Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2013 vasario 23d. 10:05

Lietuvoje viešintis rašytojas Tahiras Shahas rado ypatingą privalumą – sudėtingos tapatybės visuomenę

Tahiras Shah
Leidyklos nuotr. / Tahiras Shahas
Vilniaus knygų mugėje viešintis rašytojas, žurnalistas, keliautojas ir dokumentinių filmų kūrėjas Tahiras Shahas, turintis afganistaniečių ir indų parsių kraujo, o prieš dešimtmetį spjovęs į patogų gyvenimą Londone ir persikėlęs į džinų kaimynystę Maroke, apsidžiaugė Lietuvoje radęs ne bedvasį kraštą, o sudėtingos tapatybės žmones ir daugelį kultūros bei istorijos sluoksnių. „Jūsų visuomenė turi gylį“, – interviu portalui 15min.lt tvirtino jis, galbūt ateityje parašysiantis knygą ar straipsnį apie Lietuvą.

Vilniaus knygų mugės naujienas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.

T.Shahas – tikra sielos atgaiva žurnalistui. Ne tik rašo nuo pirmo puslapio įtraukiančias ir nemažai temų pokalbiui sufleruojančias knygas, bet ir turi įdomių atsakymų į kiekvieną klausimą. Kantriai į juos atsakinėja nesibaigiančiame interviu maratone, nors leidyklos atstovė mandagiai paprašo paleisti rašytoją pailsėti.

O mes interviu dar net nepradėjome! Nes tiek dalykų reikia aptarti – lietuviškas pasakas ir mitologiją, tautinių mažumų padėtį, Afganistaną, iš kur kilę svečio protėviai, ir Indiją, tiesiai iš kurios atvyko į Lietuvą, kainas mūsų šalyje, popierines ir elektronines knygas. Rašytojas dar pasidomi, kur galėtų savo 12-metei dukrai Ariane nupirkti gintarinius auskarus.

Pokalbis šiomis temomis nesibaigia ir po interviu – kur jau iki poilsio... T.Shahas kartu žmona Rachana, lydinčia jį Vilniuje, aiškinasi lietuviškų vardų reikšmes („Kodėl visos moterys čia vadinamos Jurgitomis ir Eglėmis?“ – klausia net kelis kartus), o vos paminėjus pasakos „Eglė žalčių karalienė“ pavadinimą nutraukia ir pasisukęs į sutuoktinę, primena: „Prisimeni, čia ta pasaka apie žaltį“. Dar priduria, kad apie žalčių karalienę taip pat pasakojama „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijose.

Luko Balandžio nuotr./Tahir Shah
Luko Balandžio nuotr./Tahir Shahas

Lyg to būtų maža nustebinti, ištiesia mėlyną plokščią dėžutę ir paprašo atspėti, kas gali būti viduje. Tai susiję su naujausiu jo kūriniu. Sunku sugalvoti ką nors protingo, todėl T.Shahas po kelių akimirkų pakelia dėžutės viršų, o viduje – dešimtys akių. „Tikros!“ – patikina ir paaiškina, kad šios akys dedamos į akiduobes žmonėms, dėl vienų ar kitų priežasčių netekusiems savųjų. Pamatęs tokių dirbtinių akių nuotrauką, parašė apie gydytoją, kuris valgo pacientų akis, o tas iš dėžutės įsigijo Indijoje.

– Prieš dešimtmetį surizikavote palikti Didžiąją Britaniją ir paskui save į Maroką  išsitempėte visą šeimą. Kas įkvėpė tokiems pokyčiams?

– Visada stengiuosi pabėgti iš komforto zonos. Šiomis dienomis lengva gyventi patogų gyvenimą, pažįstamoje ir iššūkių nekeliančioje kultūroje. O man reikia iššūkių.

Buvo daug priežasčių kraustytis į Maroką, o man pati svarbiausia – kad maži mano vaikai turėtų vaikystę, spalvingą kultūrine prasme, ne pilką ir nuobodžią, o įkvėptą magijos. Negalėjau priimti sprendimo palikti Angliją už visą šeimą. Man reikėjo apie tai negalvoti per daug, sąmoningai svarstyti, gerai tai ar blogai, bet tiesiog padaryti.

Nusipirkome tą namą – mums pasisekė, nes gavome jį beveik dovanų, už nedidelę kainą, bet su daug problemų. Tai buvo lyg šuolis į gilų baseiną.

Luko Balandžio nuotr./Tahir Shah
Luko Balandžio nuotr./Tahiras Shahas

Kitas svarbus dalykas – pardavėme savo butą Londone, taigi neturėjome išsigelbėjimo plano, nepasilikome kelio atgal. Nors dalykai klostėsi ne taip gerai ir Rachana ant manęs šaukdavo, vadino kvailiu, idiotu, žinojau, kad galiausiai viskas bus gerai, jei nenustosime judėti į priekį. Tai buvo svarbiausia vaikams – turėti vaikišką magijos prisilietimą.

– Kas buvo didžiausias iššūkis persikėlus iš patogaus pasaulio?

– Sunkiausia buvo suprasti Maroką. Kartais lankome nepažįstamas vietas ir manome, kad jas suprantame. Bet iš tiesų tik nugyvenęs joje ilgą laiką pradedi iš tiesų perprasti.

Gal padariau klaidą su Maroku – buvau gyvenęs Afrikoje ir Azijoje, žinojau arabų pasaulį. Galvojau, kad su Maroku bus paprasta. Jis nėra lengvas. Tai yra kultūrų kryžkelė, komplikuota visuomenė, vieta, kuri tampa dideliu iššūkiu. Maroko šaknys eina gilyn į Afriką, o, jei lygintume su medžiu, šakos siekia Europą. Ši šalis yra keistas kultūrų hibridas. Prireikia daug laiko, kad jį suvoktum. Jis nėra tik baltas ir juodas, o iš tiesų stebinanti kultūra.

– Rašote paprastu stiliumi, humorą derinate su bandymu informuoti, šviesti savo skaitytoją – ar tai padeda užkariauti daugiau simpatijų?

– Turiu privalumą, palyginti su kitais – esu iš šeimos, kur visi rašė knygas. Mano tėtis, teta, senelis ir senelė, abi seserys, kitas senelis. Tėtis mane mokė: tik kvailys daugžodžiautų ir vartotų sudėtingą struktūrą, kai gali pasinaudoti paprasta. Tai visada prisimenu.

Luko Balandžio nuotr./Tahir Shah
Luko Balandžio nuotr./Tahiras Shahas

Skaitydamas, ką parašiau, dažnai sau galvoju, kaip galėčiau pasakyti tai dar paprasčiau. Turiu draugą vertėją, jis verčia iš anglų kalbos į prancūzų. Paklausiau nuomonės apie savo knygą „Kalifo rūmai“. Jo atsakymas buvo: „O, kokia ji nuobodi! Veiksnys – tarinys – papildinys. Visada tas pats: daiktavardis – veiksmažodis – daiktavardis!“

Taip, dažnai vartoju paprastą struktūrą. Bet taip pasieki daugiau žmonių. Ilgainiui mano struktūra darosi vis paprastesnė. Neseniai pasirodžiusi mano trumpų istorijų knyga „Skorpiono sriuba“ – tokia paprasta, kaip tik įmanoma. Man patinka, kai net septynmetis gali skaityti knygą. Imkime Ernesto Heminway „Senį ir jūrą“ – ji suprantama net mažam vaikui. Arba „Mažąjį princą“ – gali mėgti ir vaikas, ir akademikas. Tai praplečia skaitytojų ratą.

– Rašote knygas apie savo keliones. Ką parašytumėte apie Lietuvą?

– Mane šita šalis domina. Ji primena man pažįstamas visuomenes, kurios gyvena kultūrų kryžkelėse. Marokas yra tarp Afrikos ir Europos. Afganistanas, iš kur kilę mano protėviai, yra Centrinės Azijos kultūrų kryžkelė.

Matau, kad turite panašumų – komplikuotą tapatybę. Kaip atvykėlis, Lietuvoje regiu daugelį kultūros ir istorijos sluoksnių. Net Napoleonas žygiavo pro Vilnių, kur dabar sėdime. Jūsų visuomenė turi gylį.

Keliauju į vietas, kur kartais nėra jokio žmonių judėjimo ženklų, jokios įvairovės. O jūs esate kultūrų hibridas – čia kūrėsi lenkai, rusai, gal ir latviai, žygiavo prancūzai. Šis kompleksas masina ir jaudina.

Pataikė į džinų gyvenamą namą

Ieškodamas vietos, kur svarbiausia – šeima ir laisvė, o ne europietiškas smulkmeniškumas ir saugumas, kur viskas nutvieksta išsiilgtos saulės, o ne persmelkta angliškos drėgmės, T.Shahas leidosi į avantiūrą – su žmona, ką tik gimusiu sūnumi ir ne ką vyresne dukra 2003-aisiais persikėlė į Kasablanką Maroke.

Luko Balandžio nuotr./Tahir Shah
Luko Balandžio nuotr./Tahiras Shahas

Gimtojoje Jungtinėje Karalystėje jam trūko „akinančios geltono ryto šviesos, besiskverbiančios pro miegamojo užuolaidų plyšius, kamanių dūzgimo sausmedžio žieduose, sodrių aromatų, sklindančių siauromis gatvelėmis, kuriose suręsti prekystaliai mirgėte mirga įvairiausių prieskonių spalvomis – paprikų ir ciberžolių cinamono, kumino ir fenugriko“.

Marokas pasirodė esąs ne toks mielas, kokį buvo susikūręs vaizduotėje ir kokį prisiminė iš tolimos vaikystės, kai būsimąjį rašytoją žavėjo tėčio pasakojimai apie šią šalį ir senelį, kuris gyvenimo saulėlydį pasitiko Tanžere.

Pavargęs „nuo ankšto buto, pro kurio popieriaus plonumo sienas mus nuolat kankino besikivirčijanti kaimynų pora“, norėdamas pabėgti į namą, kuriame yra kur apsisukti, bei įgyvendindamas „Tūkstančio ir vienos nakties“ įkvėptą fantaziją T.Shahas įsigijo žavų būstą, kuriame ir jis pats, ir žmona pajuto esant kažką įpatingo. Namas vadinosi Dar Khalifa – Kalifo rūmai, bet rūmus vargiai priminė. Apgriuvęs, apipelijęs, pagraužtas termitų, seniai negyvenamas (jei neskaičiuosime trijų sargų) ir apsuptas lūšnyno, jis prašyte prašėsi rimto remonto. O tada prasidėjo…

Nusamdytas architektas atsitempė būrį darbininkų, kurie jiems patogiu grafiku ėmė vieną po kitos griauti sienas, tarnai pradėjo savaip tvarkyti šeimininko gyvenimą, naujais kaimynais nepatenkintas gangsteris užsimojo juos išėsti, sargai atsikraustė su visais giminaičiais, o namuose viršų paėmė žiurkės, pusryčiams kramsnojančios kates. Lyg to būtų negana, atsivėrė paralelinis pasaulis, pilnas džinų, kuriems esą irgi nepatiko naujas šeimininkas, todėl jie galabijo kates ir atseit trukdė tarnams dirbti. Racionaliam vakariečiui sunku patikėti, kad gyvenimą gali valdyti nematomos dvasios, bet daugybė sunkiai paaiškinamų ir nemalonių nutikimų privertė kreiptis pagalbos į egzorcistus.

T.Shahas atkakliai stengėsi prisijaukinti Kasablanką ir naujus namus bei draugus. Maroke viskas kitaip – kitos tradicijos, papročiai, laiko suvokimas ir žmonių elgesys. Niekuo negalima tikėti, niekas nėra toks, koks atrodo. Geriausia – pakuotis daiktus ir keliauti atgal, pamynus išdidumą ir nusiteikus draugų pajuokai. Arba, kad ir kiek šiurpo keltų šis gyvenimas, atsipalaiduoti ir į viską žvelgti su gera doze humoro. Kaip kitaip išgyventum sužinojęs, kad teks išversti visas 10 tūkst. atsigabentų knygų į arabų kalbą – cenzoriams įvertinti, arba pamatęs reto bjaurumo moteriškę, kurią reikėtų imti kaip antrą žmoną, kad galėtum „prisiregistruoti“ Maroke. Atrodo, jam tai pavyko, mat su šeima tebegyvena Dar Khalifa.

Paveldėjo meilę pasakoms

T.Shahas gimė ‎1966 m. Londone diplomatų ir intelektualų šeimoje. Jo senelis – diplomatas, filosofijos profesorius ir rašytojas, gyvenimo persikėlęs į Maroką. Vyresnioji sesuo Saira kuria dokumentinius filmus, o sesuo dvynė Safia Nafisa taip pat rašo knygas.

Luko Balandžio nuotr./Tahir Shah
Luko Balandžio nuotr./Tahiras Shahas

Jo tėtis Idriesas Shahas – rašytojas, arabų pasakų ir asketišką islamą išpažįstančių sufijų istorijų rinkėjas – tikėjo mokymosi visą gyvenimą galia, todėl sūnus, mokyklą baigęs Dorsete, studijavo Londone, Nairobyje ir San Diege. Negalėdamas grįžti į Afganistaną, Idriesas sūnų ir dvi dukras dukras veždavosi į Maroką, kuris bent šiek tiek priminė gimtinę. Iš tėčio T.Shahas perėmė ir meilę pasakoms, kurios esančios tiesiausias kelias suprasti šalį.

Pasakos įkvėpė kitą jo knygą – „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“, kurios veiksmas prasideda, kai baigiasi „Kalifo rūmų“ pasakojimas. Autorius daugiau keliauja po Maroką ir klauso šimtmečius iš lūpų į lūpas perduodamų istorijų. Pasakos šioje kultūroje yra lyg matrica, perteikianti vertybes, idėjas ir reikšmingą informaciją. Lietuviškai išleistos ne tik šios dvi knygos – ką tik pasirodė romanas „Timbuktu“, pristatomas Vilniaus knygų mugėje.

Iš viso T.Shahas yra parašęs dešimt knygų, paremtų keliaujant po Afriką, Aziją ir Pietų Ameriką įgyta patirtimi. Jis aplenkia turistų numindžiotas vietas ir verčiau įsitaiso žmonių pilnoje gatvėje ar dulkėtoje kavinėje, iš kur patogu stebėti gyvenimą. Rašytojas taip pat kuria dokumentinius filmus, kurie rodomi per „National Geographic“ ir „History“ kanalus, rašo knygų ažvalgas ir filmų scenarijus.

Prisiminimai apie Maroką padėjo ir sunkiais gyvenimo momentais – kai 2005-ųjų liepą, netrukus po sprogdinimų Londone, jis su kolegomis buvo sulaikytas Pakistane, įtarus, kad dokumentinį filmą kurianti komanda šnipinėja „al Qaeda“ naudai. Nepateikus jokių kaltinimų, T.Shahas buvo apklausinėjamas ir laikomas vienutėje, kur jį gelbėjo būtent prisiminimai apie vaikystę. Didžiąją laiko dalį rašytojas praleido surištomis rankomis, užrištomis akimis ir beveik visiškai nuogas. Tik po gerų dviejų savaičių Pakistano vyriausybė pripažino, kad užsieniečiai nepadarė nieko blogo.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min