Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2013 kovo 12d. 11:40

Britų rašytoja Jeanette Winterson: „Žmonės būtų daug laimingesni, jei galėtų skaityti save kaip literatūrą“

Jeanette Winterson
Leidyklos nuotr. / Jeanette Winterson

Didžiosios Britanijos rašytoja, Britų imperijos ordino kavalierė, daugelio literatūros ir kino premijų laureatė Jeanette Winterson užkopė į populiarumo viršūnes būdama vos 26-erių, kai nedidelė leidykla išleido debiutinį jos romaną „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985). Knyga sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutikta kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.

Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.

Joje aprašoma dramatiška ir tragiška mažos mergaitės istorija. Įvaikinta religingų evangelikų šeimos, Džanetė įtiki esanti Dievo išrinktoji ir rengiasi tapti pamaldžia misioniere, tačiau sulaukusi paauglystės ji įsimyli kitą mergaitę, taip sukeldama siaubingą skandalą. Fanatiški religinės bendruomenės nariai nutaria „išvaryti iš jos velnią“ ir griebiasi prievartinio egzorcizmo seansų...

Pasak rašytojos, „Apelsinai“ – grėsmingas romanas. Jis griauna stereotipus, apnuogina šeimos gyvenimo šventumą kaip klastotę ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tikrųjų yra psichozė. Romanas tai atskleidžia taip lengvai, su humoru, kad žmonės, iš pradžių nelinkę sutikti ir palaikyti to, apie ką rašoma knygoje, skaitydami suvokia pritariantys.

Su knygos autorė kalbasi rašytoja ir žurnalistė Margaret Reynolds.

– Kada pirmą kartą pradėjote rašyti ir ką rašėte?

– Rašyti pradėjau dar prieš pradėjusi skaityti. Norėjau rašyti pamokslus, buvau tiesiog apsėsta noro pamokslauti žmonėms ir juos pakeisti. Manau, kad ir šiandien tokia esu, bet dabar tai darau dėl meno, o ne dėl religijos. Buvau auklėta pagal sekmininkų evangelininkų tradicijas, savo dienas pradėjau garbindama Žodį, o dabar gyvenu padėdama žmonėms išvysti vaizdingą ir nuolat besikeičiantį pasaulį. 

– Rašote tam, kad perskaitytumėt pasaulį?

– Žinoma. Rašau tam, kad galėčiau sau paaiškinti, koks yra pasaulis. Rašymas tampa trečiuoju asmeniu – kažkuo, kas atsiskiria nuo tavęs. Tai jau nebe tu, nors tai ir tavo kūrinys. Knygos visada protingesnės už savo autorius. Savyje jos talpina daugiau, nei autorius ketino į jas sudėti, priešingu atveju jos taptų ganėtinai šabloniškos. Manau, kad mokyklų vadovėliai savyje turi tik tai, kas juose parašyta, todėl ir yra tokie nuobodūs.

– Ką gi bandėte išsiaiškinti rašydama knygą „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“?

– Bandžiau suprasti, iš kur atsiradau. Bandžiau įprasminti keistą vaikystę ir neįprastą asmeninę istoriją. Ir bandžiau atleisti. Nemanau, kad įmanoma atleisti, jei nesupranti. Svarbiausias dalykas, ką gali literatūra, ką apskritai gali menas, – tai padėti suprasti. Rašydama esi tuo pat metu ir savo viduje, ir išorėje, taigi nebesi viena su jausmais, su kuriais negali susidoroti. Žmonių bejėgiškumas kyla iš jausmų, su kuriais jie negali susitvarkyti, o ypač iš tų, kurių jie negali išreikšti. Sugebėti parašyti istoriją iš savo jausmų chaoso – vadinasi, pamatyti save literatūroje, o tai ganėtinai guodžia, juk literatūrą galima keisti. Visada maniau, kad žmonės būtų daug laimingesni, jei galėtų skaityti save kaip literatūrą.

Leidyklos „Kitos knygos“ nuotr./Jeanette Winterson knygos „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ viršelis
Leidyklos „Kitos knygos“ nuotr./Jeanette Winterson knygos „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ viršelis

– Ar dabartinė pirmoji romano eilutė visada buvo pirmoji?

– „Kaip ir dauguma žmonių, ilgai gyvenau su motina ir tėvu“? Taip, ji tokia ir buvo. Pirmąsias eilutes ne visada parašau pirmas, tačiau parašiusi jų niekada nekeičiu.

– O pavadinimas? Sugalvojote jį pati ar jis atsirado iš kažkur kitur?

– Neprisimenu, jis pasimetė spėlionių ir mitų priešistorėje. Tai kvailas pavadinimas. Jis tikrai nepadėjo knygos parduoti, tačiau įaugo į kalbą. Tai patvirtina faktą, kad gali įrodyti bet ką, jei tik būsi pakankamai atkakli. Nepamenu, kaip jį sugalvojau, tik žinau, kad jis kilo iš metaforos apie apelsiną. Žmonės dažnai prašo paaiškinti, kodėl „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“, bet aš negaliu. 

– Visi jūsų knygų pavadinimai galų gale įaugo į kalbą ir tapo ikonomis: „Vyšnios sukryžminimas“ („Sexing the Cherry“) virto „Prekių vežimėlio sukryžminimu“, „Virškinamojo trakto simetrija“ („Gut Symmetries“) – skambia antrašte, o „Aistra“ („The Passion“) dėl savo paprastumo kartojama kone kasdien. Kodėl šie pavadinimai įsiliejo į kasdienę kalbą ir pasidarė plačiai vartojami?

– Dėl to, kad jie žadina jausmus ir yra lengvai įsimenami. Labai svarbu sugalvoti gerą knygos pavadinimą. Dažniausiai jį sugalvoju dar prieš pradėdama rašyti, o ne tada, kai knyga jau baigta. Pavadinimas turi būti kaip talismanas, sujungiantis autorių su visu knygos turiniu. Tai nėra tik etiketė, kurią tiesiog užklijuoji ant to, ką parašei, – tai neatskiriamas dalykas. Kitaip turėtum knygą, kuri išsiskiria tik savo pavadinimu. Aš to nenoriu. 

– Ir vis dėl to pavadinimas turi gilesnę prasmę. Pavyzdžiui, „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ yra vartojamas kaip patarlė.

– Žmonės gali žaisti su pavadinimais ir naudotis jais taip, kaip jiems atrodo tinkama. Tą ypač mėgsta žurnalistai. Nieko blogo čia nėra, manau, tai mėgavimasis kalba. Jei tau rūpi žodžiai, viršelyje juk nori matyti geriausius, ar ne?

– Knyga dėl akivaizdžių priežasčių parašyta pirmuoju asmeniu. Kodėl toks rašymo būdas yra jūsų mėgiamiausias?

– Nes jis tiesioginis. Toks rašymo būdas sukuria intymumo atmosferą. Žmonės mano, kad kalbi tik su jais. Žinoma, taip nėra, nes labai tikėtina, kad tuo pačiu metu knygą skaito ir kitas žmogus. Taigi tai šiokia tokia apgaulė. Tačiau skaitymas vis dėlto yra tiesioginis skaitytojo ir rašytojo bendravimas. Tai ne tas pats, kas eiti į kiną ar teatrą. Tai kažkas, ką tu darai privačiai, tyliai. Niekas nemato, su niekuo nesidaliji savo patirtimi, todėl skaitymas yra ypač intymus.

Manau, tai vertinga pasaulyje, kuriame žmonės turi labai mažai laiko ir erdvės sau, nes taip jie sukuria savo pačių virtualų pasaulį. Noriu tą erdvę padaryti kuo panašesnę į paslaptį. Noriu, kad skaitytojas pajustų, kad niekas daugiau neegzistuoja ir kad jis įžengia į pasaulį kaip antikinis jūrininkas, kurį kažkas užkalbina žodžiais „Paklausyk šios istorijos“.

O trečiasis asmuo man visuomet sukelia visagalio įspūdį ir yra ganėtinai tolimas, taigi geriau jį palikti XIX amžiuje. Kai kurie rašytojai ir dabar vartoja trečiąjį asmenį, o aš pasitelkiu jį tik tam, kad padidinčiau atstumą, atitrūkčiau nuo intymumo, kurio visada taip siekiu.

– Tačiau jūsų pasakojimas pirmuoju asmeniu nėra vientisas, nes pasitelkiate dvigubos gijos techniką. „Apelsinuose“ tarp herojės pasakojimų įsipynusios pasakos. Kur slypi šios dvigubos gijos jėga?

– Pasakojimuose nuolat darau intarpus. Niekas labiau negniuždo nei puslapiai be pauzių. Įtaigūs intarpais būtini, kad žmonės pailsėtų ir išliktų susikaupę, nes ilgą pasakojimą skaitantys praleidžia kai kurias vietas. Visi taip darome – ieškome tik esmės, o kalba tampa tik priemone, kuri tiesiog išreiškia esmę. Manau, kalba turėtų būtu savarankiška ir į ją turėtų būti sutelktas dėmesys kaip į poeziją. Priešingu atveju skaitymas tampa truputį pornografinis, kada vis ieškoma kito pasitenkinimo kąsnelio. 

Visuomet stengiuosi priminti skaitytojui, kad jis skaito. Kad tai reikalauja susikaupimo. Tai nėra tas pats, kas žiūrėti televizorių. Tai dialogas, o ne pasyvus veiksmas. Kaip klausaisi su tavimi kalbančio draugo, taip turi klausytis knygos, pagauti jos ritmą ir keliauti tuo laiku, kurį kuria knyga. 

Labai svarbu pagauti tinkamą skaitymo tempą. Kitu atveju tikėtina, kad perkaitysi neteisingai. Viena iš gudrybių yra ši formų ir kalbos kaita. Viskas, ką darau, yra apgalvota. Tikiu, kad toks istorijos pasakojimas padeda žmonėms ją įsiminti. 

Žinoma, kai kuriuos žmones tai labai erzina. Jie nori paprasčiausiai praleisti tam tikras vietas ir skaityti vientisą pasakojimą. Man tiesiog jų gaila.

– Pagrindinės herojės vardas toks pats kaip ir jūsų. Rašote apie save?

– Norėjau sukurti save kaip knygos veikėją. Būtent dėl to atsirado painiava, nes žmonės galvoja: „O, tai autobiografija“. Iš dalies taip ir yra, nes kiekvienas kūrinys yra autobiografija, kurioje aprašoma asmeninė patirtis, o ne dokumentiniai faktai. Įsivaizdavau save kaip formą keičiančią asmenybę, gyvenančią daug gyvenimų ir neprisirišančią nė prie vieno iš jų. Kiti autoriai, tokie kaip Milanas Kundera ir Paulas Austeris, irgi taip daro. Žinoma, kai taip daro vyrai, tai vadinama „metafikcija“. O kai taip daro moteris, tai vadinama „autobiografija“. 

– „Apelsinus“ adaptavote televizijai. Koks malonumas adaptuoti ekranui savo pačios kūrinį? 

– Taip suteikiau knygai naują gyvenimą. Žinoma, televizinėje „Apelsinų“ adaptacijoje turėjau išmesti visas pasakas, nes televizijos galimybės skiriasi nuo literatūros. Televizijoje ir kine geriausiai veikia paprasta vieno veiksmo linija. Tokioje terpėje sunku šokinėti, keistis ir žaisti. Sunku ką nors keisti. Knygoje be jokių pastangų veiksmas pakeičiamas vienu sakiniu, o tą patį darant ekrane įtraukiama dar penkiasdešimties žmonių. Taigi norėjau, kad viskas būtų paprasta, suprantama ir aišku. Ir kad filmą pažiūrėjusiems žmonėms kiltų noras išeiti į miestą.

Parengė Simona Geniušaitė

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

05:56
02:21
03:31:44

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min