Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Saulės Zujūtės romanas „Vieno sapno istorija“: siurrealizmas tikrovėje

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Kasdieniškas ir gyvenimiškas, bet tuo pačiu nerealus ir fantastinis – taip trumpai galėčiau apibūdinti Saulės Zujūtės romaną. Autorė sąmoningai nuolat pina motyvus ir įvaizdžius šiems, rodos, dviem visiškai skirtingiems ir nesuderinamiems pasauliams sugretinti.

Visgi manau autorei pritrūksta subtilumo, žengiant vos jaučiama gija tarp realybės ir fantastikos. Nepaisant kartais jaučiamo mechaniškumo, autorė kuria išties žavius, mąstančius, bet tuo pačiu ir klystančius personažus.

Pagrindinė romano herojė – universiteto dėstytoja Marija Muftijeva, kurią visi vadina tiesiog Maša. Atsiradusi tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, Maša vedama savo ekstrasensinių gebėjimų įsitraukia į Maskvos federalinio saugumo operaciją. Taigi pats siužetas yra gana sunkiai įtikimas, visgi autorė pateikia išties įdomius pagrindinės herojės gyvenimo vingius.

„Vieno sapno istorijos“ personažai – šiuolaikinio postindustrinio pasaulio nesumeluotas žmogaus atvaizdas. Autorės sprendimas vaizduoti netobulą žmogų kone labiausiai man paliko įspūdį. Tinginystė, neatsakingumas, baimė, kompleksai, užuojauta, draugiškumas, pagalba – tai žmogaus savybės, kurios suteikia skaitytojui malonumą pačiam analizuoti herojų. Saulė Zujūtė leidžia, neprimesdama savo šališkumo, tapti subjektyviu romano siužeto žiūrovu bei pasirinkti sau įdomiausią, o kartais net ir į save panašiausią personažą. Galbūt dėl šios priežasties įžvelgiau pagrindinės herojės Mašos asmenybės kaitą ir brandą, kuomet nuo nervingos, nepasitikinčios savimi, nepatiklios moters, ji virto gyvenimą geriančia lyg puikiausiai subrandintą vyną asmenybe. Tad net ir užvertus knygos puslapius, mintys toli nenuklysta nuo Mašos gyvenimo.

Rašytojos primestas personažams elgesys, o tiksliau sakant, ekstrasensiniai gebėjimai, neatitinka žmogaus prigimties. Manau, autorė per daug ryškiai akcentavo šiuos paranormalius reiškinius („Juodasis magas <...> prakeikė septynias <...> prosenelio <...> kartas“). Galbūt dėl šios priežasties, kad S. Zujūtė buvo per daug susikoncentravusi ties ekstrasensiniais įvykiais nepastebėjo, kad išties dažni, pavadinčiau fantastiniai elementai, iškrenta iš tikroviško pasaulio konteksto. O pačio romano aplinką kuria iš itin smulkių detalių, kurios dažnai atitraukia dėmesį nuo esminio įvykio. Visgi sakyčiau S. Zujūtei pritrūko kūrybiškumo išlaikyti pusiausvyrą tarp tikrovės ir fantazijų.

„Vieno sapno istorija“ – tai romanas skirtas daugiau masinei visuomenei. Šį kūrinį pavadinčiau universaliu. Kiekvienas žmogus sugebės rasti sau kažką artimo: jausmo žmogus – romantinių detalių, mokslo asmenybė – epizodų iš universiteto gyvenimo, fantastikos mėgėjas bus gausiai apipiltas paranormalių reiškinių lietumi, galiausiai detektyvų mylėtojas galės pasimėgauti federalinio saugumo operacijomis. Tad iš to seka, kad autorei pritrūko savitumo, rašant šį kūrinį. Apibendrindama, penkiabalėje sistemoje galėčiau šią knygą įvertinti trejetu, o būsimiems skaitytojams palinkėčiau įsigilinti į personažų tarpusavio santykius, vidinius jausmus, jų kaitą, o fantastines detales palikti antrame plane.

Vertinimas: 3/5

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min