Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ką skaito prancūzai?

Knygynas Paryžiuje
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Knygynas Paryžiuje
Šaltinis: Šiaurės atėnai
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rugsėjo mėnesį Prancūzijos ir kitų prancūziškai kalbančių Europos kraštų knygynuose pasirodo keli šimtai (šiemet – 607) dėl svarbiausių literatūros premijų besivaržysiančių knygų, todėl būtent dabar besidomintieji literatūros naujienomis susidaro bent kelių mėnesių skaitytinų knygų sąrašus ir stengiasi kuo greičiau perskaityti karščiausias naujienas, nes retas kuris išsisuka nuo klausimo: „Ką skaitei iš šių metų rentrée littéraire?“ Kadangi kol kas nieko neskaičiau, skubu dairytis, kas galėtų būti verta mano dėmesio ir laiko.

Kelios pavardės rudens knygų sąrašuose įkyrokai kartojasi beveik kasmet. Pirmoji – Amélie Nothomb. Šių metų jos romanas Pétronille (tikriausiai „Petronėlė“) pasakoja apie mergaičių draugystę. Nepykite – praleisiu. Antroji – Frédérico Beigbederio. Šiemet jis parašė knygą Oona & Salinger. 2007 metais Beigbederis su Jeanu-Marie Périer ir Guillaume’u Rappeneau kūrė dokumentinį filmą apie Salingerį, kuriam tuo metu buvo aštuoniasdešimt aštuoneri. Nuo paauglystės žavėjęsis Salingeriu, dabar penktą dešimtį įpusėjęs ir augančią panieką suaugėliams bei senstantiesiems jaučiantis Beigbederis panoro susipažinti su kultinio paauglystės romano autoriumi. Juoba, kad Salingeris, panašiai kaip dabar Beigbederis, kuriam, pasirodo, neretai pasitaiko įsimylėti šešiolikmetes, būdamas vidutinio amžiaus turėjo romaną su paaugle Oona O’Neill (dramaturgo Eugene’o O’Neillo anūke; vėliau ji su Charlie Chaplinu susilaukė aštuonių vaikų). Knygoje Beigbederis pasakoja, kaip kūrė filmą, įsivaizduoja, kaip gyveno ir mylėjo Salingeris. Beigbederis interpretuoja ir garbina Salingerį (nors labiausiai vis tiek garbina save), samprotauja apie jaunystės kultą, senatvės baimę ir kitus į antrą gyvenimo pusę persiritusio vyro domės objektus. Regisi, tai visai patraukli knyga apie Beigbederį, Salingerį ir Ooną, apie žymių rašytojų santykius su netinkamai jaunomis moterimis. Yra net manančių, kad knyga Oona & Salinger verta Goncourt’ų premijos, o gal kad gali ją laimėti. Bet kuriuo atveju akivaizdu, jog dedamos didelės pastangos, kad premija atitektų jai. Trečioji besikartojanti pavardė – Davido Foenkinoso su romanu „Šarlotė“ (Charlotte). Didžiausio Ženevos knygynų tinklo „Payot“ darbuotojas Christophe’as Duvaut mano, kad būtent ši knyga laimės Goncourt’ų premiją, nes, anot jo, „verlibru parašyta į Osvencimą išvežtos jaunos menininkės [Charlotte Salomon] istorija tikrai nėra tai, ko buvo galima tikėtis iš Davido Foenkinoso, kuris iki šiol nebuvo nei didis romanistas, nei stiliaus meistras. Tačiau Charlotte jį privertė kentėti…“ Nors abi šios knygos sudaro geresnį įspūdį, nei šiaip jau daro šių autorių darbai, joms laiko neskirsiu.

Knygoje Beigbederis pasakoja, kaip kūrė filmą, įsivaizduoja, kaip gyveno ir mylėjo Salingeris

Šių literatūros metų pradžioje randame dar vieną pretendentą į Goncourt’ų premiją – Patricką Deville’į su romanu Viva. Šis autorius (o gal tik jo leidėjas) jau keletą metų grumte grumiasi dėl premijos ir prieš dvejus metus atrodė, kad jau pasiseks, tačiau ji atiteko Jérôme’ui Ferrari, o Deville’iui paskirta „Femina“ premija. Gali būti, kad šiemet pagaliau išaušo jo valanda. Turtinga kalba, klasikine prancūzų romano maniera parašytas Viva skaitytojus nukelia į praėjusio amžiaus 3–4 dešimtmečių revoliucijos lopšį Meksiką, kur Malcolmas Lowry ir Levas Trockis slapstydamiesi nuo Stalino teroro keliauja ir bendrauja ne tik su Frida Kahlo, Diego Rivera, bet ir su Antoninu Artaud, D. H. Lawrence’u, Emiliano Zapata ir kitais. Tai gali būti labai geras romanas, kurį norėčiau paskaityti, nors ir ne tuojau pat.

urtinga kalba, klasikine prancūzų romano maniera parašytas Viva skaitytojus nukelia į praėjusio amžiaus 3–4 dešimtmečių revoliucijos lopšį Meksiką

Šiemet minima ir dar vieno dažno rudens knygų sąrašo finalininko Emmanuelio Carrère’o pavardė ir knyga „Karalystė“ (Le Royaume). Tai nėra griežtai prozos knyga. Joje susipina esė, romano, detektyvo ir istorinio romano žanrai, tačiau literatūrinis mechanizmas čia labai svarbus. „Karalystė“ yra knyga apie krikščionybės pradžią, apie tikėjimą prisikėlimu iš numirusiųjų, mėginant jį pavaizduoti realiai, taip, tarsi tai tikrai įvyktų mūsų namuose. Carrére’as su krikščionybe elgiasi kaip su mitu, nubraukia dviejų tūkstančių metų naštą ir mėgina į krikščionybės pradžią pažvelgti taip, kaip būtų žvelgę tuomet gyvenę žmonės, tarkim, Paulius ir Lukas, kurie patys visa tai patyrė, o Lukas ir aprašė. Iš ištraukos galima numanyti, kad tai nelengva, nors ir įdomi, knyga. Joje daug informacijos ir autoriaus apmąstymų.

Dar vienas šiemet knygą išleidęs prancūzų literatūros korifėjus – Olivier Adamas, rašantis apie priemiesčių gyventojus, talentingai ir subtiliai keliantis socialines problemas, nevengiantis autobiografinių motyvų ir kalbėjimo ne tik apie savo paties socialinę padėtį (jis augo Paryžiaus priemiestyje), bet ir apie intymų savo gyvenimą. Šiųmečio jo romano „Pamestas skausmas“ (Peine perdue) veiksmas vyksta pajūrio kurorte pasibaigus sezonui. Nurimusį eilinių žmonių gyvenimą sudrumsčia dvi vienu metu įvykstančios dramos – žiauriai sumušama vietinės reikšmės mėgėjų futbolo komandos žvaigždė, o pakrantės konstrukcijas suardo prašniokštusi didžiulė audra. Miestelį sukrečia žinia apie netikėtas mirtis ir be žinios dingusius gyventojus. Pasakojamąjį balsą suteikiant šešiems miestelio gyventojams, atskleidžiama tikrosios miestelio dramos, jų priežastys ir pasakojančiųjų gyvenimo turinys. Romanas pristatomas kaip slogus ir meniškai slogučio neatperkantis, tačiau vis tiek palyginti geras talentingo rašytojo kūrinys.

Kaip kontrastas jam pristatoma Jeano-Marie Blas de Roblèso literatūrinė nuotykių knyga „Nemo taško sala“ (L’Île du Point Némo). Visos recenzijos sako beveik tą patį – kad tai pavydėtinas rašymo malonumą patiriančio kūrėjo pasiekimas, kad knyga žaižaruoja ryškiais personažais, sąmoju, šimtais nuorodų į visų laikų, kalbų ir tipų literatūros kūrinius, kad joje susipina daugelis žemųjų žanrų – pastišas, pikareskinis ir meilės romanai, kad ji pribloškia įvaizdžių gausa ir originalumu, čia triumfuoja neišpildomos, amžinos žmogiškos svajonės ir geismai. Tokį romaną taip ir norisi pasaugoti kitoms vasaros atostogoms, o gal priešingai – šaltiems žiemos vakarams.

Bestselerio „Mano norų sąrašas“ autorius Grégoire’as Delacourt’as šiemet parašė kiek tamsesnį, bet vis tiek euroromaną „O matėme tik laimę“ (On ne voyait que le bonheur). Tai romanas, kiek supratau iš ištraukos, apie vidurio amžiaus krizę. Jame eilinis niekšelis (taip pats save vadina) Antuanas svarsto, kiek vertas žmogaus gyvenimas matuojant rašytojui pažįstamomis valiutomis. Knyga suskirstyta trumpais skyreliais: „Penkiasdešimt tūkstančių dolerių“, „Aštuoniasdešimt dolerių“, „Penki frankai“, „Dvidešimt septyni doleriai“ ir t. t., o juose pasakojamos istorijos (tiesa, gana pagaviai), kuriose tos pavadinimuose minimos sumos reikšmingai susiveja su svarbiais žmonių gyvenimo įvykiais arba lemtingais pasirinkimais.

Net keli literatūros apžvalgininkai ir knygynininkai išskiria Laurent’o Mauvignier romaną „Aplink pasaulį“ kaip svarbiausią šių metų literatūros įvykį

Net keli literatūros apžvalgininkai ir knygynininkai išskiria Laurent’o Mauvignier romaną „Aplink pasaulį“ (Autour du monde) kaip svarbiausią šių metų literatūros įvykį. Mauvignier romanai visuomet nagrinėja kokią nors, dažniausiai, masinę tragediją. Jis yra rašęs apie Heizelio stadiono spūstį, Alžyro karą ir apie dramą, įvykusią Liono prekybos centre, kai valkatą, kuris nuo lentynos paėmė alaus skardinę ir pusę jos nugėrė, apsupo apsaugos darbuotojai ir sumušė negyvai. Romane Mauvignier kalba apie Fukušimos tragediją. Trumpuose skyreliuose pasakojamos kelių keistuolių, dvidešimt pirmojo amžiaus keliautojų iš Šveicarijos, Filipinų, Australijos, Italijos ir kitur, istorijos, kurias sieja jų visų mirtina akistata su 2011 metų kovo 11 dieną Japoniją ištikusiu cunamiu. Godžiai perskaičiau romano ištrauką, pasakojančią paskutinę jauno meksikiečio gyvenimo atkarpėlę. Japonijoje jis pramogavo – šoko naktiniuose klubuose, gėrė, uostė kokainą ir kai per internetą susipažino su Juko – mergina, kuri netgi perdėm tiksliai atitiko jo troškimus, – manė, kad „japoniškas nuotykis tebus gražus nukrypimas vardu Juko“. Skaitant įtraukė blaivus, tvarkingas, detalėmis paremtas pasakojimas, sklandus, kone nepastebimas judėjimas tarp vidinio ir išorinio pasakojimo, suteikiantis reikiamą kiekį informacijos apie personažų jauseną, tačiau darantis įspūdį, kad vis tiek per daug apie juos nežinome, skaitytoją įtvirtinantis kitapus ekrano, vizualioje ir poetiškoje tikrovėje, paliekantis jį gėrėtis įvaizdžių dėlione, pvz., svarstyti Juko koją apsivijusią ištatuiruotą gyvatę ir erotines jos vertes dvidešimtmečio meksikiečio (ir ne tik) sąmonėje. „Tai įdomi jauno autoriaus, tvirtai priklausančio savo, judėjimo ir globalizacijos epochai, knyga. Ir jis ją perteikia literatūriškai brandžiai“, – Ženevos dienraštyje rašo vienas profesionalus skaitytojas.

Jau keletą metų pagaunu save svarstant, kad literatūroje vyksta keistas lyčių žaidimas

Jau keletą metų pagaunu save svarstant, kad literatūroje vyksta keistas lyčių žaidimas, kartais atrodo, jog vyrai vis dažniau imasi rašyti iš moterų žiūros taško, o moterys – iš vyrų (tai ne teiginys, tik preliminarus pastebėjimas). Vėl apie tai pagalvojau, skaitydama apie Érico Reinhardto romaną „Meilė ir miškai“ (L’amour et les forêts). Floberiškais motyvais paremto romano idėja Reinhardtui kilo važiuojant traukiniu. Šalia atsisėdusi keturiasdešimtmetė pasisakė jį mačiusi literatūros festivalyje, iš kurio jis kaip tik važiavo tuo traukiniu, ir papasakojo, kad gyvena šeimoje, kur patiria psichologinį smurtą, yra nuolat žeminama ir menkinama su savo paties menkavertiškumu nesugebančio susitaikyti vyro, ir paprašė apie tai parašyti knygą. Tokių istorijų Reinhardtas buvo girdėjęs ir daugiau – literatūros kritikas Julienas Bissonas mano, jog tas žinojimas susijęs ir su tuo, kad Reinhardto motina buvo atvirai savo vaidmeniu ir gyvenimu nepatenkinta namų šeimininkė. Taigi, romane „Meilė ir miškai“ pasakojama apie psichologinį smurtą šeimoje patiriančią literatūros mokytoją, kuri užsiregistruoja internetinėje pažinčių svetainėje, užmezga susirašinėjimą su tokiu Playmobil677 ir rengiasi į pasimatymą su juo – galima spėti, kad jis baigiasi kuo blogiausiai. Kaip ir ponios Bovari atveju, romane svarbus pagrindinės herojės santykis su realybe, literatūros vaidmuo jame ir nevienareikšmiškas autoriaus požiūris į kuriamą moters personažą. Potencialiai labai įdomi knyga.

Tęsiant moterų temą (jau net atsibodo piktintis) pasakytina, kad (neskaitant Nothomb) šių metų rudens sąraše intensyviau figūruoja tik trijų prancūzų moterų pavardės – Olivios Rosenthal, Alice Ferney ir Marie-Hélène Lafon, nors moterų parašytų knygų šiemet išleista daug ir už pagrindinių literatūros savaitraščių ribų apie jas netgi galima paskaityti. Rosenthal kūryba pasižymi žanrų ir stilių derinimu, laukiniškumo ir žmogiškumo tyrinėjimais. Šių metų knyga „Išgyvenimo mechanizmai atšiaurioje aplinkoje“ (Mécanismes de survie en milieu hostile) – ne išimtis, joje nagrinėjama klinikinės mirties problema – kuriamas trilerį primenantis meninis pasakojimas apie smurtinėje situacijoje atsidūrusią ir nuo jos bėgančią moterį, šis pasakojimas toliau supinamas su dokumentiniais klinikinę mirtį patyrusių žmonių liudijimais, naudojamos poetinės interliudijos ir autobiografinė medžiaga. Ši knyga, kaip ir Joy Sorman „Lokio kailis“ (La peau de l’ours), aktualiai įsirašo į vis intensyvėjantį ir sudėtingėjantį meninį bei teorinį diskursą apie žmonių ir gyvūnų giminystę, bendrumą, sudėtingumą ir šiokį tokį šiurpumą. Šio romano pasakotojas yra smurtinių lokio ir moters seksualinių santykių rezultatas – simpatinga ir atlikėjo talentą turinti vyriškosios lyties pabaisa keliauja iš rankų į rankas, tarnauja įvairiuose cirkuose ir gyvena sudėtingą vidinį gyvenimą. Šias dvi knygas skaitysiu, kad geriau susipažinčiau su šiuo diskursu ir kad suvokčiau, kaip keičiasi, regisi, amžina pabaisų ir smurto tema moterų literatūroje. Ferney romanas „Gyvųjų viešpatija“ (Le règne du vivant) žmonių ir gyvūnų santykius nagrinėja kitu aspektu. Tai romanas apie ekologijos aktyvisto kovą už jūrų florą ir fauną su jų naikintojais industrialistais.

Šiame moterų kūrybos kontekste išsiskiria Lafon romanas „Žozefas“ (Joseph). Tai pasakojimas apie kitų žmonių fermoje dirbantį ir tų žmonių namuose gyvenantį ūkio darbuotoją Žozefą, kuriam penkiasdešimt aštuoneri. Jis greitai eis į pensiją, kraustysis į senelių namus ir ten mirs, vienas, taip, kaip gyveno – vienas, kitų žmonių namuose. Visa Lafon kūryba skirta Prancūzijos Kantalio regiono, kaimo vietovių gyvenimui. Lafon personažai – žmonės, kurių gyvenime nieko niekuomet nevyko (svarbiausias Žozefo gyvenimo įvykis – prieš trisdešimt metų išgyventas mėnesį trukęs romanas, po kurio jis ėmė smarkiai gerti) ir neįvyks, kurių gyvenimo ir sąmonės turinį sudaro kasdieniai jų darbai, judantys pačių, jų prižiūrimų gyvulių ir kitų fermos gyventojų kūnai. Tačiau Lafon proza yra neįtikėtinai gaivi ir turininga, muzikali, nepaprastai ritmiška, kaip ir jos aprašomų personažų gyvenimas. „Žozefas“ yra keista knyga apie pasaulį ir gyvenimą, kurio beveik nebėra, apie gyvenimą, kurį visi paliko ir išsikraustė į triukšmingą, sudėtingą, judrią, neužsikemšančią miestų, konkurencijos, sekso ir smurto realybę. Keli apžvalgininkai šiam romanui pranašauja Goncourt’ų premiją.

Iš verstinės literatūros šiais metais Prancūzijoje reklamuojami naujausi amerikiečių Philippo Meyerio, Jameso Salterio, Thomo Pynchono kūriniai, serbų kilmės amerikiečio Steve’o Tesicho romanas „Kaina“ (Price), brito Davido Peace’o „Raudonas arba miręs“ (Red or Dead), lenkės Grażynos Jagielskos „Meilė iš akmens“ (Miłość z kamienia), naujausias Haruki Murakami romanas (be jo, kaip ir be Nothomb, literatūros metai, matyt, neprasidėtų), portugalo José Saramago ir kubiečio Leonardo Paduros knygos. Vienas originaliausių šių metų verstinių romanų – negailestingai feministinis amerikietės Siri Hustvedt „Žaižaruojantis pasaulis“ (The Blazing World). Romano intriga susideda iš to, kad menininkė Harriet Burden (atkreipkite dėmesį į pavardę, angliškai ji reiškia „našta“) niekaip negali prasiveržti į Niujorko meno pasaulį ir yra įsitikinusi, kad dėl to kalta jos gyvenimo situacija – ji ištekėjusi už vieno svarbiausių meno prekeivių mieste ir, užuot su juo dalijusis uždarbiu iš savo meno, augina du vaikus ir rengia vakarėlius meno pasaulio dalyviams. Kartą trūkus kantrybei, ji nutaria surengti tris parodas trijų pažįstamų vyrų vardu. Kaip tikėtasi, pripažinimas ateina akimirksniu, tačiau triumfuojanti laiminga pabaiga, kaip galima numanyti, – ne. Įdomi romano forma. Jis parašytas tarsi akademinis meno istorikės tyrimas, kuriuo ji mėgina nustatyti Harriet Burden kūrinių autorystę ir autentiškumą, ir susideda iš daugybės dokumentų – laiškų, pokalbių su amžininkais, dienoraščio ištraukų ir spaudos iškarpų. Kai perskaitysiu sunkias prancūzių knygas apie smurtą, pabaisas ir gyvenimus, kuriuose niekas nevyksta, kad atsipūsčiau, skaitysiu šią. O ką skaitysite jūs?

Šiaurės atėnai
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min