Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Keiko“ – jausmingos pirmosios meilės istorija ir kontroversiškas JAV istorijos puslapis

Knygos „Keiko“ viršelis
Leidykla „Alma Littera“ / Knygos „Keiko“ viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Šlovingoje Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje yra keletas nusikalstamai gėdingų momentų, apie kuriuos nemėgstama itin daug kalbėti, ir mieliau nutylima tam tikrus nemalonius netolimos praeities faktus. Tačiau laikas nuo laiko koks nors kūrybinio fronto darbuotojas, pasinaudojęs JAV Konstitucijos pirmąja pataisa, ima ir pareiškia savo principinę nuostatą vienu ar kitu praėjusių laikų klausimu, kaip antai „Geras indėnas – negyvas indėnas“, arba dėl karo Vietname ar Hirosimos bei Nagasakio bombardavimo.

Vienas tokių kalbančių nepatogiomis temomis – kinų kilmės amerikiečių rašytojas Džeimis Fordas, debiutinio romano „Keiko“ autorius. Kūrinyje be jausmingos pirmosios meilės istorijos atverčiamas dar vienas skaudus ir gėdingas JAV istorijos puslapis – japonų trėmimai Antrojo pasaulinio karo metais į internuotų asmenų uždaro tipo stovyklas, kurias vienas Aidaho gubernatorius pavadino koncentracijos stovyklomis.

Truputėlis istorijos. 1941 m. gruodžio 7 d. Japonijos aviacija ir povandeniniai laivai netikėtai užpuola JAV karinę bazę Pearl Harbore ir pridaro ten dislokuotam Ramiojo vandenyno laivynui milžiniškų nuostolių. Atsako ilgai laukti neteko. Kitą dieną JAV ir Didžioji Britanija paskelbia Japonijai karą. Skelbiama, kad tai daroma dėl pačių japonų saugumo, bet tikrovėje bijodama vidinių išpuolių ir nepasitikėdama japonais, gyvenančiais Amerikoje, valdžia pradeda masiškai steigti stovyklas. Į jas prievarta gabenami Amerikos japonų tėvynainiai, kurių vienintelė kaltė buvo ta, kad jie buvo japonai. Vien 1942 m. apie 120 000 Jungtinėse Valstijose gyvenančių japonų (iš jų maždaug du trečdaliai buvo JAV piliečių) prezidento Franklino Ruzvelto nurodymu buvo internuoti tokiose uždaro tipo stovyklose.

Tema nenauja. 1994 m. išleistame Deivido Gutersono romane „Apsnigti kedrai“ (liet. 2003), taip pat pasakojama nelaiminga amerikiečio meilės istorija japonei bei jos tautiečių trėmimai į liūdnai pagarsėjusią Manzanaro koncentracijos stovyklą Kalifornijoje. Vėliau tokiu pat pavadinimu buvo sukurtas puikus kino filmas su pagrindinį vaidmenį atlikusiu Itanu Houku, kuris buvo nominuotas Oskarui už geriausią operatoriaus darbą. Tačiau grįžkime prie romano „Keiko“.

1986 m. Sietlas. Henris Li, buvęs „Boeing Field“ gamyklos darbuotojas, ką tik palaidojęs nuo plaučių vėžio  mirusią žmoną Etelę, „turintis viso pasaulio laiką, bet neturintis ničnieko, su kuo galėtų dalytis valandas“, visiškai atsitiktinai  atsiduria prie „Panamos“ viešbučio, senojo Sietlo riboženklio, skiriančio Sietlo Kinų miestelį ir Nihonmačį – Japonų miestelį, vietą, kurią per savo gyvenimą jis buvo aplankęs tik du kartus. 1942-aisiais – „karo metais“ – kaip pats juos vadino, ir dabar – 1986-aisiais, taikos metais. Tvarkydami viešbučio rūsį naujieji savininkai aptinka begalę daiktų, kadaise priklausiusių ištremtiems japonams, kurie naudojosi pastatu kaip laikina slėptuve savo rakandams laikyti tikėdamiesi kada nors sugrįžti ir susigrąžinti prarasto gyvenimo prisiminimus. Žiūrėdamas į viršun išnešamus niekam nereikalingus praėjusio laikotarpio turtus, Henris mintimis grįžta į 1942-uosius metus, stipriai pakeitusius jo ir jo artimųjų likimus.

Dvylikametis Henris, augantis kinų imigrantų šeimoje, vieną dieną sužino, kad jam draudžiama namuose kalbėti gimtąja kalba ir kad nuo šiol jis privalo kalbėti tik angliškai, nors šia kalba nė vienas jo artimųjų nekalba. Santykiai su tėvu, aršiu nacionalistu, nekenčiančiu Kinijos okupantų japonų, klostėsi itin sunkiai, o prasidėjus vienpusio „bendravimo“ laikotarpiui jie dar labiau pašlyja. Tėvas nori, kad sūnus taptų tikru amerikiečiu, taigi nusprendžia jį leisti į baltųjų mokyklą ir prieš tai neužmiršta įsegti į marškinių atlapą ženkliuką su užrašu „Aš esu kinas“. Ženkliukas – nacionalistinis tėvo išdidumo ir globėjiškumo simbolis. Tai tarsi skydas, turintis apsaugoti sūnų nuo suaugusiųjų pykčio ir bendraamžių patyčių bei prievartos. Ir nors Henris ne japonas, ženkliukas mažai tegelbsti nuo bendramokslių paniekos ir užgauliojimų. Henris – vienintelis azijietis Reinyro pradinėje mokykloje, taigi jis norom nenorom patenka tarp dviejų ugnių: kinams jis – „baltasis velnias“, mokyklos draugams – „geltonasis“. Nors žodis „draugai“ čia visiškai netinka. Draugų Henris neturi, tik mokyklos virėja, ponia Biti, kurios virtuvėje jis pluša laisvalaikiu „atidirbinėdamas stipendiją“, gina berniuką ir „nėra pasakiusi nė vieno blogo žodžio apie jį“. Tiesa, nėra pasakiusi ir gero. Tik pažintis su naujoke, bendraamže japoniuke Keiko iš pamatų keičia iki tol pilką aplinkinį pasaulį, o pirmoji vaikiška ir naivi draugystė palaipsniui išauga iki rimto, visa apimančio ir gilaus meilės jausmo. Tačiau kaip kiekvienos, taip ir šios meilės laukia rimti išbandymai. Prasidėjus masiniams japonų suėmimams ir trėmimams ištuštėja Nihonmačio – Japonų miestelio – gatvės. Išdaužyti ir fanera užkalti langai, gatvėse rūksta ir liepsnoja laužai, kuriuose deginami įvairūs daiktai: kimono, knygos, nuotraukos, laiškai – visa, kas šiuos piliečius sieja su karu Japonijoje. Žmonės degina savo praeitį – pelenais virtusius prisiminimus, „kas jie yra buvę ir kas jie vis dar yra“. Gatvėse kabo amerikiečių vėliavos ir plakatai su užrašais „Aš esu amerikietis“, rodančiais ištikimybę šiai šaliai, tačiau tai mažai tegelbsti nuo visuotinio vandalizmo protrūkio. Ir nors Henrio draugė Keiko yra antros kartos amerikietė, net nekalbanti japoniškai, trėmimai neaplenkia ir jų šeimos...

Nepaisant kruopščiai surinktos istorinės medžiagos bei įsimintinų to laikmečio detalių aprašymo tai nėra vien istorinis meilės romanas. Tai ir puiki dviejų kartų, tėvo ir sūnaus tarpasmeninių santykių psichologinė studija. Romane atskleidžiami dvylikamečio Henrio santykiai su tėvu 1942-aisiais, o vėliau ir jau beveik  šešiasdešimtmečio Henrio – su sūnumi Marčiu 1986-aisiais. Įdomiausia, kad toks tėvų sūnų nesusikalbėjimas tarsi kokia estafetės lazdelė yra perduodamas iš kartos į kartą. „Jaučiausi taip, lyg šaukdamas stovėčiau ant kanjono krašto, ir nesulaukčiau grįžtančio aido.“ Taip santykius su tėvu įvardija dvylikametis Henris. Ne ką geriau klostosi santykiai ir pačiam Henriui su sūnumi Marčiu, Sietlo universiteto chemijos studentu. Po žmonos mirties, kuri buvo tarsi savotiškas tiltas tarp sūnaus ir tėvo, Henris nugrimzta į šaltos ir skaudžios vienatvės liūną, ir tik draugystė su džiazo muzikantu Šeldonu Tomu praskaidrina gilų liūdesį. Henris mėgina „negyventi praeitimi, bet kartais jaučia, kad praeitis gyvena jame“, o nuolatiniai ginčai dažniausiai vyksta tik dėl paties ginčo. Motina tikėjo, kad jai išėjus jų santykiai pagerės, tačiau pagerėjimas ir tarpusavio supratimas ateis tik palaipsniui, bendraujant ir kuo geriau pažįstant vienas kitą.

Originalus romano pavadinimas – „Hotel on the corner of bitter and sweet“, kurį būtų galima išversti kaip „Saldžiai karčių prisiminimų viešbutis“, ir viešbutis „Panama“ šiame kontekste vaidina tikrai ne antraplanį vaidmenį. Tai – vaikystės simbolis, riba, skirianti „du senojo pasaulio neapykantos avanpostus, kur kinų ir japonų imigrantai retai tepratardavo žodį vienas kitam, o Amerikoje gimę jų vaikai gatvėje kartu spardydavo skardines.“ Tai vieta, jungianti du pasaulius, tiltas tarp vieno laiko ir kito, kur patekęs vidun jautiesi tarsi pasiklydęs būtyje ir laike. Ir, žinoma, muzika, senojo Sietlo džiazo muzika, kurios siautulingu ritmu pulsuoja visas romanas. Kūrinį trumpai būtų galima apibūdinti kaip „laimės trupinius kartėlio jūroje“.

Tad drąsiai leiskitės kelionėn, į jūros druska ir žuvimi kvepiantį Sietlą, pasivaikščiokite po Kinų miestelį, neužmirškite aplankyti ir Nihonmačio, kažkada klestėjusio Japonų miestelio, užsukite į „Juodųjų briedžių“ klubą pasiklausyti svinguojančių džiazo melodijų ir aplenkę Nippon Kan teatrą tyliai praverkite „Badžio džiazo įrašų“ krautuvės duris. Pasirauskite medinėje vinilo plokštelių dėžėje, gal jums nusišypsos laimė rasti raritetinį legendinio džiazmeno Oskaro Holdeno „Vidurnakčio bliuzo“ įrašą. Žinoma, ekskursija nebūtų ekskursija jei jūs neaplankytumėte „Panamos“ viešbučio rūsių, kur blausiai šviečiančios elektros lempos iš tamsos išplėš iki pat lubų sukrautus ir etiketėmis pažymėtus dulkėtus lagaminus, negyvus tragiškos istorijos liudininkus, kadaise sugriautų gyvenimų tylius priminimus. Priminimus, kuriems abejingi neliksite ir jūs...

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min