Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos gali ne tik gydyti, bet ir žaloti

Knygos
„Scanpix“ nuotr. / Knygos
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Postmodernios knygos, kuriose labai daug apmąstymų apie neigiamus dalykus, tikrai veikia destruktyviai, sako Klaipėdos universiteto Komunikacijų katedros vedėja Daiva Janavičienė. „Žmogus, kuris taip rašo, iš savęs išmeta negatyvią informaciją, jam tikriausiai pasidaro lengviau. Bet nesuprantu, kodėl skaitytojas šitą krūvį turi užsikrauti sau“, – svarsto ji.

Biblioterapija besidominčios mokslininkės nuomone, susitapatinimas su geros knygos personažais yra vienas iš būdų pasveikti: „Jei knyga parašyta tikro meistro, jei ji nuoširdžiai įtraukia į puikiai įvilktas ir suprantamas vertybes, žmogus tikrai užmiršta save ir praturtėja.“

– Kuo biblioterapija skiriasi nuo įprasto skaitymo?

– Iš pradžių juk daugiausia klausėme – pavyzdžiui, žmonės klausydavosi pasakų. O dabar pasakų terapija labai svarbi, kone žinomiausia biblioterapijos sritis. Terminas „biblioterapija“ sudarytas iš dviejų žodžių: „biblio“ ir „terapija“. „Biblio“ – knyga arba dokumentas, o „terapija“ – gydymas, pagalba arba rūpestis artimu. Jei mano tikslas yra gydyti, ieškau knygos, kuri ir galėtų tai daryti. Parenku tokį tekstą, kuris žmogaus nesužeistų ir duotų jam atgaivos, kažko, ko jis ieško, ko jam dabar reikia. O jei norėčiau, kad žmogus tiesiog pailsėtų, nes yra per daug įsitempęs, duočiau paskaityti, pavyzdžiui, Anthony de Mello knygelių.

Parenku tokį tekstą, kuris žmogaus nesužeistų ir duotų jam atgaivos, kažko, ko jis ieško, ko jam dabar reikia.

Štai atsiverčiu pirmą pasitaikiusį pasakojimą „Susidraugausiu su slibinu“. „Žmogus atėjo pas psichiatrą ir pasiskundė, kad jo nervai stipriai pakrikę, jis nebegalįs užmigti. Be to, yra visiškai išsekęs ir net galvoja apie savižudybę, nes kiekvieną naktį jį lankąs dvylikakojis trigalvis slibinas. „Manau, galėčiau jums pagelbėti, – tarė psichiatras. – Bet turiu įspėti, kad prireiks metų kitų ir kainuos 3 tūkstančius dolerių.“ „3 tūkstančius dolerių? – sušuko žmogus. – Nesąmonė! Geriau eisiu namo ir susidraugausiu su slibinu.“

Sakytume, anekdotas, ne anekdotas, bet perskaitęs vis tiek nusišypsai ir pagalvoji, kad kartais tiek ir tetrūksta. Lengvas pasijuokimas iš situacijos turbūt paprasčiausiai ją ir išsprendžia, nors iš pradžių ji atrodo labai sudėtinga.

Dar vienas labai trumpas pasakojimas „Vilties stebuklas“. „Esu per mažas žaisti beisbolą ar futbolą. Man dar nėra aštuonerių. Mama sakė, kad žaisdamas beisbolą, negalėsiu greitai bėgti, nes buvau operuotas. O aš mamai pasakiau, kad man ir nereikės greitai bėgti. Žaisdamas beisbolą aš išstumsiu iš aikštės, o tada galėsiu vaikštinėti.“

Ši knyga priklauso psichologinės pagalbos sau knygoms ir priskiriama serijai „Chicken Soup for the Soul“ (vištienos sultinys sielai – LRT.lt). Atrodo, kuo čia dėtas sultinys, juk su siela tai visai nesuderinama! Prasmę išsiaiškinau, kai mūsų katedroje viešėjo JAV profesorius su savo žmona. Ji pasakojo, kad vaikystėje mama sunegalavusiems vaikams virdavo sultinį. Tada ir supratau tą simbolį. Sultinys – toks lengvas vaistas, kurio užvalgius tau tikrai pagerės. Perskaičius lengvą pasakojimą, tau irgi gali pasidaryti lengviau.

– O kas gali knygą parinkti? Ar pats žmogus gali išsirinkti, kokia knyga jam padės?

– Žinoma, kad pats žmogus gali išsirinkti. Jis pats turbūt geriausiai ir žino, kokia knyga jam padeda. Bet tada turėtume kalbėti apie sveiką žmogų. Sveikas žmogus daug skaito, vadinasi, jis paprastai turi vadinamąją stalo knygą. Šita knyga jam ir yra tas receptas, tas vištienos sultinys, kurį reikia turėti ant stalo.

– O kas gali padėti sergančiam žmogui?

– Pirmiausia, ligos yra labai skirtingos. Jei žmogus turi negalių, susijusių psichika, reikėtų kreiptis į žmones, kurie ir gydo tokias ligas. Beje, vienas tokių gydymo būdų ir yra biblioterapija. Bet jei žmogus tiesiog prastai jaučiasi ar rimčiau serga ir guli ligoninėje...

Kažkada, patekusi į ligoninę, net išsigandau ir nustebau dėl to, kokios knygos buvo poilsio kampeliuose. Visos jos biblioterapijos teorijose laikomos pačiomis baisiausiomis.

Kažkada, patekusi į ligoninę, net išsigandau ir nustebau dėl to, kokios knygos buvo poilsio kampeliuose. Visos jos biblioterapijos teorijose laikomos pačiomis baisiausiomis, nes yra pilnos agresijos, todėl jų iš viso nereikėtų skaityti.

Sutikčiau, kad yra grupė žmonių, kuriems tokios knygos atitraukia mintis. Jie integruojasi į tas kovas ir galbūt tada jiems mažiau skauda. Bet ilga ir intensyvi agresijos būsena, skaitant destruktyvias knygas, mano nuomone (ir biblioterapijos teorija tą patvirtina), žmogui nepadeda. Atvirkščiai, organizmas destabilizuojamas ir nekoncentruoja energijos, kad gytų. O pagrindinis biblioterapijos principas yra siekti harmonijos.

– Regis, Levas Tolstojus yra sakęs, kad didelė dalis knygų ne tik kad nieko neduoda, bet net ir kenkia.

– Šių L.Tolstojaus žodžių nežinau, bet, jei jis taip sakė, sakė labai protingai. Aš manau lygiai taip pat. Sakyčiau, kad tos postmodernios knygos, kuriose labai daug apmąstymų apie gyvenimo pakrikimus, tikrai veikia destruktyviai. Žmogus, kuris taip rašo, iš savęs išmeta negatyvią informaciją, jam tikriausiai pasidaro lengviau. Bet nesuprantu, kodėl skaitytojas šitą krūvį turi užsikrauti sau.

– Kaip vyksta pats gydymo procesas, kai žmogus pradeda skaityti? Ar jis ima tapatintis su personažais, jų sprendimus bando pritaikyti sau?

– Pirmiausia žmogus atsiverčia kito mintis. Jis persikelia, kaip dabar madinga sakyti, į simuliacinį gyvenimą. Jei knyga parašyta tikro meistro, jei ji nuoširdžiai įtraukia į puikiai įvilktas ir suprantamas vertybes, žmogus tikrai užmiršta save ir praturtėja. Tapatinimasis būdingas ne visiems, kai kuriems įsijausti labai sunku, bet biblioterapijos tikslų galima siekti tik per tapatinimąsi.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min