Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Metų verstinės knygos rinkimai: J.Otsuka „Buda palėpėje“ – fotografijų nuotakų istorijos

Knygos viršelis
Leidyklos „Vaga“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) šiemet penktą kartą rengia projektą „Metų verstinės knygos rinkimai“, kuriame skaitytojai kviečiami išrinkti vertingiausią verstinę šiuolaikinės literatūros knygą. LLVS ekspertai ir knygų vertėjai į sąrašą pakliuvusias knygas pristato Lietuvos radijo laidoje „Ryto allegro“, ir kai kurias laidose nuskambėjusias mintis pateikia ir 15min.lt. Šįsyk – Kristinos Sprindžiūnaitės, LLVS eksperto Audriaus Ožalo ir vertėjos Emilijos Ferdmanaitės pokalbis apie Julie Otsuka knygą „Buda palėpėje“ (išleido leidykla „Vaga“).

BALSUOTI UŽ VERTINGIAUSIĄ 2013 METŲ VERSTINĘ KNYGĄ GALITE ČIA 

Priešistorė liudija: po Pirmojo pasaulinio karo japonai vyrai plaukia į San Fransiską ieškoti darbo, vėliau vieni jų, užsidirbę, grįžta į Japoniją, kiti – pasilieka. Amerika turi tapti jų namais, tad jie čia ima kurti šeimas. Į Japoniją siunčia nuotrauką – nebūtinai tikrą, gal kiek pagražintą, galbūt ir ne savo – ir laukia nuotakos, išsirinkusios savo būsimąjį iš fotografijos. Autorė romane seka tų „fotografijų nuotakų“, palikusių Japoniją, pėdomis, atlaiko jų alinančią kelionę laivu į Ameriką, įsilieja į jų chorą, pasakojantį apie pirmą susitikimą su būsimu vyru, sunkų darbą, apie vaikus, ilgainiui užmiršiančius savo kultūrą. Iki lemtingojo Perl Harboro ryto, po kurio japonai masiškai iškeldinami iš naujųjų savo namų, išvežami, išvejami, pradanginami. Autorės tėvai – pirmos ir antros kartų japonų emigrantai Amerikoje.

K.Sprindžiūnaitė: Prieš mane nedidelė J.Otsuka knyga „Buda palėpėje“. Pavadinimas, regis, labai jaukus. Todėl ir klausiu mūsų eksperto, rinkusio knygas į mūsų ilgąjį sąrašą – ar tas pavadinimas apgaulingas, ar tikras tas jaukumas pavadinime?

A.Ožalas: Šią knygą pavadinti labai jaukia būtų sunku, nes istorija yra pakankamai dramatiška ir pakankamai liūdna. Tačiau ką gauname, perskaitę šią knygą, – tai labai gyvai, labai poetiškai, labai gražia proza parašytą istoriją. Tai pakankamai originaliai, netikėtu būdu papasakotas tam tikras istorinis aspektas. Visų pirma galbūt reikėtų papasakoti, apie ką ši istorija. Ši knyga remiasi realiais faktais. Tai „nuotraukų nuotakų“ istorija, tikri įvykiai, vykę nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pradžios. Tai buvo laikas, kai daug japonų ir korėjiečių vyrų vyko į Havajus ir kontinentinę Ameriką ieškoti ten darbo. Kai kurie jų grįžo, o kiti liko gyventi ten. Kadangi susirasti amerikietes nuotakas būdavo gana sudėtinga, jie rašydavo laiškus į Japoniją ir siųsdavo savo nuotraukas, o japonės moterys pagal tas nuotraukas pasirinkdavo sau būsimuosius vyrus, nežinodamos nieko apie juos daugiau, ir dažnai šis įspūdis būdavo apgaulingas. Jos atvykdavo į Ameriką į visišką nežinią, tikėdamos, kad išsipildys čia jų amerikietiška svajonė, tačiau taip dažniausiai nenutikdavo. Autorė aprašo šią istoriją ir aprašo gana naujovišku būdu – tai kolektyvinis pasakojimas, kai pasakojama daug moterų istorijų, supintų į vieną pynę, kur nėra nei vienos pagrindinės herojės. 

K.Sprindžiūnaitė: Tada reikia paklausti vertėjos - kaip pasisekė susitvarkyti su tokiu tikrai ypatingu stiliumi. Nes mano buvo įspūdis, kad tai – daugybės likimų ansamblis, choru gal net negali to pavadinti, nes choras yra tarsi vienas balsas, o čia daugybė balsų, kiekvienas jų turi savo likimą, savo nusivylimus, ir visa tai susilieja į viena. Kaip sekėsi įveikti šį stilių?

E.Ferdmanaitė: Stilius pasirodė įdomus, knygos ypatybė ta, kad atrodo, jog ji parašyta vienu atsikvėpimu. Man panašiai ir sekėsi versti, svarbiausia buvo pajausti ritmą, bangavimą, o tada viskas savaime liejosi.

K.Sprindžiūnaitė: O Audriui kaip pasirodė šitas stilius?

A.Ožalas: Man būtent taip ir pasirodė, kad šią knygą geriausia skaityti vienu prisėdimu, nes tuomet visas pasakojimas tampa tarsi savotiška meditacija. Kaip prasideda šis pasakojimas pirmuoju sakiniu, kuris yra pakankamai įspūdingas ir iškart sukuria atitinkamą nuotaiką, taip jis nepaleidžia iki knygos pabaigos. Bent aš perskaičiau per vieną vakarą ją.

K.Sprindžiūnaitė: Tiesą sakant, aš irgi. O ar galima tą knygą vadinti japoniška, amerikietiška ar apskritai bendražmogiška?

A.Ožalas: Man atrodo, kad šioje imigrantų istorijoje galima atrasti aktualijų net ir šiems laikams, tai yra kiekvienos tautos ir kiekvienos kartos emigracijos istorijų tam tikros nuotrupos - apie jų prisitaikymą prie svetimos kultūros. Ir, pavyzdžiui, kai autorė rašo apie tai, kaip vaikai jau nebenori kalbėti japoniškai, kaip jie nori kalbėti angliškai, kaip jiems artimesnės tampa kitos vertybės, manau, kad jei kalbėtume apie Lietuvos emigrantus, rastume labai daug panašių temų. 

K.Sprindžiūnaitė: Kita vertus, tuo metu nemažai lietuvių važiavo į Ameriką laimės ieškoti. Žinoma, jiems neteko patirti tokių įvykių kaip Perl Harboras, kai visi japonai tapo priešais. Tačiau aš įžvelgiau paralelių ir su tremtimi, ir su priešų ieškojimu. Emilija, o kaip pateko ši knyga į pačios bibliografiją, kas ką surado?

E.Ferdmanaitė: Aš tuo metu laukiausi ir norėjau išversti kokią knygą, kuri būtų nežiauri, neerotiška, nepikta, ir man pasiūlė šitą knygą – sako, štai, apie moteris. Moterys nuteka, paskui jos gimdo, augina vaikus. Sakau, gerai, bet ar nebus pernelyg sentimentalu? Tačiau atsiverčiau, paskaičiau, man patiko, pagavo ta banga, o ir aktualu buvo.

K.Sprindžiūnaitė: Kadangi užsiminėme apie moterišką tematiką ir problematiką, ar būtų galima šią knygą vadinti moteriškais skaitiniais, moteriška lektūra?

E.Ferdmanaitė: Galbūt būtų per grubu sakyti, kad čia moteriška lektūra, tačiau galbūt moterys galėtų lengviau atrasti čia save. Be to, ji poetiška, mažiau informatyvi.

Knyga apibūdinta kaip „creative nonfiction“ – kūrybinė dokumentika. Manau, kad tai pakankamai tiksliai apibūdina šią knygą

K.Sprindžiūnaitė: Audriau, o tavo nuomonė?

A.Ožalas: Manau, kad kai kuriuose skyriuose moterims tikrai lengviau susitapatinti su tomis herojėmis, tačiau ne visiškai sutikčiau, kad ji yra mažai informatyvi, nes man atrodo, kad informacijos autorė yra išties labai daug surinkusi rašydama šią knygą. Kiekvienas sakinys, jei giliau patyrinėjus, suteikia vis naujos informacijos, vis kitą gyvenimo istoriją aprašo. Tik ši knyga kitaip tą istoriją aprašo ir kitaip pateikia tuos pačius faktus. Vienoje recenzijoje skaičiau, kad knyga apibūdinta kaip „creative nonfiction“ – kūrybinė dokumentika. Manau, kad tai pakankamai tiksliai apibūdina šią knygą.

E.Ferdmanaitė: Autorė išnagrinėjo labai daug dienoraščių prieš rašydama šį kūrinį, būtent tai ir turėjau galvoje sakydama, kad neinformatyvi – čia nėra vadovėlinio istorijos dėstymo. Tai labai asmeniškai išgyventa istorija.

K.Sprindžiūnaitė: Kadangi knygoje gausu vaizdinių, norėjau paklausti, kuris vaizdinys labiausiai įsiminė, įstrigo iš tos gausos?

E.Ferdmanaitė: Pats pirmasis epizodas buvo stiprus, plaukimas laivu krūvoj susispaudus tarp nepažįstamų žmonių į nežinią. Jis labai emocingas. Kadangi man tuo metu tai buvo aktualu (pabaigiau versti knygą praėjus savaitei po gimdymo), tai ir šioje knygoje įstrigo nemažai epizodų apie gimdymą, apie negyvus gimusius kūdikius, tai irgi buvo labai stipru.

A.Ožalas: Sutinku, kad pirmas skyrius labai stiprus ir ypač jo pabaiga, kur autorė galėjo pasirinkti ilgą atomazgą daryti, parodyti, kaip jos nusivilia tuo, ką pamato, tačiau ji padaro tai per kokias paskutines dešimt to skyriaus eilučių – aprašo tai, kaip jos visos įsivaizdavo, koks gėris jų čia laukia atvykus, o čia per kelias minutes visos iliuzijos staigiai žlunga.

K.Sprindžiūnaitė: O man pačiai iš visų šių epizodų, tarp kurių buvo ir plaukimas, pirmoji naktis, japonų dingimas, išvežimas labai įspūdinga pasirodė pabaigos figūra, kai kalbama apie „mes“, kai japonės staiga virsta amerikietėmis. Tai labai kūrybinga, labai graži atomazga. 

Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie 15min