to, be perstojo ginčydavomės dėl foninės muzikos. Ji norėdavo klausytis Celine Dion, o aš – „Guns’n’Roses“.

- „Guns’n’Roses“ – tai juk sunkusis rokas! Kokias gi knygas galima rašyti klausant tokios muzikos?

- Pagrįstas klausimas. Tada ir aš jums užduosiu klausimą: kokias knygas galima rašyti klausant Celine Dion?

- Tuomet koks buvo „Jeruzalės“ garso takelis?

- Klausydavausi visko, kas padėdavo išlikti žvaliam. Tuos trejus metus, kai dirbau prie šios prakeiktos knygos, aš labai mažai miegojau. Tai buvo sunkiausias mano projektas. Viena tikrai aišku – daugiau niekada tos muzikos neklausyčiau!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

02:12
39:35
01:36

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas
Parašykite atsiliepimą apie 15min