Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2013 balandžio 23d. 20:23

Knygos „Bėgantis paskui aitvarą“ autorius Khaledas Hosseini: „Rašytojo darbas yra kalbėti apie dalykus, apie kuriuos nenorime kalbėti“

Khaledas Hosseini
„Scanpix“ nuotr. / Khaledas Hosseini
Rašytojas Khaledas Hosseini visame pasaulyje išgarsėjo jau pirmuoju romanu „Bėgantis paskui aitvarą“. Šiemet sukanka 10 metų nuo tada, kai buvo išleista ši knyga, ir portalas people.com ta proga surengė internetinę konferenciją, kurios metu rašytojui klausimus uždavė skaitytojai. Pateikiame kelis autoriaus atsakymus į klausimus.

NAUJIENAS APIE KNYGAS, KONKURSUS IR NAUJAUSIŲ KNYGŲ RECENZIJAS SEKITE TINKLE „FACEBOOK“. SPAUSKITE ČIA.

– Kiek laiko jūs rašėte knygą „Bėgantis paskui aitvarą“?

– Man prireikė 15 mėnesių, kad paruoščiau pirmąjį rankraštį, vėliau mėnesį redagavau jį. Iki šiol stebiuosi, kad taip greitai parašiau tą knygą!

– Kas jus įkvėpė parašyti „Bėgantis paskui aitvarą“?

– Manęs dažnai klausia apie šią knygą, ypač dažnai teiraujasi, ar tai nėra užslėpta autobiografija. Ne, taip nėra. „Bėgantis paskui aitvarą“ istorija didžiąja dalimi yra išgalvota. Tačiau, kaip dažniausiai būna grožinėje literatūroje, knygoje persismelkia ir autobiografiniai motyvai. Aštuntojo dešimtmečio Kabulas, socialinė sankloda, politinė aplinka – visa tai atkeliauja iš mano stebėjimų, prisiminimų. Mes su broliu leisdavome aitvarus – tai knygoje žaidžia Amiras ir Hassanas, su broliu, kaip ir Amiras bei Hassanas, mes mėgome vakarietiškus filmus, ypač vesternus. Turbūt labiausiai mano paties gyvenimą primenantys skyriai yra iš gyvenimo JAV, kur Amiras ir Baba bando susikurti naują gyvenimą. Aš taip pat atkeliavau į JAV kaip imigrantas ir gerai prisimenu tuos pirmuosius metus Kalifornijoje, tą sudėtingą asimiliavimąsi į vietos kultūrą. 

Mažiausiai sąsajų su mano gyvenimu yra antrojoje knygos pusėje. Rašydamas apie Talibaną aš daugiausia rėmiausi afganistaniečių, gyvenusių šalyje tuo metu, pasakojimais. Metų metus per afganistaniečių susitikimus, vakarėlius, vestuves, aš kalbėdavausi su žmonėmis, kurie gyveno Kabule tuo metu, kai jį kontroliavo Talibanas. Kai pradėjau rašyti paskutinį trečdalį knygos, pamačiau, kad visai to nesiekdamas prisirinkau daugybę detalių, istorijų, anekdotų apie tų laikų Kabulą. Taigi, man nereikėjo atlikti daug papildomų tyrimų. Žinoma, aš taip pat sekiau informaciją apie Afganistaną interneto leidiniuose, televizijoje, radijuje. Tačiau daugiausia jos visgi atkeliavo iš liudininkų pasakojimų. 

Paprastas atsakymas į šį klausimą būtų tai, kad romanai yra tarsi hibridai, pusiau autobiografiniai, pusiau vaizduotės vaisiai su tarp jų išsitrinančiomis ribomis. 

– Ar jums patiko pagal knygą sukurtas filmas?

– Manau, kad filmas buvo sukurtas gerai. Jame perteikta dvasia liko tokia pati kaip ir knygoje. Žinoma, sunku matyti, kaip tavo labiausiai puoselėtos idėjos taip ir nepatenka į ekraną, tačiau taip jau yra, aš dėl to nesiskundžiu. Manau, svarbu yra tai, kad šis filmas pavaizdavo regioną ne įprastiniame politinio smurto ir terorizmo kontekste. Pagrindinė šios istorijos idėja buvo ne terorizmas – kaip kad dažniausiai būna, kuomet Holivudas kuria filmus apie šį regioną – o žmogiška šeimos, meilės istorija. Manau, kad vaikai filme buvo nuostabūs.

– Ar jūs galite papasakoti, apie ką bus naujoji jūsų knyga?

– Knygos „And the Mountains Echoed“ struktūra panaši į medžio. Centre yra kamienas, o iš jo į šonus tiesiasi šakos. Knygos kamienas yra brolis ir sesuo, Abdullah ir Pari, kuriuos mes sutinkame šeštojo dešimtmečio pradžioje, berniukui tuo metu dešimt metų, o mergaitei treji. Jie gyvena skurdžiame, izoliuotame kaime į pietus nuo Kabulo su savo tėvu, pamote ir mažuoju netikru broliu. Tarp Abdullah ir Pari – labai artimas, švelnus ryšys, jie gyvena vienas kito pasaulyje. Jie, kaip išsireiškė vienas iš personažų, yra du žmonės, kuriuose meilė surado savo tyriausią ir paprasčiausią išraišką. Tačiau tuo metu, kai mes sutinkame juos, šeima yra kryžkelėje, turinti priimti sunkius sprendimus, ir to rezultatas – nutraukiamas Abdullah ir jo mažosios sesers ryšys. Būtent šis desperatiškas lūžis yra knygos pagrindas. Šioje knygoje rodoma, kokias toli siekiančias pasekmes turi šis įvykis – įvairiuose žemynuose, įvairiais laikais; čia yra daugybė personažų, kurių dalis žino, o kiti net nenutuokia, kaip jie yra susiję vieni su kitu, kaip šis įvykis paveikė juos. 

– Kokia yra jūsų mėgstamiausia vieta ir laikas rašyti knygas?

– Rašau namuose, kambaryje, kurį paverčiau savo biuru. Rašau nuo ryto, 9 valandos iki 14 valandos. Mano tikslas yra parašyti apie 3 puslapius per dieną. Kai kuriomis dienomis aš viršiju šį planą, kitomis dienomis šis tikslas atrodo pernelyg ambicingas. Esu rašęs ir bibliotekose, kavinėse, tačiau jose dažnai būna pernelyg triukšminga, tai mane blaško.

– Kokie yra jūsų mėgstamiausi autoriai?

– Alice Munro, Davidas Fosteris Wallace, J.M. Coetzee, Jennifer Egan, Ernestas Hemingway'us, Thomas Mannas, George Saunders, Ian McEwen, Elizabeth Strout, Jhumpa Lahiri, Dave'as Eggersas, Johnas Cheeveras, Junot Diaz ir daugybė kitų...

– Kokią muziką labiausiai mėgstate?

– Žinoma, aš mėgstu Afganistano muziką. Taip pat mėgstu klasikinę Indijos muziką. Mėgstu bliuzą. Taip pat mėgstu Bruce'ą Springsteeną, Bobą Dylaną, „The Rolling Stones“, „Cowboy Junkies“, „Muse“, Leonardą Coheną. 

– Ar jūs vis dar užsiimate gydytojo praktika?

– Aš nustojau dirbti mediku 2004 metų gruodį. Tapo per sunku suderinti mediko darbą su rašytojo – mano paties nuostabai rašymas staiga virto mano karjera. Medicina nėra tas darbas, kurį gali dirbti atsainiai. Žmonių gyvenimas toks nuostabus, esi skolingas jiems visą sutelktą dėmesį. Aš pasigendu kai kurių savo kolegų ir pacientų, tačiau mano svajonė visuomet buvo gyventi iš rašymo, tad aš džiaugiuosi, kad taip pakeičiau savo gyvenimą ir kad man tai iki šiol  puikiai pavyksta.

– Kaip buvimas įžymiu autoriumi pakeitė jūsų asmeninį gyvenimą? Ar žmonės sustabdo jus gatvėje prašydami autografų?

– Dėkui Dievui, rašytojai nesulaukia labai didelės šlovės. Man patinka privatumas ir stengiuosi jį išsaugoti. Rašytojai yra anonimiška įžymybių rūšis, nes jų vaizdai nešmėžuoja nuolatos televizijos ekranuose ir kitur. Galiu lažintis, kad žymiai daugiau žmonių atpažins „American Idol“ dalyvį negu Philipą Rothą. Tokia yra rašymo prigimtis, ir tai man labai patinka, nes šlovė man niekad nebuvo labai patrauklus dalykas.

– Kas įkvėpė jus parašyti knygą „Tūkstantis saulių skaisčių“?

– Mano pirmojoje knygoje „Bėgantis paskui aitvarą“ dominavo vyrai, ir jau baigdamas rašyti tą knygą žinojau, kad vėl rašysiu apie Afganistaną ir šįsyk rašysiu apie Afganistano moteris. Afganistano moterų kova tiesiog pernelyg prikaustanti, tragiška ir svarbi, kad kaip afganistanietis ir kaip rašytojas galėčiau atsispirti nerašyti apie tai.

2003 metų kovą, praėjus maždaug trims mėnesiams po to, kai baigiau redaguoti „Bėgantis paskui aitvarą“, aš grįžau į Kabulą – čia nebuvau 27 metus. Kabule kalbėjausi su moterimis gatvėse. Girdėjau istorijas apie prievartaujamas, mušamas, įkalinamas, kankinamas moteris, kurios matė, kaip jų vyrai susprogdinami į gabalus, vaikai miršta iš bado. Tuomet pamačiau, kokį naikinantį efektą šioms moterims turėjo anarchija ir ekstremizmas. Pirmą kartą pats savo akimis išvydau, ką iškentė šios moterys. Išvykau suvokęs, kokią kovą turėjo ištverti šios moterys, kiek jėgos ir drąsos jos turėjo savo viduje. Taigi, kai 2004 metų pradžioje ėmiau rašyti „Tūkstantis saulių skaisčių“, savo galvoje vis girdėjau šių moterų balsus, mačiau jų veidus. Manau, kad didžiąja dalimi šią knygą įkvėpė kolektyvinė moterų, su kuriomis kalbėjausi, kova, sunkumai, viltys ir svajonės. 

– Kokia buvo reakcija į jūsų knygas Afganistane?

– Daugiausia ji buvo pozityvi. Manau, kad ypatingai gerai šią knygą priėmė išsilavinę jauni miestuose gyvenantys profesionalai. Senesi, konservatyvesni, religingesni žmonės turėjo tam tikrų priekaištų. „Bėgantis paskui aitvarą“ mano bendruomenėje buvo sutiktas gana kontraversiškai, nes jis palietė temas, kurios laikomos tabu – pavyzdžiui, etninius klausimus. Tačiau aš manau, kad rašytojai neturėtų slėptis nuo temų, kurios skaldo, nervina mus ar verčia jaustis nepatogiai. Mūsų, rašytojų, darbas yra kalbėti apie dalykus, apie kuriuos nenorime kalbėti.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Temos: 2 Knygos Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Video

00:50
00:40
03:09

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu

Receptas
Parašykite atsiliepimą apie 15min