Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Debesų atlaso“ autorius Davidas Mitchellas: „Aš esu rašytojas su politiko gyslele“

Davidas Mitchellas
Leidyklos nuotr. / Davidas Mitchellas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Neseniai lietuvių kalba pasirodė Davido Mitchello knyga „Debesų atlasas“ (iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, išleido leidykla „Tyto alba“). Ta proga čia pateikiame du interviu su rašytoju, kurio romanas sukėlė nepaprastą skaitytojų ir kritikų susidomėjimą. Pagal šią knygą 2012 m. buvo sukurtas to paties pavadinimo filmas.

Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“ puslapio socialiniame tinkle „Facebook“ ir sekite naujienas apie literatūras bei dalyvaukite knygų konkursuose.  

Romane susipina šešios istorijos, apimančios laikotarpį nuo XIX a. iki tolimos ateities, tam tikra prasme – gyvenimo „po pasaulio pabaigos“. Visos istorijos susijusios: naivus notaras, plaukiantis laivu per Ramųjį vandenyną, įžūlus ir genialus tarpukario kompozitorius, žurnalistė, tirianti korupciją atominėje elektrinėje, godus leidėjas, bėgantis nuo persekiotojų, maištinga ateities klonė, pasitinkanti savo tragišką likimą ten, kur kadaise buvo Korėja, ir vienas iš saujelės žmonių, išlikusių po visuotinės katastrofos dabartinėje Havajų teritorijoje, praėus daugeliui tūkstančių metų… Visų jų likimai susipina, visų istorijos nutrūksta įdomiausioje vietoje – kad vėl tęstųsi, tik kita tvarka.

„Geriausios knygos tos, kurios universalios“

„Los Angeles Times“ žurnalistė Carollyn Kellog kalbėjosi su D.Mitchellu apie rašymo procesą ir „Debesų atlaso“ ekranizaciją.

– Jeigu kas ir galėjo sukurti filmą pagal „Debesų atlasą“, tai tik Wachowskiai. Sakykit, ar išties tikėjote, kad jiems pavyks paversti jūsų knygą filmu?

– Tiesą sakant, per daug apie tai negalvojau. Rašytojai įpratę prie to, kad nuperkamos knygų ekranizacijos teisės, bet pagal jas filmai taip ir nesukuriami. Tik pradedantis rašytojas gali būti toks naivus: „O, kažkas panoro ekranizuoti mano knygą! Kada bus filmas?“ Dažniausiai nieko iš to neišeina. Aš esu rašytojas – taip užsidirbu pragyvenimui, todėl visą savo dėmesį skiriu rašymui. Jei nori išvengti streso ir neigiamų emocijų geriausia negalvoti apie tai, kas ir ką apie tave kalba. O gyvenant Airijoje, tokiame užkampyje kaip Korkas, Los Andželas atrodo labai toli.

Aš nesigilinau, ar iš tų planų kas nors išeis, mat iš anksto dariau prielaidą, kad filmo nebus. Pirmą kartą scenarijų pamačiau po dviejų su puse metų. Paskui mes susitikome – Andy ir Lana atskrido į Korką, mes aptarėme sumanymą, kad tas aktorius turi vaidinti kelis personažus. Ir viskas. Tą akimirką, kai reikėjo spręsti klausimą, kaip viską padarysime, sprendimas atsirado savaime.

– Net jeigu filmo kūrėjai norėtų visame filme pantomimos, Jūs nebūtumėte galėjęs prieštarauti – sutarties sąlygose nebuvo numatyta veto teisė.

– Ką padarysi, parduodamas savo kūrinį, prarandi šią teisę. Vis dėlto filmo kūrėjui naudinga, jei rašytojas dalyvauja kūrimo procese, ypač kai kalbama apie tokią knygą kaip „Debesų atlasas“. Džiaugiuosi, kad Wachowskiai pakvietė prisijungti.

– Žinote, kuo man patinka jūsų knygos? Tuo, kad jūs dėmesingas žodžiui. Tikras malonumas stebėti, kaip veikia žodžiai jūsų knygose, kaip jie atrodo puslapyje, ir klausyti, kaip jie skamba.

– Savo klausime užkabinote tai, kas svarbiausia rašant. Turiu galvoje sprendimus. Rašydamas knygą autorius priima tūkstančius įvairiausių sprendimų, pavyzdžiui, kompozicinių – aš juos pavadinčiau makrosprendimais, mat jie glaudžiai susiję su siužetu ir personažų portretais. Vienur stengiuosi išvengti šablonų, kitur man reikalinga inversija arba implozija. Šie sprendimai labai įdomūs. Bet yra ir kitokių – pavyzdžiui, turiu nuspręsti, kur dėti kablelį, kokį žodį pasirinkti. Būna atvejų, kai žinai, kada vartoti „gal“, o kada „galbūt“. Bet nusakyti, kokiu principu remiesi ar iš kur tai žinai, negali...

Aš tikiu, kad žodžiai mus veikia kaip natos, kurias „girdi“ akys

Gal nuskambės pretenzingai, bet aš tikiu, kad žodžiai mus veikia kaip natos, kurias „girdi“ akys. Būtent todėl rašytojai kaskart sprendžia tokį, atrodytų, nereikšmingą klausimą: kurį žodį rašyti – „gal“ ar „galbūt“, – nors jie ir reiškia tą patį. Ilgainiui kiekvienas išmokstame pažinti žodžių skonį ar skambesį ir tai nulemia mūsų apsisprendimą, nesvarbu, ar tą žodį vartojame, ar ne.

– „Debesų atlase“ meistriškai žaidžiate su kalba. Žinoma, tai būdinga mokslinei fantastikai, apskritai fantastikos žanrui ir nuotykių literatūrai. Įsivaizduokite savo knygą lentynoje. Šalia kokių knygų ji turėtų atsidurti?

– Rašydamas apie tai negalvojau. Anuomet sukau galvą: kaip man sustyguoti tą prakeiktą knygą? Ji mane žudė. Ką daryti, kad ji būtų įtaigi?.. Tai maždaug tas pat, kaip klausti, kas yra ančiasnapis: kiaušinius dedantis žinduolis ar paukštis, turintis žinduolio savybių? Bet iš tikrųjų tai juk nesvarbu. Svarbu, kad ančiasnapis ieško maisto, puikiai nardo, poruojasi ir rausia urvus. Čia ir baigsiu plėtoti savo metaforą...

Viskas, kas yra „Debesų atlase“, atkeliavo iš knygų, kurios man patinka, – iš tokių kaip „Meistras ir Margarita“, „Karas ir taika“

Bet paklausiu kitaip: kas sako, kad menas būtinai turi būti intelektualus arba žemo lygio? Kas sako, kad jis turi būti arba toks, arba toks? „Debesų atlaso“ negalima priskirti kuriai nors kategorijai. Jis yra ir toks, ir toks. Čia kiekvienas ras minčių, kurias verta stabtelėjus apmąstyti ir iššifruoti. O filme skraidoma šviesmeigiais, šaudoma lazeriais. Viskas, kas yra „Debesų atlase“, atkeliavo iš knygų, kurios man patinka, – iš tokių kaip „Meistras ir Margarita“, „Karas ir taika“.

– Lyg ir neprisimenu šviesmeigių ar lazerių romane „Karas ir taika“...

– Tam tikra prasme jie yra – prisiminkite mūšių scenas. Geriausios knygos išlieka kaip tik todėl, kad jos universalios: sukrečia skaitytojo protą ir dirgina pojūčius, skatina adrenalino išsiskyrimą.

– Pakalbėkime apie žodžių vaidmenį kuriant vietos atmosferą. Siekdamas charakterizuoti tam tikrą vietą, savo knygose dažnai vartojate tarmes, prastakalbę. Tą padarėte „Debesų atlase“ ir vėlesnėje knygoje „The Thousand Autumns of Jacobs De Zoet“. Tai padeda apibrėžti laiką ir vietą?

– Tikėjausi, kad to paklausite, ir jau ruošiausi atsakyti į klausimą apie vietos atmosferą, bet užsiminėte apie tarmes ir prastakalbę. Tai taip pat įdomi tema. Bet pradėsiu nuo pirmojo klausimo.

Kad ir kur nuvykčiau, visada sulaukiu neįkainojamų dovanų – išgirstu taiklių sakinukų apie mus supančią aplinką. Jei užtrunku toje vietoje pakankamai ilgai ir galiu pasivaikščioti, pamąstyti, išgirstu bent penkis padorius sakinukus. Arba nelabai padorius. O kartais tai būna sakiniai, kuriuos aš galiu paversti vertingais. Bet kuri aprašoma vieta – tai tekstinė nuotrauka. Turiu įprotį visas vietas tokiu būdu fiksuoti. Šis įprotis susiformavo dar tada, kai neturėjau kameros...

– Norite pasakyti, kad visas aplankytas vietas aprašote keliais sakiniais?

– Taip. Tai puikus užsiėmimas sėdint restorane – tada neatrodai kaip nevykėlis. Be to, aptarnaujantis personalas ima nervintis – pagalvoja, kad aš koks apžvalgininkas, ir tampa ypač malonūs. Pabandykit ir jūs, tai tikrai veikia!

 Bet kuri aprašoma vieta – tai tekstinė nuotrauka. Turiu įprotį visas vietas tokiu būdu fiksuoti. Šis įprotis susiformavo dar tada, kai neturėjau kameros

O išgirstus sakinius tereikia įpinti į tekstą ar juos panaudoti aprašant kokią nors vietą. Įpini juos ir šie trupiniai padeda rasti kelią per pasakojimo ar net visos knygos mišką!

Bet jūs užklausėte apie dialekto ir vietos santykį. Tai labai plati tema diskusijai. Pavyzdžiui, man šiaurinė Anglija yra neatskiriama nuo šiauriečių tarmės, nuo to, kaip žmonės kalba Mančesteryje, Jorkšyre, Lankašyre – vietose, kur aš užaugau. Tenykštė kalba labai skiriasi nuo bendrinės. Tarmė – tai būdinga vietovės ypatybė. Jei kuri kokios nors vietos peizažą, garbės reikalas pasistengti atkurti tarmę. Kad ir kaip būtų keista, bet jei padarysi tą tobulai, naudos bus mažai. Jei rašydamas istorinį romaną išties vartosi XVIII a. kalbą, jis bus nepaskaitomas. Tai bus panašu į „Blekaderį“: geriausiu atveju – juokinga, blogiausiu – nesuprantama. Tik pradėk rašyti išnašas, ir – op, tavo knyga žlugusi, nes tu pats priminei skaitytojai, kad viskas netikra.

Tarmių vartojimas knygoje – ne mano išradimas, dar Walteris Scottas buvo ištobulinęs šį meną. Apie tarmes aš linkstu galvoti kaip apie gyvą praeities reliktą. Jos suteikia kūriniui autentiškumo ir įtikinamumo. Užtenka įpinti keletą archaizmų – pavyzdžiui, vietoj „kalbėti“ pasirinkti „byloti“ arba vietoj „kad“ parašyti „idant“ – ir pusė kelio jau nueita.

– „Debesų atlase“ vaizduojate šešis skirtingus ir be galo sudėtingus pasaulius. Turėjote išgalvoti personažus, siužetus, aprašyti veiksmo vietas, – trumpiau tariant, pasitelkdamas kalbą sukūrėte visiškai kitą pasaulį. Ar daug teko redaguoti?

– Mano pirmieji rankraščiai visada būna chaotiški, labiau primena šiukšlyną. Iš esmės tie juodraščiai yra nelyginant „rezervuaras“, iš kurio vėliau žvejoju idėjas. Ko gero, rašant romaną, pats rašymas sudaro vos penktadalį viso darbo, kiti keturi penktadaliai – tai redagavimas, redagavimas ir perredagavimas. Suprantu, kad reikia sustoti tik tada, kai redaguodamas pradedu atstatinėti pakeitimus, padarytus per priešpaskutinę redakciją. Štai tada suvokiu, kad reikia baigti.

Rašant svarbu nepamiršti, ką pagrindiniai personažai galvoja vieni apie kitus. Reikia turėti galvoje kiekvieno personažo biografiją, žinoti, ką jis galvoja apie seksualumą, dvasingumą, darbą, pinigus, kalbą, visuomenę ir t.t. Ir visą šią informaciją reikia saugoti galvoje. Garbės žodis, tai nuostabus užsiėmimas – dievinu savo darbą...

Kita vertus, tai daug kuo artima psichinei patologijai. Jei persistengsi kurdamas personažus, gali tapti šizofreniku, nepajėgiančiu atskirti, kas tikra, o kas ne. Rašytojui būtina patikėti, kad jo personažai tikri, nes jei jis pats jais netikės, tai ir skaitytojo neįtikins, – taip ir išsivysto daugybinis asmenybės sutrikimas... Pala, prisiminiau tikslų pavadinimą – obsesinis kompulsinis sutrikimas. O kad iš tikrųjų patikėtum tuo pasauliu, turi skirti jam kokius ketverius metus, apleisdamas kai kurias kitas gyvenimo sritis. Tai atima daug energijos ir laiko, iš esmės, daugiau nei gali skirti, – taigi, savaime suprantama, kad nukenčia asmeninis gyvenimas. Bet man tai patinka.

– Kokią rašytojo darbo dalį sudaro skaitymas?

Skaitau viską apie konkrečią sritį ar temą, jei tik matau, kad tai man gali praversti. Ir dar skaitau rašytojų, kuriuos pažįstu, knygas, mat baisiai nemalonu apsimetėti, kad jas skaitei, kai iš tikrųjų net rankose nelaikei... Man jau per keturiasdešimt, o aš vis dar tai darau... Kodėl? Nes tokiais atvejais vėl pasijunti kaip aštuoniolikos, kai reikia atsakinėti prieš klasę neperskaičius namų darbų. Bandai miglotai papasakoti apie personažus, bet visi žino, kad tu neskaitei. Rašytojai pajunta, jei tavo cituojamas pavyzdys yra iš pirmų 15 puslapių, – tai reiškia, kad visos knygos tu neperskaitei. Trečioji skaitinių kategorija – tai knygos, pasiekusios mane per laimingą atsitiktinumą. Na, gerai, ne visai atsitiktinai – turbūt už tuos laiku man į rankas patekusius ir labai pravertusius tekstus turiu dėkoti kokiai nors įžvalgiai dievybei, nes ji tuo pasirūpina stebėtinai dažnai...

– Kokių gi rašytojų knygas skaitėte jaunystėje, kad jos išmokė jus neskirstyti literatūros į aukšto lygio ir žemo lygio literatūrą?

– Ursula LeGuin – puikus pavyzdys rašytojos, kurios knygos nėra nei superintelektualios, nei prastos, nei vidutiniškos, – jos knygų tiesiog negalima prisikirti jokiai kategorijai. Jos tinka visiems. Ko gero, būtent ją reikėtų kaltinti dėl to, kad tapau rašytoju. Tai nereiškia, kad rašome panašiai, tiesiog ji pažadino manyje troškimą daryti žmonėms tokį pat poveikį, kokį jos knygos padarė man. Perskaičiau „Prarastųjų“ (The Disposessed) ir „Žemjūrės“ ciklus ir pajutau nenumaldomą geismą padaryti tą patį, kad ir kiti žmonės pajustų tai, ką jutau aš, skaitydamas Ursulos knygas.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

Struktūra pirmena rusiškas matrioškas

Davidas Mitchellas romane „Debesų atlasas“, šuoliuodamas per skirtingas epochas pasakoja apie keliautojus laivu, atominės energetikos inžinierius, išnaudojamus klonus, ir galiausiai nukelia mus į tolimą ateitį, kai civilizacija jau išnykusi, rašoma portale bbc.co.uk. Tai trečiasis Davido Mitchello romanas, jo ankstesni romanai „Ghostwritten“ ir „Number9DReam“ taip pat sulaukė sėkmės ir buvo įvertinti kritikų. „Debesų atlasas“ – tai vaizdinga, provokuojanti ir nepaprastai įdomi kelionė. Savo kompozicija jis primena rusiškas matrioškas: jį sudaro šešios viena kitą pratęsiančios istorijos – kaskart vis naujas veikėjas atranda dienoraštį, laiškus, romaną, filmą arba holografinę projekciją (taip taip, tokią kaip princesės Lėjos!), kurie pasakoja ankstesnę istoriją. Keičiantis amžiams kiekviena iš šių neužbaigtų istorijų aidu atsiliepia kitame pasakojime, kol įpusėjęs knygą skaitytojas susiduria su saujele išlikusiųjų po civilizacijos griūties. Antroje knygos dalyje kiekviena istorija pabaigiama ir skaitytojas galiausiai atsiduria ten, kur viskas ir prasidėjo – laive, plukdančiame mirštantį Adamą Juingą per Ramųjį vandenyną.

– Girdėjau, rašydamas „Debesų atlasą“ gavote stipendiją ir panaudojote ją kelionėms. Papasakokite daugiau apie ją.

– Dalį pinigų panaudojau atvykęs į Naująją Zelandiją – nuskridau į atokias Čatamo salas (apie jas rašiau Adamo Juingo dienoraštyje), kad pamatyčiau jų kraštovaizdį, pajusčiau tų vietų nuotaiką ir savo kailiu patirčiau tenykštį klimatą. Kitais metais likusią stipendijos dalį išleidau kelionei į Havajus – žinoma, teko pridėti nemažai savų pinigų. Užtat pasivaikščiojau po lavos plynes.

– Daug keliaujate?

– Kai gyvenau Japonijoje, kasmet kur nors keliaudavau. Dabar esu dviejų vaikų tėvas ir turiu daugiau pareigų namie, todėl negaliu trankytis kur sugalvojęs. Bet atsigriebiu tais metais, kai pasirodo nauja mano knyga – kelionių aistrą nesunku derinti su knygos reklaminiu turu.

– Ilgą laiką gyvenote Japonijoje – ko gero, jautėtės svetimšalis kitos kultūros šalyje. Panašiai jaučiasi ir dauguma jūsų veikėjų „Debesų atlase“ – t. y. svetimi juos supančioje aplinkoje. Ar tikslingai sukūrėte jiems tokias sąlygas ?

– Ne visai. Bet rašydamas „Debesų atlasą“ aš supratau vieną dalyką – tokiais atvejais žmonės dažnai jaučiasi atskirti, tarsi pakliuvę į spąstus. Panašiai ir aš jaučiausi pirmaisiais metais Japonijoje. Vis dėlto į tokią padėtį savo personažus įstūmiau ne sąmoningai – veikiau šis sprendimas atkeliavo iš gilesnių pasąmonės klodų. Manau, kiekvienam menininkui būdinga savita vidinė sankloda – natūralu, kad ji atsispindi ir jo kūryboje.

– Kokią įtaką jums, kaip asmenybei ir rašytojui, padarė faktas, kad ilgą laiką jautėtės svetimšaliu Japonijoje?

– Pamėgau vidinius monologus. Tik vieną istoriją esu parašęs trečiu asmeniu – Luizos Rej detektyvą „Debesų atlase“, visa kita parašyta pirmu asmeniu. Manau, taip atsitiko todėl, kad ilgą laiką Japonijoje negalėjau laisvai bendrauti su žmonėmis. Tokia aplinkybė priverčia atsisukti į save. Taigi, aplinka veikia mus, kur bebūtume.

– Ar gerai kalbate japoniškai?

– Galiu bartis su žmona japoniškai, bet negaliu atremti jos argumentų...

– Argi tai priklauso nuo kalbos?

– Taikliai pastebėta. Keiko, kaip ir dauguma japonių, kalba ramiai, tyliai, bet tai nereiškia, kad ji neturi nuomonės.

– Kodėl pasirinkote būtent tokią „Debesų atlaso“ struktūrą?

– Ši idėja jau metų metus man sukosi galvoje. „Debesų atlaso“ struktūra kažkuo primena rusiškas matrioškas. Kadaise skaičiau mitą apie egiptiečių deivę, kuri pagimdė dukterį, besilaukiančią dukters, kuri jau laukėsi ir t. t. Gražus mitas, ar ne? Puiki laiko metafora. Kai pagalvoji, ši akimirka, talpina savy kiekvieną galimą akimirką – ir taip iki begalybės.

– Baigdamas savo dienoraštį Adamas Juingas įspėja: „Vieną gražią dieną šis grynai grobuoniškas pasaulis tikrai suris save.“ Ir iš tikrųjų, skaitydami kitas romano istorijas nesunkiai galime atsekti, kaip tai vyksta. Ar jautėte poreikį parašyti romaną, įspėjantį žmoniją apie tai, kurlink eina pasaulis?

– Poreikį? Gal per stipriai pasakyta. Būtų arogantiška teigti, kad aš, Davidas Mitchellas, norėjau perduoti tokią žinią nemąstančiai visuomenei. Taip tikrai nėra. Tiesiog man buvo įdomi ši tema ir parašiau apie tai knygą. Nesu koks giliamintis politikos filosofas. Rašytojas turi išmanyti savo stiprybes ir silpnybes. Aš esu rašytojas su politiko gyslele.

– „Debesų atlasas“ – kol kas politiškiausias jūsų romanas. Jame kalbama apie išnaudojimą, migrantus, globalizaciją ir t.t. Ar šios problemos jums krito į akis grįžus iš Japonijos?

– Taip, tai neokapitalizmo padariniai. Bet šios problemos pakankamai akivaizdžios ir Japonijoje – pažiūrėkite į žmonių darbo sąlygas ir pamatysite, kaip jie vargsta. Tai tiesiog tvyro ore.

„Debesų atlaso“ struktūra kažkuo primena rusiškas matrioškas

Būtent todėl Michaelo Mooro knygos yra tokios populiarios. Rašydamas Sonmės-451 istoriją aš skaičiau Erico Schlosserio „Greito maisto naciją“ (Fast Food Nation), atskleidžiančią tiesą apie greito maisto pramonę Jungtinėse valstijose. Kai rašai knygą apie tikėtiną ateitį, viskas, ką reikia padaryti, – paimti nūdienos faktus ir juos šiek tiek išpūsti – štai taip gimsta baisus, net groteskiškas pasaulis.

– Išvardykite 5 knygas, kurias rekomenduotumėt paskaityti savo skaitytojams.

J. D. Salingerio apsakymą „For Esme – With Love and Squalor“;
Marko Twaino „Heklberio Fino nuotykius“;
Michaelo Faberio romaną „The Crimson Petal and the White“;
Alaino Fornier romaną „Le Grand Meaulnes“,
Džiuničiro Tanidzakio romaną „Seserys Makiokos“.

– Ką patartumėt pradedantiems rašytojams?

Neskubėkite, skirkite rašymui laiko.
Parašykite savo personažų biografijas.
Apie ką berašytumėt, žinokite: svarbiausia – žmonės.
Pacituosiu Stepheną Kingą: „Prieveiksmiai nėra rašytojo draugai.“
Parašykite ką nors kasdien, net jei tai būtų trys sakiniai. Ir visai nesvarbu, ar jie bus pavykę, – tiesiog rašykite.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min