Autorius Tony Judtas – didžiulis autoritetas mokslo pasaulyje. Jis – keturiolikos knygų, daugybės straipsnių autorius, ši knyga buvo pristatyta Pulitzerio premijai, o pats rašytojas 2007 metais buvo apdovanotas Hannah'os Arendto prizu.
Skaitant leidyklos „Baltos lankos“ išleistą knygą „Pokaris: Europos istorija nuo 1945 m.“ tampa visiškai suprantama, kodėl ji tapo pretendente gauti Pulitzerio premiją. Sunku rasti knygą, kurioje būtų taip puikiai atspindėta 60 metų pokario Europos istorija – nuo pakilimo iš karo pelenų iki naujų sąjungų formavimosi, septintojo dešimtmečio laisvės atmosferos, Berlyno sienos griuvimo ir Sovietų Sąjungos subyrėjimo iki Europos Sąjungos plėtros ir jos naujosios ekonomikos formavimosi.
Vienas didžiausių šios knygos privalumų yra tai, kad T.Judtas aprėpia ne tik politinius, ekonominius ir socialinius virsmus pokario Europos istorijoje, bet ir nemažai dėmesio skiria kultūrai, kuri, rašytojo įsitikinimu, buvo ypatingai stipri jėga formuojant Europos veidą. Literatūra, muzika, kinas (ypač jis) – tam T.Judtas skiria itin daug dėmesio. Išties įdomu skaityti, kaip autorius istorinius procesus sieja kad ir su tuo pačiu pankroku, o kinas jam yra kartu ir visuomenėje vykstančių procesų pasekmė, o kartu ir formuotojas.
34 šalis apimančioje istorijoje daug dėmesio skiriama Rytų Europai, o aprašant laisvėjimą Rytų Europoje akivaizdus T.Judto nusivylimas Vakarų Europa, kuri nesugebėjo žengti drąsesnių žingsnių pripažįstant okupuotų šalių teisių. Autorius stengiasi Europą matyti kaip vieną organizmą, kuriame pokyčiai vienoje šalyje gali būti lyginami su tuo, kas vyksta kitoje, svarbu rasti dėsningumus, dėl kokių socialinių, politinių ar kultūrinių priežasčių atsitiko būtent taip.
Tie, kas skaitė pastaraisiais metais leistas istorines knygas, „Pokaris“ galėtų būti lyginamas su Normano Davies „Europa. Istorija“. Kažkiek panašus rašymo stilius, priimtinas ne tik akademikams, bet ir kur kas platesnėms masėms – nors knyga įspūdingos apimties, ją skaityti nėra sunku, parašyta palyginus lengvu kaip tokio žanro kūriniui stiliumi.
Ši knyga – autoriaus pastangos suprasti Europos idėją ir tai, kaip ji atrodys XXI amžiuje. Nors galima matyti tam tikrą skeptišką rašytojo nusiteikimą Europos Sąjungos atžvilgiu, tačiau T.Judtas optimistas – jo manymu, jeigu Europa sugebės apjungti visa šią multikultūrinę įvairovę, ji gali išlikti stipria ir dominuojančia jėga ir šiame amžiuje. Viena iš pagrindinių T.Judto knygos idėjų yra tai, kad Europa po karo sugebėjo taip greitai atsitiesti užmiršdama ir viską pradėdama iš naujo. Dabar, kuomet Europoje gyvena kur kas daugiau tautybių nei bet kada anksčiau, o religinis susiskirstymas yra akivaizdesnis, Europai kyla naujos grėsmės ir iššūkiai – atvykėlių baimė Europoje buvo užkoduota per amžius, tad ar sugebės ji tai įveikti taip pat, kaip sugebėjo nusišluostyti karo kraują?
Sunku nesutikti su kritikais, kurie šią knygą jau įvardino kaip vieną įspūdingiausių bet kada išleistų pokario Europos analizių, – šis kūrinys neabejotinai yra viena iš tų knygų, kurią kiekvienam, norinčiam suprasti, kur mes gyvename, privaloma perskaityti.
