Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija: Fleur Jaeggy romanas „Proleterka“: neprakalbinta, išsiblaškiusios sąmonės knyga

proleterka1
proleterka1
Šaltinis: 15min
0
A A

Leidykla „Baltos lankos“ pristato knygų seriją „Orientyrai“, kurios tikslas padėti pajusti šiuolaikinės literatūros prozos kvapą. Viena iš pirmųjų pristatytų naujosios serijos „Orientyrai“ knygų – Fleur Jaeggy romanas „Proleterka“. Knyga apie savęs ieškojimą, pažymėtą mirties, atititolimo, šaltumo ir tylos blyksnių.

Pagrindinę knygos siužetinę liniją išskirti nesunku – tai grupelės žmonių kelionė jugoslavų kruiziniu laivu „Proleterka“, tačiau svarbiausi į laivą įlipę paskutinieji jo keleiviai – dukra ir jos tėvas Johanesas, kurie šią savo kelionę iš Venecijos į Graikiją „aukoja“ kaip bandymą pajusti santykį vienas su kitu. Šis bandymas apribotas laiko – keturiolika dienų – bei apsuptas vandens, todėl nepavykus bandymui, pabėgti galima tik į save. Todėl visas pasakojimas lieka vieno žmogaus – Johaneso dukros – žvilgsniu bei sąmonės srautu.

Nors knygos siužetas akivaizdžiai kreipiamas į santykių temą, tačiau Fleur Jeaggy romane visi vaizduojami santykiai (Johaneso dukros–tėvo, Johaneso dukros–močiutės Uršulės, Johaneso dukros–kapitono padėjėjo Nikolos ir kt.) yra sustingę, santykių linija primena mirusio žmogaus sustojusios širdies liniją.

Tiksliau – tai knyga apie santykių liekanas, kurios romaną „Proleterka“ apgaubia tik viena emocija – per daug šaltumo. Galime įsivaizduoti, kaip atrodo išorinis šaltumas, tačiau bandymas perteikti vidinį herojų šaltumą – gali būti per daug rizikingas ir erzinantis. Rizika tokia, jog skaitytojas patyręs pagrindinio personažo įsisenėjusį vidinį šaltį gali prarasti santykį su pačia knyga, nes galų gale suvokiama, jog nėra su kuo užmegzti santykio.

Vis dėlto, manyčiau, jog knyga yra emociškai per šalta ir abejinga, jog skaitytojas joje pajustų skausmą ar nusivylimą, kurį turėtų išryškinti nuolat knygoje iškylantys mirties bei nutolimo epizodai.

Fleur Jaeggy knygoje „Proleterka“, kaip paskendusiame laive, klaidžioja praeities šešėliai, kurie itin intensyviai keičia vienas kitą (juose galima ir pasiklysti) – tarsi tarp jų vyktų kokios nors varžybos. Kartais atrodo, jog praeityje pasimetusi Johaneso dukros sąmonė tampa nekontroliuojama, ji priklausoma nuo atminties nuotrupų. „Tarpai“ (tiek laiko, tiek knygos stiliaus prasme) tarp atminties blyksnių gali paklaidinti skaitytoją – jeigu personažas tiksliai nežino, apie ką jis mąsto, tai ar skaitytojas gali žinoti, apie ką jis skaito.

Kiekvieno praeities vaizdinio pasirodymą lydi tyla, kuri sukelia „nepatogios“ praeities įspūdį ir suteikia tekstui intrigos. Tylą knygos autorė stengiasi įlieti į tekstą pasitelkdama vieno iš skyrybos ženklų – taško – magiją bei precizišką „tinkamo“ žodžio ieškojimą. Tačiau taškai kartais tik trikdo knygos tylą ir sukuria per daug konvulsyvų rašymo stilių.

Taigi knygoje „Proleterka“ beveik neaptiksite dialogų, o ir tie keli neatskleis knygos „tiesos“, neišgirsite ir daugelio personažų vardų. Pagrindinis personažas, identifikuojamas kaip „Johaneso dukra“, knygoje taip ir lieka pseudoanonimu, kurio gyvenimą į knygos puslapius „išplauna“ laivas „Proleterka“.

Atrodo, lyg pasaulis vieną dieną būtų praradęs garsą, todėl belieka sekti klaidžiojančias mintis ir daiktų–personažų „pasakojimus“. Knygos detalus daiktiškumas sukuria įspūdį, jog būtent daiktai ir tampa Johaseno dukters kelionės po save „atramomis“.

Išsyk būtų sudėtinga šiai knygai sugalvoti kitą jai tinkantį pavadinimą, nes laivas „Proleterka“ – tai vienintelis knygoje „dirbantis“ bei vardą turintis personažas–daiktas. Šio mechaninio konstrukto judėjimas yra vienintelis knygos niūrumą bei emocinę monotoniją prasklaidantis elementas.

„Proleterka“ yra patirties vieta. Baigiantis kelionei ji privalo žinoti viską. Pasibaigus kelionei Johaneso duktė galės pasakyti: „daugiau niekada, niekada, niekada“.

Ši knyga turėtų patikti ir tiems, kurie vis dar moka neskubėti. Paradoksalu, tačiau knyga, kuri išoriškai atrodo kaip įveikiama per valandą, iš jūsų gali pareikalauti daugiau laiko, nei jums iš pradžių atrodys. Juk priprasti prie tylos ir apsigyventi joje reikia daugiau laiko.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min