Nauja Mikalojaus Vilučio knyga „Sriuba“ – esė rinkinys, tarsi prieš penkerius metus išėjusio „Torto“ tęsinys, tik, pradėjęs nuo deserto, dabar menininkas patiekia pirmąjį patiekalą – sriubą. Nepraradę humoro jausmo „Sriubos“ ragautojai ir valgytojai ras čia įvairiausių prieskonių – autorius paskanino sriubą per savo įspūdingą gyvenimą patirtais spalvingais įspūdžiais, nutikimais.
Gimiau Žvėryne 1944 metais. Žvėrynas – tai ne zoologijos sodas, tai Vilniaus rajonas. Buvau vaikas, paišiau paveikslėlius, vėliau buvau menininkas girtuoklis, nepripažintas genijus. Tada nupaišiau geriausius savo paveikslus. Paskui buvau pripažintas dailininkas, bet jau nebe genijus. Vilniaus dailės akademijoje mokiau studentus meno, nors nežinau, kas menas yra. O dabar nežinau nieko. Iš savo nežinojimo knygą parašiau ir pavadinau ją „Sriuba“. Mano virtuvėje virtos visiems žinomos mintys. Gal kiek kitokio skonio. Cogito ergo sum. Nusibodo galvoti. Nusibodo būti. Ir nežinoti nusibodo. Kai buvau jaunas, žinojau.
„Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk!“
Mano vaikystės draugė Alma, išgirdusi mano ilgesingą aimaną, paklausė: „Nejaugi nori būti jaunas ir durnas, o ne senas ir išmintingas?“ – „Noriu būti, – atsakiau savo jaunystės draugei Almai, – senas ir durnas.“ Kad žinočiau. Kad nereikėtų galvoti, kad galėčiau ramiai negyventi. Galvojimas – blogis. Gyvenimas – blogis. Tie, kurie žino, negyvena. Jiems pasisekė.
Mikalojus Vilutis
