Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gegužės 26d. 14:53

Knygą „Taip sukasi pasaulis nuostabus“ parašęs Columas McCannas: „Mes visi esame lyno akrobatai“

Columas McCannas
„Scanpix“ nuotr. / Columas McCannas

Akrobatas Filipas Peti balansuoja ant lyno 1974-aisiais tarp Pasaulio prekybos centro bokštų. Šis veiksmas įgyja metaforišką išsigelbėjimo, išlikimo gyvam prasmę ir Columo McCanno romane „Taip sukasi pasaulis nuostabus“ (Sofoklis, 2015 m.) pasitelkiamas tarsi galinga rugsėjo 11-osios įvykių alegorija.

Tačiau autorius nesistengia atkurti tikrų įvykių, o siūlo pažvelgti į tuzino žmonių – prostitučių, imigrantų, aukštuomenės ir menininkų – istorijas, primindamas, kad 1974-aisiais bankrutuojantis Niujorkas buvo sunki vieta gyventi. Vienu talentingiausių šiuolaikinių rašytojų vadinamo Columo McCanno romanas „Taip sukasi pasaulis nuostabus“ pelnė daugybę premijų ir apdovanojimų, ypač vertinamas už puikų mūsų gyvenamojo laiko atskleidimą. Interviu jis pasakoja, kaip kilo idėja rašyti apie meninį amžiaus nusikaltimą, kas buvo sunkiausia ir ką iš tikro reiškia balansavimas ant lyno.

– Ar prisimenate, kaip pradėjote knygą? Gal koks nors įvykis, vaizdas, ar nutikimas paskatino imtis rašyti?

– Kai imiesi rašymo, sunku pasakyti, kada kas nors prasideda ir kada baigiasi. Nors romano veiksmas vyksta 1974-aisiais, aš jo ėmiausi netrukus po rugsėjo 11-osios įvykių. Buvau skaitęs Paulo Austerio esė rinkinį „The Red Notebook“, kuriame jis rašė, kaip Filipas Peti įamžino savo vardą eidamas lynu tarp bokštų dvynių. 2001-aisiais dangoraižiams tragiškai griuvus, vėl prisiminiau šį įvykį. Tai buvo tarsi eureka momentas, supratau, kad šis ėjimas lynu, šis sunkiai įtikimas artistiškas veiksmas – vyro pasivaikščiojimas aukštai danguje – buvo tikra priešprieša blogio aktui, sunaikinusiam dangoraižius. Nemanau, kad taip atrodė tik man vienam. Tai tarsi kolektyvinė atmintis. Šis vaizdas, idėja kilo daugeliui, neabejotinai ir pačiam Filipui Peti. Jaučiau, kad atėjo laikas rasti atsakymą į ramybės nedavusius klausimus apie tikėjimą, atsigavimą ir priklausymą. Troškau skirti kūrinį miestui.

Jaučiau, kad atėjo laikas rasti atsakymą į ramybės nedavusius klausimus apie tikėjimą, atsigavimą ir priklausymą. Troškau skirti kūrinį miestui

– Neretai atrodo, kad rašymas yra varginantis užsiėmimas. Ar tikrai? 

– Knygą „Taip sukasi pasaulis nuostabus“ nebuvo sudėtinga rašyti. Man teko žongliruoti skirtingais personažų balsais, nemažai redaguoti, bet tai mano darbo dalis. Atsisakyti kai kurių skyrių visuomet sudėtinga. Pavyzdžiui, buvau parašęs apie dešrainių pardavėją, musulmoną krautuvininką, liftininką, buvau netgi sukūręs šachmatų žaidimą ir mėginau jį aprašyti. Tačiau jie romane neprigijo. Jų teko atsisakyti, nes aš siekiau, kad pasakojimas būtų organiškas, kad laisvai lietųsi.

Šiek tiek vargau ieškodamas romanui pavadinimo. Netikėtai aptikau eilutę Alfredo Lordo Tenisono poemoje: „Taip sukasi pasaulis nuostabus vis žemyn skambančiu pokyčių ritmu...“ (Let the great world spin forever down the ringing grooves of change). Tenisono kūryba įkvėpta „Mualakato“ arba „Kabančių eilių“ (septynių ilgų arabiškų poemų grupė, laikoma vienais geriausių kūrinių prieš Islamo erą). Buvo klausiama: „Ar yra vilties, kad ši tuštuma atneš man ramybę?“ Aptikus šią eilutę mano širdis ėmė smarkiau plakti, radau tai, ko ieškojau. Tačiau negaliu prisiimti nuopelnų – pavadinimas tarsi atėjo pas mane. Jaučiu, kad romanas tarsi pats sukrito į savo vietą, tarsi viskas, ką aš padariau, tai atvėriau langą ir įsileidau tai, kas ir taip tvyrojo ore. Nenoriu, kad nuskambėtų apsimestinai kukliai, ar būti nesąžiningas – žinoma, aš įdėjau nemažai darbo, tačiau ši, kaip ir kiekviena kita veikla, įgyja tam tikrą prasmę tik žvelgiant atgal. Pirmiausia mes pajaučiame, kad reikėtų atverti langus, o paskui atitinkamos idėjos ir mintys, tas grynas oras, padvelkia į mus.

Leidyklos „Sofoklis“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Sofoklis“ nuotr./Knygos viršelis

– Romane įtaigiai atskleidžiate daugybės personažų vidines būsenas. Kaip pavyksta padaryti tai taip subtiliai ir grakščiai? Ar buvo veikėjų, su kuriais susigyventi sekėsi sunkiau, o gal kažkuriam jautėte daugiau palankumo?

– Aš? Grakščiai? Pamatytumėt mane šokantį! Ar tai, kaip aš rašau. Sujungta, atskirta, vėl sujungta, vieni grupavimai ir išbraukymai. Ir jei atvirai, nesu tikras, kaip visi šie balsai galiausiai supuolė. Aš mokau kūrybinio rašymo koledže. Jau pirmoje paskaitoje savo studentams prisipažįstu, kad negaliu išmokyti jų nieko naujo. Iš pradžių jie apstulbsta, bet tuomet paaiškinu, kad viskas priklauso nuo troškimo, ištvermės ir atkaklumo, ir jei jie turi šias savybes, to užteks atsikleisti jų talentui. Taip pat patariu neapsiriboti savimi. Esu įsitikinęs, kad neturėtume rašyti apie tai, ką jau žinome. Tai nuobodu ir įprasta. Verčiau rašytume apie tai, ką norėtume sužinoti.

Įtariu, kad jaučiu simpatiją visiems knygos veikėjams. Tam tikra prasme manau, kad jie yra tikri, kad man bet kada pasukus už kampo juos galiu sutikti ir pasakyti „O, labas, štai ir tu“

Iš romano veikėjų aš žaviuosi Tile, 38-erių prostitute. Man patinka Klerė, motina iš Park Aveniu. Ir Koriganas, airis dvasininkas. Įtariu, kad jaučiu simpatiją visiems knygos veikėjams. Tam tikra prasme manau, kad jie yra tikri, kad man bet kada pasukus už kampo juos galiu sutikti ir pasakyti „O, labas, štai ir tu“. Kūryba, literatūra išplečia mūsų gyvenimus, o autorius turi ypatingą privilegiją būti šios veiklos dalimi. Mes įsigyvename į kitus. Mes sukuriame kitus. Nėra jokių ribų kalbos galimybėms.

– Lyno akrobatas, balansuojantis tarp Pasaulio prekybos centro dangoraižių, tampa romano ašimi, aplink kurią sukasi romano veikėjų gyvenimai. Kuo šis įvykis toks ypatingas Jums, ypač turint omeny bokštų griuvimą, kad įkvėpė rašyti romaną?

– Taip, tai visa ko katalizatorius. Vyras ketvirčio mylios aukštyje. Bet romanui įsibėgėjant, balansavimas ant lyno darosi vis mažiau svarbus, kol visai išnyksta iš akiračio, ir esminis dalykas, laikantis romaną vientisą, yra tas vidinis iš giliausių žmonių siekių ir ketinimų suvytas lynas, kuriuo žengdami nepaliaujame ieškoti pusiausvyros. Kai kurie iš mūsų juo eina arčiau žemės, bet vis viena nukritus susimušame skaudžiai. Galų gale, mes visi esame lyno akrobatai.

Gyvenu Niujorke. Buvau ten ir per rugsėjo 11-osios įvykius. Tuo metu tiek daug visko vyko – ištisas vaizdų srautas. Tikriausiai tai labiausiai dokumentuotos pora dienų visoje žiniasklaidos istorijoje. Ne tik didysis įvykis, bet ir intymios asmeniškos akimirkos.

Parašiau daugybę straipsnių apie rugsėjo 11-osios įvykius, tačiau to neužteko. Jaučiau, kad reikia parašyti romaną. Man, kaip rašytojui, sunkiausia buvo tai, kad viskas aplink turėjo tiek prasmės, buvo sunku suregzti sakinį, ką nors nufotografuoti ar nupiešti paveikslą, kuris neturėtų papildomo svorio ar reikšmės. Viskas tik dar labiau įsibėgėjo su Iranu, Afganistanu, Madridu ir Londonu, ir visu tuo teisingumo ieškojimu, virstančiu kerštu. Klausiau savęs, kaip galiu rašyti apie tai? Kaip suprasti, ką aš jaučiu? Tikrai neketinau moralizuoti ar komentuoti įvykių. Palieku tai kitiems. Norėjau suvokti, kokia to prasmė, ką tai reiškia man, ką galbūt gali reikšti mano šeimai. (Mano uošviui pavyko išsigelbėti iš pasaulio prekybos centro dangoraižių ir grįžti namo.)

Tam tikras simbolines prasmes ir aš suvokiau tik vėliau, romanui tampant daugiasluoksniam

Atėjo akimirka, kai supratau, kad grįžęs į praeitį galėčiau kalbėti apie dabartį. Tuomet kilo mintis apie lyno akrobatą. Ir kuo labiau į tai gilinausi, tuo labiau atrodė, kad tai gali suteikti paguodą. Romane nėra nė vienos eilutės apie rugsėjo 11-ąją, tačiau jei skaitytojas norės, jis įžvelgs tai visur. Aš pasitikiu skaitytojais. Iš knygos jie gauna tai, ko jiems reikia. Ji gali būti perskaityta įvairiai.

– Ar Jūs iš anksto buvote apsisprendęs rašyti alegorinį pasakojimą, ar tik rašydamas įžvelgėte simbolinę prasmę?

– Iš pat pradžių žinojau, kad pasakojimas bus alegorinis. Tačiau tam tikras simbolines prasmes ir aš suvokiau tik vėliau, romanui tampant daugiasluoksniam. Tikiuosi, neatskleisiu per daug pasakęs, kad du pagrindiniai romano veikėjai miršta dar pirmame skyriuje. Man tai nedavė ramybės, bandžiau išvengti jų mirties, ypač troškau išsaugoti Koriganą, bet jis tiesiog nesutiko prisikelti. Ir tuomet, turbūt prabėgus porai metų, jau bebaigiant romaną, man staiga tapo aišku, kad šiuos du veikėjus, tikrus žmones bokštus, pačioje pradžioje sulygintus su žeme, paskui visą laiką bandome prikelti. Man tai reiškė gijimą. Mes priimame gyvenimo pamokas ir judame pirmyn.

Siekiau papasakoti apie Tilę, Džiazliną, Gloriją, istorijas iš niekam nežinomų užkaborių. Norėjau pasakyti, kad tai, kas dėjosi Bronkse tą rytą, buvo nemažiau svarbu nei ėjimas lynu.

– Kur ieškojote medžiagos romanui?

– Mėgstu leisti laiką bibliotekose, todėl nemažai jo praleidau būtent ten. Skaičiau apie balansavimą ant lyno ir kompiuterius, Vietnamą ir dvasinius dalykus, visa tai, į ką knygoje siekiau atkreipti dėmesį. Tuomet su policininkais vaikščiojau po Bronksą ir bandžiau sugerti gatvės kalbą. Netgi praleidau šiek tiek laiko su žmogžudysčių skyriaus detektyvais, nors knygoje to ir nėra. Tiesiog man reikėjo kalbos. Skaičiau romanus, žiūrėjau filmus, naršiau po fotografijų archyvus. Šiaip ar taip, 1974-aisiais buvau devynmetis vaikis Airijoje, nežinojau, koks gyvenimas tuo metu virė Bronkse. Bet man patinka tyrinėti. Kaskart rašydamas knygą jaučiuosi grįžtantis į universitetą. Mėgaujuosi atitrūkdamas nuo savęs.

- Ar Filipas Peti skaitė Jūsų knygą? Gal kaip nors pakomentavo?

- Filipas labai saugo savo privatumą. Aš tai gerbiu. Knygą jam nusiunčiau, tačiau nenutuokiu, kokia galėtų būti jo nuomonė. Kita vertus, esu tikras, kad jis suvokė esminę knygos idėją – mes visi esam lyno akrobatai. Jis atliko savo žygį aukštai danguje. Aš bandau balansuoti knygos puslapiuose. Mano veikėjai – gatvėse. Mes visi turime daug bendro.

Temos: 2 Literatūra Knygos

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min