Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. B.Yoshimoto „Virtuvė“ – mėgstantiems H.Murakami kūrinius

Knygos viršelis
Leidyklos „Alma littera“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Banana Yoshimoto vadinama viena sėkmingiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, jos kūryba puikiai žinoma užsienyje (itin didelį gerbėjų būrį ji turi Italijoje), dabar su šia autore gali susipažinti ir lietuvių skaitytojai – pasirodė pirmasis jos kūrinys lietuvių kalba „Virtuvė“ (iš japonų kalbos vertė Indrė Baronina, išleido leidykla „Alma littera“).

Banana Yoshimoto knygos vadinamos šiuolaikinės japonų literatūros fenomenu, jose autorė sugeba apjungti senąsias tradicijas su šiuolaikinio japonų gyvenimo atspindžiais (tokį siekį tapti tiltu tarp abiejų tradicijų liudija ir pačios autorės pseudonimas, kuris yra tarsi merginų komiksų ir senosios japonų poezijos mišinys),  paprastu pasakojimu perteikia Japonijos miestuose gyvenančio jaunimo problemas (tačiau negalima būtų sakyti, kad tos problemos yra išskirtinai japoniškos, manau, panašios jausenos galima aptikti daugelio šiuolaikinių didmiesčių gyventojų istorijose), jos stilius lyginamas su Haruki Murakami, kuris jau ilgą laiką yra tapęs populiariosios japonų literatūros ambasadoriumi pasaulyje, čia galima rasti ir japoniškų komiksų įtakų.

Apie pastaruosius ir jų padarytą įtaką bent jau man kalbėti būtų sudėtinga, nes nesu pakankamai susipažinęs su jų kultūra, tačiau tai knygos pabaigoje esančiame skyriuje paaiškina Aušra Lapinskienė (beje, „Alma littera“ atgaivino tradiciją knygų pabaigose pateikti ir rašytojų kūrybos apžvalgas). Ji rašo, kad komiksai merginoms, kurie dažniausiai laikomi skirtais linksmam ir paviršutiniškam laisvalaikio pasiskaitymui, virto subtiliu ir sudėtingu pasakojimu, darančiu nemenką įtaką literatūrai, taip pat ir šiai rašytojai. 

Knyga  – nebanaliai parašyta meilės ir prisitaikymo po patirtų praradimų istorija

Tuo tarpu panašumus su H.Murakami kūryba „Virtuvėje“ iš tiesų nesunku pastebėti. Ir sunku pasakyti, ar tai yra dėl specifinių Japonijos socialinių, kultūrinių tendencijų, kurias vienodai užfiksavo abu šie autoriai, ar dėl pačios autorės susižavėjimo H.Murakami kūryba. Banana Yoshimoto pasakojimo stilius primena melancholišką H.Murakami kūrinių kalbą, o jos herojai „Virtuvėje“ iš tiesų yra lyg nužengę iš kažkurios H.Murakami knygos – vieniši didmiesčių gyventojai, pasirinkę saviizoliacijos būdą reaguoti į skaudžius praeities išgyvenimus, paskendę savo susikurtuose pasauliuose, nuklydę į svajones, sapnus, susiradę savas pabėgimo nuo tikrovės formas (pagrindinei herojai toks pabėgimo būdas – valgio gaminimas ir saugi vieta – virtuvė. Ir knyga taip pradedama: „Pati mėgstamiausia vieta šiame pasaulyje – virtuvė“) 

Tik Banana Yoshimoto herojų pasaulis, lyginant su H.Murakami, yra nekaltesnis, šiltesnis, o kartu neturintis ir tokios mistinės potekstės. Be to, skaitant H.Murakami knygas aiškiai jauti paslėptus gilesnius klodus, įtrūkimus, nepalieka jausmas, kad už paviršiaus vyksta kažkas neapčiuopiamo. Tuo metu Banana Yoshimoto herojų pasaulis yra naivesnis, jis – lyg perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų gyvenimą. Bent jau man skaitant knygą atrodė, kad viskas pasakojama netgi pernelyg paprastai, kasdieniškai, skaitytojui herojų emocijos, išgyvenimai pateikiami jau labai sukonkretinti, aiškiai įvardinti, paliekama mažokai erdvės vaizduotei. Kita vertus, ši autorė už tai ir mėgstama, kad labai paprastu pasakojimu, niekuo labai neišsiskiriančių žmonių istorijomis užčiuopia tai, kuo iš tiesų gyvena jauni žmonės. 

Pati autorė sako, kad pagrindinės jos knygų temos yra dvi – japonų jaunimo pasimetimas šiuolaikiniame gyvenime ir tai, kaip skaudūs išgyvenimai paveikia žmonių gyvenimus. „Virtuvėje“, išgarsinusiai šią autorę, pelniusiai jai gausybę literatūrinių apdovanojimų, abi šios temos atsiskleidžia labai aiškiai. Tai – nebanaliai parašyta meilės ir prisitaikymo po patirtų praradimų istorija.

Pagrindinė herojė – Mikagė, po senelės mirties pasaulyje liekanti visiškai viena. Ji priima pažįstamo vaikino Juičio pasiūlymą kuriam laikui apsigyventi pas jį namuose. Vaikino šeima – irgi sulaužyta netekties, o kartu ir ekscentriška, mat jo tėvas Eriko – pasikeitęs lytį. Mikagė gyvena jų namuose, gamina maistą, gilinasi į kulinarines paslaptis, jų santykiai su Juičiu ir Eriko tampa vis artimesni. Tačiau Mikagė pradeda kulinarinius mokslus, ir pas Juičį ją sugrąžina tik žinia apie šeimoje įvykusią naują tragediją. Juičis ir Mikagė turės išmokti, kaip įveikti vienatvę – kartu ar atskirai, turės atpažinti savo jausmus ir pasiryžti išspręsti klausimą – leisti artimam žmogui išeiti ar keistis dėl jo. 

Pasakojimas kiek primena japonų haiku poeziją, autorės principas – kuo mažiau turėtų talpinti kuo daugiau

Tai – lengva, greitai perskaitoma, nedidelės apimties knyga, kuri palieka šiltą, nostalgišką ir sentimentalų jausmą. Pasakojimas kiek primena japonų haiku poeziją, autorės principas – kuo mažiau turėtų talpinti kuo daugiau. Knyga pripildyta japoniškos virtuvės patiekalų kvapų (matyt, tai joks atsitiktinumas, mat autorė šią knygą, tuomet dar buvusi tik pradedanti autorė, rašė dirbdama padavėja laisvomis nuo darbo valandomis), tad turėtų patikti ir besižavintiems japoniška virtuve. 

Na, o manęs visgi nepalieka jausmas, kad šis lengvai slystantis, smarkiai neįpareigojantis pasakojimas visgi taip sklandžiai, kartais kiek suvirpindamas, ir praslysta, ilgesniam laikui išliekančių gilesnių emocinių išgyvenimų nepalikdamas. Visgi nesunku suprasti, kodėl ši knyga tapo tokia populiari – poetiškai, paprasta kalba parašyta ji pasakoja istoriją, kurioje savo išgyvenimų atspindžių gali surasti daugelis skaitytojų. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min