Dabar populiaru
Publikuota: 2016 kovo 18d. 22:10

Lina Ever: Kuo skiriasi Vilniaus ir Leipcigo knygų mugės

Knygų mugė vyksta gigantiškuose parodų rūmuose.
Linos Ever nuotr. / Knygų mugė vyksta gigantiškuose parodų rūmuose.

Vos atsigavusi po Vilniaus knygų mugės pradėjau laukti kito didžiulio knygų mylėtojų renginio Leipcige. Abi šias muges skiria vos trys savaitės ir kiek daugiau nei tūkstantis kilometrų.

Leipcigo knygų mugė iki pat karo buvo didžiausiu literatūros renginiu visoje Vokietijoje, tik vėliau užleidusi savo pozicijas Frankfurto knygų mugei. Tačiau net ir šaltojo karo metais ji buvo reikšmingiausia ne tik Rytų Vokietijoje, bet ir visame soclageryje. Tai buvo renginys, kurio laukdavo visi pripažinti ir nepripažinti rašytojai iš Vokietijos ir kaimyninių šalių. Į jį netgi atvažiuodavo visiems puikiai žinomų rašytojų iš Vakarų. Visas miestas švęsdavo literatūros fiestą, o renginiai vyko daugelyje vietų ir juose vienaip ar kitaip dalyvaudavo beveik visi miestiečiai.

Pati knygų mugė pribloškė dydžiu – 5 salės, 95 400 kvadratinių metrų, 2 250 dalyvių, 455 dalyviai iš užsienio, iš 42 šalių. Viena iš tų salių yra ko gero didesnė už visą Vilniaus knygų mugę.

Lygiai taip pat ir dabar – knygų mugė yra šventė visam miestui, nes Leipzig liest (Leipcigas skaito) programoje – per 3 000 renginių 410-yje vietų. Jie vyksta ne tik mugėje, ne tik knygynuose ar bibliotekose, teatruose ar klubuose, bet ir netradicinėse miesto vietose, kaip zoologijos sodas ar baseinas. Visas miestas mirga knygų mugės atributika, plakatuose reklamuojamos tik knygos ir autoriai, mieste neįmanoma gauti nakvynės ir laisvo stalelio restorane, o į kai kuriuos renginius bilietus reikia užsisakyti gerokai iš anksto. Dėl savo aktyvios kultūrinės programos ir jaunimo judėjimų bei dinamiško naktinio gyvenimo Leipcigas dabar dažnai ir šiaip yra pavadinamas naujuoju Berlynu.

Pati knygų mugė pribloškė dydžiu – 5 salės, 95 400 kvadratinių metrų, 2 250 dalyvių, 455 dalyviai iš užsienio, iš 42 šalių. Viena iš tų salių yra ko gero didesnė už visą Vilniaus knygų mugę. Bet tai nenuostabu, nes Vokietijoje knygų leidyba yra labai svarbi verslo šaka. Praėjusiais metais šalyje buvo parduota knygų už 9,4 mlrd eurų.

Linos Ever nuotr./Vaišės Lietuvos stende
Linos Ever nuotr./Vaišės Lietuvos stende

Lietuvos stendas, suporuotas su latvišku, atrodė pakankamai kukliai, nors į spaudos konferenciją žmonių prisirinko. Dalį gal atginė pilstomo vyno kvapas. Kaip supratau iš nuotraukų, pernai stendas atrodė panašiai – minimalistinis, su gražiai išdėliotomis, bet mažai liečiamomis lietuvių autorių knygomis vokiečių kalba. Užtat kitais metais turime driokstelėti kaip reikalas, nes būsime pagrindinė mugės viešnia ir privalėsime pirkti dešimtkart didesnį stendą. Bet ar tai atsipirks? Ar pritrauks taip norimą dėmesį, ar padės Vokietijos leidėjus sudominti lietuviškais kūriniais ir ar padės lietuvių autoriams prasimušti į Vokietijos rinką, nei vienas iš kalbintų atsakingų žmonių negalėjo pažadėti.

Linos Ever nuotr./Leipcigo knygų mugė
Linos Ever nuotr./Leipcigo knygų mugė

Lietuvos kultūros instituto vadovė sakė, kad kitais metais pagrindiniais akcentais turbūt taps Jurgio Kunčino ir Undinės Radzevičiūtės išversti romanai, tikimasi vokiečius sudominti Antano Škėmos „Balta drobule“. Tad galima sakyti, kad Lietuvos dalyvavimas šioje mugėje atlieka tik reprezentacines funkcijas. Todėl Lietuvos leidėjų ji seniai nedomina. Literatūros agentų mes kaip ir neturime, o valstybės neparemtiems autoriams čia važiuoti – per brangu.

Pasivaikščiojus po mugę supranti, kad tai daugiau vokiečių leidėjų, autorių ir skaitytojų šventė. Kitos šalys nėra labai įdomios, kai naujienų pilni vokiški stendai. Vokiečių leidėjai užsiėmę savo autoriais ir renginiais bei savų knygų garsinimu šioje siaubingoje konkurencinėje kovoje. O ieškoti naujų bendradarbiavimo kontaktų jie važiuoja į rudeninę Frankfurto knygų mugę.

Nori nenori, po visos dienos pradedi lyginti Vilniaus ir Leipcigo knygų muges. Iš tų lyginimų sugulė kelios išvados ir gal pasiūlymai Vilniaus knygų mugės organizatoriams.

Linos Ever nuotr./Spaudos konferencijos akimirkos ir kitų metų vizijos pristatymas
Linos Ever nuotr./Spaudos konferencijos akimirkos ir kitų metų vizijos pristatymas

Kad vyksta Vilniaus knygų mugė, žino tik specialistai ir Lazdynų gyventojai, nes užkištomis gatvėmis negali parvažiuoti namo. Literatūrinių renginių mieste, priešingai nei Leipcige, beveik niekur nėra. Jei gerai prisimenu, kažkuriais metais buvo bandyta įgyvendinti šią idėją, tačiau šiemet nieko panašaus nebuvo. O juk galėtų bent jau bibliotekos susivienyti ir masiškai pasiūlyti renginių tiems, kas nenori į mugę, knygynai pasiūlyti susitikimus su rašytojais ir autografų dalinimo valandėles, barai mieste pasiūlyti poezijos skaitymus, o koncertų salės – autorių tekstus derinti su muzika. Taip į šventę būtų įtrauktas ir jaunimas, ir pensininkai, kuriems „Litexpo“ ir per toli, ir per brangu.

Linos Ever nuotr./Leipcigo knygų mugė
Linos Ever nuotr./Leipcigo knygų mugė

Antras dalykas, kuris krito į akis – nebuvo tokio turgaus, kaip Vilniuje. Leidyklų stendai įrengti ne kaip parduotuvės, o kaip jaukūs kambariukai, kur gali užeiti, prisėsti, pavartyti patikusią knygą, paklausti apie ją, o jei kuri patinka – susirandi pardavėją ir susimoki. Tačiau leidyklos darbuotojai stende stovi tam, kad bendrautų su skaitytojais, o ne tam, kad pardavinėtų. Salėse įrengti atskiri knygynai ir ten galima pirkti kiek tik širdis geidžia.

Patiko ir tai, kad leidyklos tiesiog savo stenduose siūlo nedidelius ir jaukius susitikimus su autoriais. Einant pro stendą jau matai iškabintą susitikimų grafiką ir žinai kuriuo metu norėtumei sugrįžti. Juose mažiau šou elementų, o daugiau – pokalbių ir tiesiog skaitymų iš pristatomos knygos. O paskui gali ir pasikalbėti su autoriumi. Didesni renginiai vyksta per visą mugę išmėtytose įvairiausiose salėse, tad norint daug apeiti, teks, iš tiesų, daug nueiti.

Krito į akis ir daugybė padalomosios medžiagos – leidyklų katalogai su būsimomis naujienomis, specialūs knygų mugės leidiniai, mažos reklaminės knygelės su teksto ištraukomis, reklaminiai atvirukai, ženkliukai, plakatai su knygos viršeliu. Sutinku, kad grįžus tenka išmesti daug šiukšlių, bet daug autorius pristatančių leidinių atsidūrė ir ant mano darbinio stalo. Lietuvoje leidyklos padalomajai medžiagai ir autorių pristatymams visai neleidžia pinigų.

Linos Ever nuotr./Leipcigo knygų mugė
Linos Ever nuotr./Leipcigo knygų mugė

Labai patiko tai, kad mugė orientuota ne tik į pardavimus, bet ir į specialistų susitikimus. Jauni autoriai gali prisistatyti leidykloms, susirasti agentus, patyrę rašytojai jiems dalina patarimus, diskutuoja opiais profesiniais klausimais, o vertėjai ir literatūros agentai turi savo atskirus renginius. Didelis dėmesys skiriamas blogeriams – jiems darbui net įrengta atskira erdvė mugėje, o jiems skirtuose renginiuose gali sužinoti leidyklų naujienas ir, galiausiai, susipažinti su jais. Blogeriai Vokietijoje jau išsikovo daugmaž tas pačias teises kaip ir žurnalistai, tad jiems irgi suteikiamos akreditacijos į mugę.

Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje berlynodienorastis.blogspot.com

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie 15min