Kaip rašo šios knygos įžangoje jos sudarytojas Shaunas Usheris, „neįstengčiau sugalvoti geresnio būdo sužinoti apie praeitį, nei perskaityti dažnai atvirą tais laikais gyvenusių žmonių susirašinėjimą“.
Šiame eklektiškame rinkinyje – žymių žmonių, o taip pat ir paprastų mirtingųjų laiškai, žymintys tą laikmetį, juos rašiusiųjų žmonių asmeninių gyvenimų epizodus, jų kūrybines nuostatas, tarpusavio santykius. Šiuose laiškuose žinomos asmenybės atsiskleidžia iki šiol galbūt nežinomoje šviesoje, bruožais, apie kuriuos nebūtum net pagalvojęs. Tiesą sakant, kartais versdamas šiuos laiškus, tokius atvirus prisipažinimus ar žodžius, apnuoginančius žmonių tarpusavio santykius, jautiesi net truputį nejaukiai. Seniausias iš šių laiškų – keturiolikto amžiaus prieš Kristų, naujausiam – keli metai, o emocijos, kurios perteikiamos čia, – įvairiausios: skaitant kai kuriuos jų ima juokas, kiti kelia liūdesį ar net pyktį. Kai kurie laiškai – vos kelios eilutės, kiti vinguriuoja per keletą puslapių. Čia yra meilės laiškų, išsiskyrimo eilių, randame euforiją po reikšmingų atradimų, kandžius apsikapojimus ar priešmirtinius laiškus.
Kartais versdamas šiuos laiškus, tokius atvirus prisipažinimus ar žodžius, apnuoginančius žmonių tarpusavio santykius, jautiesi net truputį nejaukiai
Tam, kad skaitytojui būtų lengviau susiorientuoti kontekste, prieš kiekvieną laišką pateikiama trumpa priešistorė, o kiekvienas laiškas iliustruojamas archyvinėmis nuotraukomis ar faksimilėmis, kai kurios jų, tiesą sakant, net įdomesnės, emocingesnės (tarkime Charleso M.Schulzo laiškas su gale nupiešta mergaite kirviu perskelta galva) nei pačių laiškų turinys, taip dar kartą įrodant šio rašytinio žodžio formos privalumus.
Šiuose laiškuose rašoma apie DNR atradimą, keliauja telegramos, pranešančios apie skęstantį „Titaniką“, savo mintimis dalinasi skirtingų epochų įžymybės – nuo Leonardo Da Vini, Ludwigo van Beethoveno, Galileo Galilei iki Elvis Presley, Marko Twaino ar Iggy Popo, čia galima perskaityti karalių, prezidentų laiškus, o greta jų – ir Džeko Skerdiko cinišką žinutę (Džekas Skerdikas laišką skambiai pavadino „iš pragaro“: „Sere, siunčiu pusę inksto, kurį paėmiau iš vienos moters išsaugojau jums kitą dalį iškepiau ir suvalgiau buvo labai skanu. Gal atsiųsiu jums kruviną peilį kuriuo jį išpjoviau jei tik palūkėsite ilgėliau“).
Yra čia ir labai garsių laiškų, kurių citatos yra neblogai žinomos (tarkime, Oscaro Wilde'o pamąstymai apie meną, kur jis rašo, kad meno kūrinys toks pat nenaudingas kaip gėlė, juk gėlė žydi savo džiaugsmui. Jis rašo: „Iš meno jokios naudos, nes jo tikslas – tik sukurti nuotaiką. Jis neskirtas mokyti ar kaip nors paveikti poelgius. Jis nuostabiai bergždžias, o jo malonumo ženklas – nevaisingumas“), yra ir netikėtų atradimų.
Vienas iš labiausiai jaudinančių laiškų - Virginios Woolf, kurį ji parašė prieš nusižudydama savo vyrui, sakydama „daugiau nebegaliu kovoti“. Čia ji rašo: „Manyje nebeliko nieko, tik įsitikinimas tavo gerumu. Nebegaliu toliau gadinti tau gyvenimo. Nemanau, kad du žmonės būtų galėję jaustis laimingesni, nei buvome mudu“. Praėjus kelioms savaitėms po to, kai vyras rado šį laišką, paliktą ant židinio atbrailos, V.Woolf kūnas buvo aptiktas Oso upėje, jos palto kišenės buvo prigrūstos sunkių akmenų.
Praėjus kelioms savaitėms po to, kai vyras rado šį laišką, paliktą ant židinio atbrailos, V.Woolf kūnas buvo aptiktas Oso upėje, jos palto kišenės buvo prigrūstos sunkių akmenų
Randame čia ir laiškų, užfiksavusių kuriozines situacijas - 14-etis Fidelis Castro, būsimasis Kubos lyderis ir JAV priešas, rašo JAV prezidentui Franklinui D.Rooseveltui laišką, prašydamas jo atsiųsti „dešimties dolerių žalių amerikietiškų kupiūrą laiške, nes niekada nemačiau dešimties dolerių žalių amerikietiškų kupiūros ir norėčiau vieną turėti“. Elizabeth II rašo laišką JAV prezidentui, prie kurio prideda ranka rašytą blynelių receptą.
Kai kurie susirašinėjimai padeda geriau suprasti žinomų žmonių būsenas tam tikrais istorijos periodais. Winstono Churchillio žmona 1940 metais, šiam patiriant didžiulę įtampą dėl karo, rašo: „Mano brangusis Winstonai turiu prisipažinti: pastebėjau, kad elgiesi blogiau ir nebesi toks geras, koks buvai“. Tiesa, moteris prisipažįsta, kad pirmąjį laišką, kuriame ragino savo vyrą elgtis ne taip šiurkščiai, suplėšė prieš savaitę ir ryžosi išsiųsti tik antrąjį variantą.
Čia Nickas Cave'as emocingai rašo MTV, aiškindamas, kodėl atsisako skirto apdovanojimo po albumo „Murder Ballads“ išleidimo, sakydamas, kad nori apsaugoti savo mūzą nuo „įtakos, galinčios užgauti gležną jos prigimtį“, Fiodoras Dostojevskis, dar prieš parašydamas savo garsiuosius kūrinius, rašo iš kalėjimo: „Gyvenimas yra dovana, gyvenimas – tai laimė, kiekviena minutė galėjo būti ištisas laimės amžius. Si jeunesse savait! Dabar, keisdamas gyvenimą, atgimstu nauju pavidalu. Broli! Prisiekiu: neprarasiu vilties ir išsaugosiu tyrą sielą ir širdį. Atgimsiu geresnis. Čia visa mano viltis, visa paguoda!“
Žmogus privalo kuo nors BŪTI, jis turi būti svarbus
Energingas rašytojo Hunterio S.Thompsono laiškas bičiuliui Hume'ui Loganui, kuriame jis rašo apie tai, kad žmogaus gyvenimas turi būti prasmingas: „Žmogus privalo kuo nors BŪTI, jis turi būti svarbus“. Jackas Kerouacas rašo ugningą laišką Marlonui Brando, siūlydamas ekranizuoti jo knygą „Kelyje“: „Aš noriu perkurti Amerikos teatrą ir kiną, suteikti jiems spontaniškumo, pašalinti išankstines „situacijos“ sampratas ir leisti žmonėms siautėti taip, kaip jie elgiasi tikrame gyvenime“, o Ernestas Hemingway'us rašo atvirą, gal net žiaurų laišką kitam rašytojui F.Scottui Fitzgeraldui, kuriame priekaištauja, kad šis liovėsi klausyti. Anais Nin rašo apie seksą: „Kai seksas tampa atviras, mechaninis, perspaustas ir virsta mechanistine manija, jis praranda visą galią ir kerus. Ima varyti nuobodulį“, o Charleso Bukowskio laiškas aktualus iki šiol, jame jis kalba apie tai, ką galima pajuokti, kas yra diskriminacija, o kas tik tariama diskriminacija: „Cenzūros griebiasi tie, kas jaučia poreikį nuo savęs ir kitų slėpti tikrovę. Jų baimė – tik nesugebėjimas priimti tai, kas tikra, ir aš negaliu lieti ant jų pykčio. Jaučiu tik šį siaubingą liūdesį“.
Laura Huxley aprašo paskutines savo vyro, Aldous Huxley, kuris, ilgai žavėjęsis psichotropinėmis medžiagomis, dienas - jis paprašė savo žmonos ir pieš mirtį jam duoti LSD. Žmona sutiko ir detaliai aprašo, kas vyko tuo metu: „Tiesa, kai kurie sakys, kad jis visą gyvenimą priklausė nuo narkotikų, toks ir mirė; istorija tokia, kad Huxley užkerta kelią neišmanymui anksčiau, nei neišmanymas gali užkirsti kelią Huxley“.
Tai knyga, kurią kažin ar kas sės ir skaitys nuo viršelio iki viršelio. Būtų net keista skaityti visus šiuos laiškus vieną po kito, su tokiomis skirtingomis nuotaikomis, istorijomis. Greičiau tai vienas iš tų kūrinių, apibūdinamų kaip „kavos staliuko“ knyga, gulintis svetainėje, prie kurio sugrįžtama kartas nuo karto įkvėpimui.
O taip pat galbūt ši knyga, kaip ir tikėjosi jos sudarytojas Shaunas Usheris, paskatins vėl prisiliesti prie popieriaus ir parašyti laišką. Kaip visi puikiai žinome, joks elektroninis laiškas intymumu jam niekad neprilygs. Atsiverskite nors vieną iš šių laiškų ir tuo įsitikinsite.
