Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Metų verstinės knygos rinkimai: Amoso Ozo „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“

Knygos viršelis
Leidyklos „Mintis“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) šiemet penktą kartą rengia projektą „Metų verstinės knygos rinkimai“, kuriame skaitytojai kviečiami išrinkti vertingiausią verstinę šiuolaikinės literatūros knygą. LLVS ekspertai ir knygų vertėjai į sąrašą pakliuvusias knygas pristato Lietuvos radijo laidoje „Ryto allegro“, ir kai kurias laidose nuskambėjusias mintis pateikia ir 15min.lt. Šįsyk – LLVS eksperto Lauryno Katkaus ir vertėjos Kristinos Gudelytės pokalbis apie Amoso Ozo „Pasakojimą apie meilę ir tamsą“ (išleido leidykla „Mintis“).

BALSUOTI UŽ VERTINGIAUSIĄ 2013 METŲ VERSTINĘ KNYGĄ GALITE ČIA  

„Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ – vienas brandžiausių ir geriausių Amoso Ozo romanų, raktas į jo kūrybą. Tai autobiografinis romanas, išpažintis, prisiminimai apie Antrąjį pasaulinį karą, britų valdymą Palestinoje, skausmingą Izraelio valstybės gimimą, persipinantys su asmenine patirtimi, šeimos ir draugų pasakojimais. Romane aprašytas kelių rašytojo giminės kartų gyvenimas Lietuvoje ir Ukrainoje, vėliau Palestinoje ir naujai susikūrusioje Izraelio valstybėje.

Romane gausu kultūrinių, visuomeninių, istorinių ir politinių Izraelio ir Rytų Europos (taip pat ir Lietuvos) žydų gyvenimo detalių, todėl Lietuvos skaitytojui turėtų būti patrauklus ne tik kaip puikus grožinės literatūros kūrinys, tačiau ir kaip informacijos šaltinis, pateiktas turtinga ir šmaikščia kalba.

Knygoje atskleistas jautraus ir protingo berniuko, augusio Jeruzalės priemiesčiuose paskutiniaisiais britų mandato ir nepriklausomybės karo metais, pasaulis. Pasakojama ir apie kibuco gyvenimą, kur formavosi rašytojo pasaulėvaizdis. Šis romanas išryškina didžiulį A. Ozo kaip pasakotojo talentą, dikensišką veikėjų vaizdavimo būdą, be to, yra puikus istorijos ir asmeninio gyvenimo sintezės pavyzdys.

L.Katkus: Amosas Ozas – vienas žymiausių šiuolaikinių Izraelio rašytojų, gimęs 1939 metais Izraelyje. Kaip jį trumpai galima būtų apibūdinti?

K.Gudelytė: Jis yra vienas skaitomiausių Izraelio autorių, jis taip pat yra sąraše Nobelio premijai gauti. Jis kartu yra ir mąstytojas, stiprus tautos balsas, dalyvaujantis ir dialoge tarp žydų ir arabų. 

L.Katkus: A.Ozo tėvai yra kilę iš Rytų Europos, dalinai iš Lietuvos. Ar pačiai yra tekę su juo bendrauti?

K.Gudelytė: Ne, asmeniškai neteko bendrauti, tačiau buvau poroje susitikimų su juo. Tačiau ten buvo tiek daug žmonių, kad prieiti prie jo praktiškai nebuvo įmanoma.

L.Katkus: Apibūdinti šią knygą nelabai lengva, nes tai yra kažkas tarp romano ir prisiminimų, memuarų. Aš skaitydamas šią knygą vis galvojau apie žodžius literatūrinė enciklopedija, tai yra pasakojimas apie žydų gyvenimą Palestinoje, dar prieš susikuriant Izraelio valstybei, paskui jau ir susikūrus Izraelio valstybei. Ši savotiška enciklopedija siekia nuo kultūros, idėjų, politikos iki religinių, kulinarinių, socialinių dalykų. Ir nenuostabu, kad ši knyga nemažos apimties – beveik 600 puslapių. Man pačiam vienas įdomiausių dalykų, kurio nežinojau, buvo žydų dvasinės būklės aprašymas. Pasirodo, kad  Rytų Europos žydai vyko į Izraelį vedami sionistinės idėjos, daugelis jų buvo dvasiškai suvaržyti žmonės ir patys suprato tą savo suvaržymą, prieštaringumą.

K.Gudelytė: Taip, jo knygoje vaizduojami veikėjai yra tragiškai komiški. Na, gal išskyrus motiną, tačiau autoriaus santykis su ja buvo specifinis – kaip jis pats išsireiškė, ją nuolatos gaubė slaviškas melancholiškas buržuazinis apsiaustas, kurio ji taip ir nenusimetė. Ji, viską praradusi, daugiau ne materialine prasme, bet dvasine prasme, atvyko kraštą, kuriame valstybė dar buvo neįsikūrusi, viskas neaišku, aplink dykumos, nelabai kas statoma.

L.Katkus: Kiti knygoje minimi žodžiai – tai tremties kompleksas, nusižeminimo kompleksas. Žinoma, Holokaustas tai dar labiau užaštrino. Suvokimas, kad žydas pasaulyje niekur nėra saugus, jį bet kada gali ištikti patys baisiausi dalykai. Ir kartu mes matome didžiulį entuziazmą ir didžiulį tikėjimą, kad štai sava valstybė, sugrįžimas į savo žemę sunaikins tą tremties kompleksą, ištrins ir pavers žmones išdidžiais, savimi pasitikinčiais. Dar viena detalė – rašoma, kad bent jau jų kvartale buvo pilna tokių iš Rytų Europos atvykusių žydų, kurie buvo labai apsiskaitę, mokėjo daug kalbų ir susirinkę virtuvėse vis diskutuodavo, kaip čia reikia visą pasaulį pakeisti, bet nei vienas nemokėjo pataisyti kriauklės. Ir vienas meistras, kuris buvo kvartale, buvo labai gerbiamas, mėgstamas ir paklausus.

K.Gudelytė: Taip, visa tai parodo, kad tai yra knygos tauta.

L.Katkus: Ir dar vienas dalykas – atrodo, kad žydams tai turėtų būti nebūdinga, tačiau yra jaučiamas didžiojo pasaulio ilgesys.

K.Gudelytė: Taip, teisingai, tas didžiojo pasaulio ilgesys man atrodo susietas su išsilavinimu. Kai žinai daug kalbų (jo tėvas mokėjo 15 kalbų, motina septyniomis galėjo skaityti), apsiskaitymas, literatūros pažinimas, studijavimas atveria platesnius horizontus.

L.Katkus: Jau minėjai, kad šioje knygoje plačiai ir išsamiai aprašomas šeimos ir giminės gyvenimas. Tėvo giminė kilusi iš Lietuvos, nors kurį laiką gyveno Odesoje, motinos – iš Ukrainos.

K.Gudelytė: Taip, jis ir gimė Odesoje, tačiau kai prasidėjo revoliucija, antisemtizmas, jie ėmė galvoti, kur važiuoti. Į Palestiną tuo metu nenorėjo vykti, tad atvažiavo į Vilnių. Prieš tai jo seneliai vyko iš Vilniaus į Odesą dėl sveikatos problemų ir ten pasiliko. Taigi, čia buvo toks sugrįžimas. Jo tėvas baigė Vilniaus universitetą, o jo brolis tuo metu dėstytojavo, jis vėliau į Palestiną, Izraelį nevažiavo, sakė, kad nebėgs iš šitos žemės. Jis liko čia, dėstė lyginamąją literatūrą ir vėliau žuvo. 

L.Katkus: Labai įdomus dalykas, kad rašytojo dėdė dėstė Vilniaus universitete...

K.Gudelytė: Kaip jis pats sakė, labai retas dalykas, kad žydas taip prasimušė tuo metu...

Man atrodo, kad  romanu didele dalimi norėta įamžinti motiną, jos ypatingumą

L.Katkus: Dar norėjau pakalbėti apie motinos paveikslą. Man atrodo, kad  romanu didele dalimi norėta įamžinti motiną, jos ypatingumą. Jis rašo, kad ji buvo tapusi legenda tarp Jeruzalės literatų, kurių dauguma buvo vyrai ir kurių dauguma buvo labai šnekūs, o ji mokėjo klausytis.

K.Gudelytė: Taip, ji mokėjo klausytis, tačiau kai pasakydavo, tai pakeisdavo net ir pokalbio temą, nors tai tebūdavo sakinys ar pora...

L.Katkus: Kartu tai kankinantis klausinėjimas, kodėl ji išėjo.

K.Gudelytė: Manau, kad rašytoją visą gyvenimo kankino ši mintis. Tai galbūt buvo psichologinis sprendimas – kai rašai, gal kažkas paaiškėja.

L.Katkus: Jaučiame ir savęs klausinėjimą – ar aš nieko negalėjau padaryti, sustabdyti?

K.Gudelytė: Be abejo, tai prieštaringi jausmai, balansuojantys tarp neapykantos, liūdesio, supratimo.

L.Katkus: Tas motinos paveikslas knygai suteikia vientisumą, tiesa? Ji tampa ne vien tik žydų gyvenimo enciklopedija, bet ir persmelkta asmeninio skausmo, praradimo, netekties motyvų. 

K.Gudelytė: Manau, kad skaitytojams įdomus ir tėvo,kaip tipiško litvako, paminėjimas. Tai begalinės erudicijos, racionalaus proto, apsiskaitęs žmogus, be galo nemėgęs stebuklinių intarpų, religijos, magijos. Jis buvo visiškai priešingas motinai. Tai – litvako tipas turbūt nuo Gaono laikų. 

L.Katkus: Čia yra ir Odesos spalvų – senelis buvo toks pokštininkas.

K.Gudelytė: Senelis Aleksandras buvo nelabai į mokslus linkęs, skirtingai nuo savo brolio, kuris buvo tuo metu labai garsus mąstytojas, istorikas, netgi kandidatas į prezidentus. Brolis buvo visai kitoks, nuolatos linkęs įsimylėti, romantiškas, geros širdies. Manau, su tuo seneliu autoriaus irgi buvo ypatingas santykis.

Tai yra išpažintis, tačiau skaitytojui visų pirma svarbu turėtų būti tai, kiek tavyje atliepia šie įvykiai, išgyvenimai, jausmai

L.Katkus: Mes čia kalbėjome apie atvirumą, atliekamą gyvenimo išpažintį. Tačiau A.Ozas labai įžvalgiai kalba ir apie šiuolaikinį troškimą sužinoti, kas slypi už herojų, kas buvo tikri prototipai, Dalykas, kuris filmų anonsuose pavadinamas „grįsta tikrais faktais“. Jo receptas knygos lygmenyje yra patarimas skaitytojui nežiūrėti į tai, kas sutampa su rašytojo gyvenimu. Juk galvoti reikia ne apie tai, ar F.Dostojevskis iš tiesų ėjo su kirviu ir nužudė bobutę, o galvoti, kodėl tie dalykai mus jaudina. Ar nėra mūsų viduje to Raskolnikovo? Tai yra toks pasergėjimas ir šios knygos skaitytojams. 

K.Gudelytė: Taip, jis atsiriboja nuo to žurnalistinio skaitymo, kai nesigilinant į turinį klausiama apie asmeninius dalykus. Tačiau ne tam grožinė literatūra yra, kad kapstytumeisi tame. Tai yra išpažintis, tačiau skaitytojui visų pirma svarbu turėtų būti tai, kiek tavyje atliepia šie įvykiai, išgyvenimai, jausmai. Juk visko nereikėtų priimti už gryną pinigą. 

Komentarai
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min