„Chimera“ – mistiška ir ironiška knyga; meilės istorija, detektyvas ir istorinis romanas. Ji lyginama su garsiuoju Umberto Eco romanu „Rožės vardas“.
Prieš 700 metų paslaptingomis aplinkybėmis žuvo jaunas samdinys, pagrobęs iš atkampaus vienuolyno dailią vienuolę... Viduramžių legenda? Ne. Realus nusikaltimas, kuris keistu būdu persipina su šių laikų įvykiais.
Garsų aktorių, kuris filmuojasi erotiniuose filmuose, užklumpa keistas regėjimas: žmonės su viduamžių apdarais leidžia į jį degančias strėles. Iš netikėtumo ir siaubo jis nesuvaldo automobilio ir vos nežūva avarijos metu. Netrukus ligoninėje jį aplanko paslaptinga moteris – Mariana Engel. Ji tvirtina esanti... tos pačios vienuolės reinkarnacija.
Mariana tikina – jis mirs, jeigu nesužinos, kas atsitiko tuo metu, prieš septynis šimtmečius... Taip prasideda viena iš paslaptingiausių pastarųjų dešimtmečių knygų, kupina iliuzijų, užuominų ir kodų. Unikali knyga, kurią skaitytojams teks dekoduoti kaip sudėtingą ir paslaptingą šifrą.
Interviu, duotame bookreporter.com apžvalgininkei Sarah‘i Rachel Egelman, Andrew Davidsonas pasakoja, kaip netikėtas įkvėpimas ir tiesiog smalsumas paskatino jį rašyti. Atskleidžia, kuo čia dėtas Dantė ir Japonija.
– „Chimera“ – labai sudėtingas ir daugiasluoksnis romanas, pasakojantis mums apie istoriją, religiją, mediciną, psichinę sveikatą ir, žinoma, meilę. Kas jus įkvėpė parašyti tokią knygą ir kaip gimė jos siužetas?
– Man visada sunku kalbėti apie įkvėpimą – prisipažinsiu, retai kada jį jaučiu. Rašau kasdien, bet ne todėl, kad man nuolat kyla genialių idėjų ir jos tol siautėja mano smegenyse, kol išlieju jas popieriuje. Iš tikrųjų idėjų prisirankioju rašydamas – prieš sėdant rašyti, jos egzistuoja miglotu pavidalu, niekaip negalėčiau jų pastebėti ar paaiškinti.
Dabar, kai kategoriškai atmečiau bet kokį įkvėpimą, pripažįstu, kad „Chimeros“ atvejis buvo visiškai kitoks – mane tikrai buvo apėmęs įkvėpimas. Pagrindinė veikėja Mariana Engel savaime iškilo iš mano pasąmonės gelmių – man neteko jos įkalbinėti, kad pasirodytų. Tai buvo keista ir netikėta patirtis: Mariana pasirodė jau turėdama vardą ir susiformavusius bruožus. Ji ėmė brautis į mano mintis ir darbus, kol galų gale sutikau skirti jai visą savo dėmesį. Atrodė, kad ji turi ką papasakoti ir nenutils, kol neužrašysiu jos istorijų. Viskas baigėsi tuo, kad jos pasakojimai virto romanu.
Dabar, kai kategoriškai atmečiau bet kokį įkvėpimą, pripažįstu, kad „Chimeros“ atvejis buvo visiškai kitoks – mane tikrai buvo apėmęs įkvėpimas
Vis dėlto ši keista patirtis nebuvo nemaloni. Buvau visai patenkintas, kad turiu tokią puikią vedlę kaip Mariana Engel – ji padėjo man įveikti visus knygos vingius.
– Mariana Engel nuolat pasiūlo Pasakotojui ką nors naujo – skanėstų kūnui ir pasakojimų sielai. Ar patiekalai ir istorijos vienodai svarbūs Pasakotojo gijimui?
– Gydytojai Pasakotojui prijungė pro nosį įkišamą skrandžio vamzdelį, kol bus gydomas nuo nudegimų. Bet to negana – bent jau sprendžiant iš to, kad herojus leidžia laiką kurdamas tobulos savižudybės planus. Marianos Engel istorijų dėka jis pajunta norą gyventi toliau. Sutikite, mes negalime gyventi be maisto. Tai kodėl gyvename be meilės?
– Akivaizdu, kad rašydamas knygą atlikote milžinišką tiriamąjį darbą – jums teko nemažai skaityti apie viduramžių krikščionybę ir nudegimų traumas. Ar prieš pradėdamas rašyti knygą bent kiek nusimanėte apie šias sritis? Kokia tema jums pasirodė įdomiausia?
– Nei tada buvau tokių dalykų ekspertas, nei dabar galėčiau juo skelbtis. Bet domėtis sunkių nudegimų gydymu pradėjau dar prieš pradėdamas rašyti „Chimerą“. Tam nebuvo jokios priežasties, tik paprasčiausias smalsumas, – aš niekada nebuvau kada smarkiai nudegęs, nepažinojau ką nors tai patyrusį.
Apie viduramžių teologiją visiškai nenusimaniau, bet būtent tai man labiausiai ir patinka – rašant knygą kartais tenka pasigilinti į tokią sritį, kur kitomis aplinkybėmis net nosies nekištum
O jei kalbėtume apie kitas mano interesų sritis, buvau neblogai pažįstamas su Dante – tai savaime suprantama, juk aš universitete studijavau literatūrą. Turiu pripažinti, kad jis gana sunkiai sukalbamas vyrukas. O apie viduramžių teologiją visiškai nenusimaniau, bet būtent tai man labiausiai ir patinka – rašant knygą kartais tenka pasigilinti į tokią sritį, kur kitomis aplinkybėmis net nosies nekištum. Tas poreikis kažką pasinagrinėti, kad suprasčiau – pavyzdžiui, vokiečių misticizmo niuansus arba kaip IX a. buvo statomi namai Islandijoje, – pati maloniausia staigmena, kokią tik galiu sugalvoti! Negaliu teigti, kad kuri nors tema buvo įdomesnė už kitas, – visos jos man dovanojo netikėtų atradimų ir buvo būtinos pasakojamai istorijai.
– Kodėl nusprendėte nuslėpti Pasakotojo vardą?
– Ką? Aš pamiršau įrašyti jo vardą? Koks siaubas! Na, bet dabar jau per vėlu kažką keisti – knyga juk jau atspausdinta!
– Iš visų porų, kurios aprašomos knygoje, tik Gregoro ir Sajuri meilės istorija nesibaigia tragiškai. Skaitant jūsų knygą, susidaro įspūdis, kad tikra meilė yra pasmerkta. Ar išties taip manote?
– Meilė gali būti pasmerkta pražūčiai arba gali tapti nepavaldi laikui ir mirčiai.
– Knygoje galima aptikti visus įmanomus kūrybinės raiškos būdus – nuo karštligiško Marianos poreikio kalti skulptūras iki slaptų, labai asmeniškų Pasakotojo užrašų ir kruopštaus Engeltalio vienuolių darbo perrašinėjant knygas ir verčiant Bibliją. Kuris iš jų artimiausias jums pačiam?
– Aš tikrai priklausau lėtųjų ir kruopščiųjų stovyklai – ir labai tuo džiaugiuosi. Rašyti „Chimerą“ pradėjau 2000-ųjų gegužės 1 d. Japonijoje, o paskutiniai redakciniai taisymai buvo atlikti 2008-ųjų balandžio 9 d. Niujorke. Vienam projektui tai nemenkas laiko tarpas – mudviem teko įveikti ilgą kelią, bet ta partnerystė buvo tikrai maloni. Mudu su „Chimera“ radom būdą, kaip taikiai sugyventi, kol galiausiai draugiškai išsiskyrėm, jai patraukus į platųjį pasaulį.
Kaskart, kai pasakydavau, kiek laiko rašiau „Chimerą“, mane visi imdavo raminti, kad kitai knygai prireiks mažiau laiko – juk dabar aš jau žinąs, kaip rašyti romaną. Bet čia ir yra problema: aš nežinau, kaip rašyti romanus, aš tik išmokau, kaip parašyti „Chimerą“. Rašydamas antrą knygą vėl turėsiu viską aiškintis iš naujo – ir, deja, nemanau, kad tam prireiks mažiau laiko. Bet kas žino? Gal manęs laukia maloni staigmena ir kitą romaną parašysiu vos per penkerius metelius...
– Knygoje šmėsteli strėlės motyvas. Ką ji simbolizuoja?
– Kartais strėlė yra tik strėlė.
– O kaip dėl Marianos tatuiruočių? Iš kur tas poreikis tatuiruoti savo kūną religinės tematikos piešiniais ir įrašais?
– Tatuiruočių atsiradimo istoriją geriausiai paaiškintų Marianos Engel agentė Džo Meredit. Knygoje ji pasakoja: „...tada ji pasidarė pirmąją tatuiruotę ir užsirašė ant rankos tuos lotyniškus posakius. Kai paklausiau, kam to reikia, atsakė: jeigu akmuo ne jos nosiai, bent gali sau leisti naudoti savo kūną kaip drobę. Visos jos tatuiruotės atsirado tada, kai dėl ko nors negalėjo kalti akmens.“
Džo Meredit visada rėžia tiesą į akis, taigi jos nuomonė šio to verta. O jei klausiate, kodėl Mariana renkasi tam tikros tematikos piešinius, galiu nurodyti tik vieną priežastį – jai be galo svarbus kūno ir sielos ryšys. Man rodos, visai logiška, kad ji nori įrėžti savo odoje religinės ikonografijos simbolius. Bet iš tikrųjų nei aš, nei Džo Meredit negalime tiksliai pasakyti, kodėl Mariana taip žavisi tatuiruotėmis. Tik Mariana žino atsakymą į šį klausimą.
– Knygoje skaitytojas priverstas spėlioti, ar Marianos istorija yra tikra, ar išgalvota. Ar tai svarbu? Ir kodėl Pasakotojui atrodė, kad jis turi papasakoti šią istoriją ir kitiems?
– Esu tikras, kad tai svarbu Marianai. Neabejoju, kad Pasakotojas norėjo pasidalyti šia istorija su kitais todėl, kad tai buvo svarbu ir jam pačiam.
– Knygos viršelyje įrašyti tokie žodžiai: „Vienintelis ryšys tarp visko yra meilė“. Ką jie reiškia?
– Tai citata iš Dantės Aligjerio „Rojaus“. Jei vagi, vok iš geriausių...
– „Chimera“ sulaukė milžiniško populiarumo. Ar jus nustebino toks dėmesys knygai? Kaip jos pasirodymas pakeitė Jūsų gyvenimą?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad manęs nenustebino toks susidomėjimas. Kiekvienas rašytojas išleisdamas knygą tikisi, kad išsipildys sėkmės scenarijus, slapta puoselėjamas vakarais, kai niekas nemato. Svajonėse dažnai matydavau savo knygą knygyno lentynoje. Meldžiau bent vienos knygos lentynoje, bet kokiame knygyne, – net jei man tektų išsileisti ją pačiam vieno egzemplioriaus tiražu ir vogčia įsėlinus palikti ją ten. Dabar, rodos, mano knygų bus daug daugiau ir vienos lentynos joms neužteks...
Kaip „Chimera“ pakeitė mano gyvenimą? Į gerąją pusę – visomis prasmėmis. Dabar galiu visą laiką skirti rašymui ir man nereikia ieškotis papildomo darbo.
– Ką dabar skaitote?
– Nieko naujo. Kitais žodžiais tariant, vis apie tą patį: istoriją, religiją, mediciną, psichinę sveikatą ir, žinoma, meilę.
– Ar tai reiškia, kad rašote naują knygą? Jei taip, gal galėtumėt apie ją papasakoti?
– Dabar renku medžiagą kitai knygai. Jau prisirašiau šimtus puslapių pastabų, o tai reiškia, kad neturiu žalio supratimo, apie ką bus kita knyga. Beje, tai nėra blogai – aš tikiuosi, kad netrukus mane aplankys nušvitimas ir aš susivoksiu, kas sukasi mano galvoje. Tiesą pasakius, jau parašiau penkis naujo romano puslapius, bet jau dabar galiu garantuoti, kad jų nebus galutiniame rankraštyje. Na, tai ne visai tiesa. Tikrai planuoju palikti žodį „ir“.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
