Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nobelio premijos laureatas Patrickas Modiano: „Rašydamas randu savo tikrąjį balsą“

Patrickas Modiano
„Scanpix“ nuotr. / Patrickas Modiano
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Praėjusio penktadienio popietę Patrickas Modiano buvo vienas namuose Bonaparto gatvėje. Tai klasikinis rašytojo butas pačioje Paryžiaus širdyje, netoli „Floros“ kavinės, kurioje savo dienas leisdavo Sartre’as, Beauvoir ir Camus, vos už kelių žingsnių nuo Liuksemburgo sodų: aukštos knygų lentynos, senos plokštelės, paveikslai ir visur sukrauti fotografijų albumai. Mano dėmesį prikausto vienas, su Berlyno vaizdais.

Susėdame vienas šalia kito ant didelės raudonos svetainės sofos. Nobelio premijos laureatas atrodo atsipalaidavęs, regis, jo neslegia apdovanojimas. Kaskart ilgai rinkdamas tinkamus žodžius – ir nekantriai caksėdamas liežuviu jiems neateinant į galvą – jis atsakinėja į klausimus taip, tarsi viskas, apie ką kalba, jo mintyse suktųsi pirmą kartą.

Prieš gruodžio 10 d., kai rašytojui Patrickui Modiano buvo įteikta šių metų Nobelio literatūros premija, jį kalbino „Die Zeit“ žurnalistė Iris Radisch.

– Ar šis rajonas dar turi ką nors bendro su Paryžiumi, apie kurį rašote beveik penkiasdešimt metų?

– Visiškai nieko. Anksčiau su juo siejo daug skausmingų prisiminimų, juk čia praleidau savo vaikystę. Šiandien tai nebeteko reikšmės, nes rajonas nebeturi nieko bendro su tuo, koks kitados buvo. Tai sunku paaiškinti jauniems žmonėms. Jis panašus į šunį arba katę, po mirties virtusius iškamšomis. Namai čia vis dar tie patys, tačiau panašūs į iškamšas. Mumijas. Viskas išgriauta ir negyva, tarsi kažkas iš elektros lizdo būtų ištraukęs kištuką.

– Gyvenate vienoje geidžiamiausių ir brangiausių pasaulio vietų bei galvoje miesto, kurio nebėra?

– Man atrodo, tarsi Paryžius būtų įvyniotas į celofaną. Viskas aseptiška. Nebeliko tiesioginio kontakto.

Rašymas yra narkotikas, kurio man reikia, kad nenuskęsčiau

– Ar šiandien miestas nebeformuoja jaunų žmonių taip kaip Jūsų jaunystėje?

– Yra gana naujas modernus rajonas rytinėje miesto dalyje. Jaunam rašytojui ji gali būti labai įdomi. Galbūt ten dar yra paslapties.

– Kas Jūsų jaunystę darė tokią paslaptingą?

– Tai sunku paaiškinti. Buvo tiek daug paslaptingų objektų, telefonai, garažai, daiktai gatvėse. Šiandien daiktai turi kur kas mažiau paslapties. Ir tai lemia ne tik mano amžius.

– Nebūčiau tuo tikra. Galbūt žmonės, svarbiausius dalykus patyrę XX a., XXI a. jaučiasi tiesiog svetimi?

– Taip, tiesa, yra įtrūkis. Galbūt jis nėra toks ryškus, kaip atsiradęs 1914 m., tačiau Jūsų tiesa, ši praraja atsirado apie 2000 m.

– Ar ilgitės XX a.?

– XX a. jau šiek tiek nuo manęs nutolęs. Matau jį tarsi pro stiklą. Šiandien eidamas per šį modernų kvartalą jaučiuosi taip, lyg praeitis būtų persiklojusi su dabartimi, o laikas sustojęs vietoje. Man tik sunku tai paaiškinti. Tai neturi nieko bendro su prarasto laiko paieškomis. Skirtingi laiko sluoksniai dengia vienas kitą ir sykiu yra beveik perregimi.

– Amžinybės akimirka?

– Amžinybė iš persiklojusių laikų. Tačiau man ne visada pavyksta išreikšti šį laiko skaidrumą, šį vienlaikiškumą, apimantį visus laikus.

– Galbūt tai labiau pavyksta eilėraščiui?

– Taip, tai labai takūs pojūčiai, kuriuos geriau apčiuopia eilėraštis. Tai labai keista – kai staiga laikas tampa perregimas.

– Ar kažko panašaus nenorėjo pasakyti Proustas, kurio pasakotojas valgydamas sausainį iššaukia prarasto laiko prisiminimus?

– Prousto „Prarasto laiko beieškant“ labai autoritarinė knyga, jis elgiasi taip, tarsi būtų galima iškviesti laiką. Proustas aprašo statistinę XIX a. visuomenę ir konkrečius veikėjus. Mano atveju viskas kur kas sudėtingiau.

– Ar buvo laikas, kuriame jautėtės iš tiesų gyvenantis, kurio akivaizdoje viskas, kas vyko vėliau, tebuvo šios lemiamos epochos pakartojimai ir variacijos?

– Vaikystėje dažnai likdavau vienas ir nenuilsdamas vaikščiodavau po Paryžių. Buvau aštuonerių, kai pirmą kartą vienas perėjau Seną. Tokios akimirkos giliai įsirėžia atmintin, giliau nei bet kurios kitos. Visgi vėliau šie vaizdai virsta kažkuo, atsiduriančiu anapus laiko, vidiniu kraštovaizdžiu, kuriame laikas sustoja.

– Skaitant Jūsų knygas neapleidžia jausmas, kad kaskart grįžtate į pirmuosius jaunystės vaizdus.

– Mano knygose nėra nieko apie mano paties gyvenimą. Kaip ir detalių, padedančių geriau mane suprasti. Naudoju tik jausmus, kuriuos esu patyręs, ir nuotaikas, kuriomis esu gyvenęs. Pavyzdžiui, mano jaunystėje pilnametystė buvo skaičiuojama tik nuo dvidešimt vienų metų. Iki tol gyvendavai tarsi nelegaliai ir slaptai. Naktimis marširuodavo policija – negalėjai būti nutvertas gatvėje. Alžyro karo metais mieste, ypač naktimis, vyravo grėsminga nuotaika, vyko pasikėsinimai, tvyrojo keista policinė atmosfera. Tai pirmavaizdžiai, prie kurių vis grįžtu.

– Ar vėliau šiuos įspūdžius pritaikėte okupacijos metams? Neišgyvenote jų, tačiau numanoma atmosfera vaidina svarbų vaidmenį daugelyje Jūsų romanų.

– Taip, tačiau vėliau ši okupacinė nuotaika tapo universaliu jausmu, visiškai atsietu nuo istorinės tikrovės.

– Vis dėlto vėliau Jumis stipriai žavėtasi kaip vienu pirmųjų prancūzų autorių, parašiusių ištrintą skyrių apie vokiečių okupuotą Paryžių.

– Visada maniau, kad be okupacijos nebūčiau gimęs. Šiame pasaulyje atsiradau dėl susitikimų, kurie įvyksta tik tokiais sudėtingais laikais. Vyravo tikra sumaištis.

– Ar Jūsų taip ir neapleido šis pamatinis jausmas, kad gyvenimas iš esmės yra nesuprantamas ir nepaaiškinamas?

– Kaip tai apibūdinti? Paprastai yra taip: vaikui netgi nelaiminga vaikystė atrodo normali. Tik vėliau mano vaikystė man pasirodė mįslinga. Tas pat buvo su okupacija. Nesupratau, ką mano tėvai šiuo metu veikė. Vėliau radau sąsiuvinių, raštelių, mažyčių jų gyvenimo pėdsakų, ir pamėginau šią mįslę įminti. Galima sakyti, pradėjau rašyti, kad atskleisčiau paslaptis.

– Kodėl tiesiog nepaklausėte savo tėvų?

– Neturėjau tokios galimybės. Nors mano tėvas mirė gerokai vėliau, paskutinį kartą jį mačiau šešiolikos metų. Tačiau jis niekada nebūtų man atsakęs. Klausti motinos taip pat buvo sudėtinga.

– Ji buvo flamandų aktorė, turėjusi mažai laiko savo vaikams. Neprižiūrimas nusibaigė net jos šuo. Sykį rašėte, kad jautėtės labai panašiai.

– Mano motina nesirūpino šunimi. Lygindamasis su juo tikriausiai šiek tiek persistengiau. Tačiau aš kaip ir jis nuolat buvau apsuptas kažkokių žmonių ir niekada nesupratau, kas jie tokie. Šunį tokie dalykai visiškai išmuša iš pusiausvyros.

– Autobiografiniame tekste „Šeimos medis“ gana šaltai ir blaiviai rašote apie savo motiną ir vienišą jaunystę.

– Tik norėjau rašyti taip, kaip buvo. Ši knyga nėra autobiografija. Atsisakiau visų intymių detalių. Nemėgstu autobiografijų. Rašant apie labai artimus žmones, lengva prisiimti komišką vaidmenį, užriesti nosį, prikurti, tapti kandžiam.

– Jūsų tėvas buvo žydas su itališkomis šaknimis, galėjęs išvengti deportacijos ir vengęs nešioti geltoną žvaigždę.

– Jis man liko mįslė. Jo nedomino žydiška kilmė. Mano tėvas nežinojo, kas jis yra. Buvo nesugaunamas, tipiškas paryžietis. Pažinojo visą miestą. Jautė jo ritmą.

– Apie savo brolį Rudy rašėte: „Manau, išskyrus brolį Rudy ir jo mirtį, niekas, ką pasakoju, iš tiesų manęs nežeidžia.“ Mirusiam broliui dedikavote pirmuosius aštuonis romanus.

– Taip, jo mirtis buvo lemtinga, savotiška mano gyvenimo matrica, pasikartojanti mano tekstuose. Nesiliaudamas ieškau dingusių žmonių, seku jų pėdomis.

„Scanpix“ nuotr./Patrickas Modiano
„Scanpix“ nuotr./Patricko Modiano knygos

– Kada tapo aišku, kad būsite rašytojas?

– Rašau nuo dešimties metų. Nuo keturiolikos per ilgas vasaros atostogas veltui bandžiau parašyti romaną. Devyniolikos norėjau studijuoti mediciną, tačiau nebuvau išlaikęs reikiamų gamtos mokslų egzaminų. Kadangi turėjau kažką daryti, devyniolikos pradėjau rašyti savo pirmąjį rimtą romaną.

– „Žvaigždės aikštę“, kurią 1968 m. balandį išleido „Gallimard“ leidykla. Tuo metu buvote dvidešimt trejų. Nuo to laiko beveik kasmet parašydavote po romaną.

– Taip yra todėl, kad parašęs kiekvieną knygą jaučiuosi ir vėl susimovęs. Tada iš karto pradedu kitą.

Parašęs kiekvieną knygą jaučiuosi ir vėl susimovęs. Tada iš karto pradedu kitą

– Galbūt iš tiesų visi šie romanai tėra vienintelis niekada nesibaigiantis pasakojimas?

– Kartais jaučiuosi kaip fotografas, kaskart nauju kampu fiksuojantis tą patį kadrą. Lengvai varijuodamos, senos knygos scenos dažnai išnyra naujoje knygoje, nes aš pamirštu, kad kažką panašaus jau esu parašęs. XIX a. rašytojai dar turėjo energijos ręsti knygas, didingas kaip katedras. Man liko smulkiausi akmenys, skeveldros. Mano knygos tokios pat prieštaringos, kaip ir mano šimtmetis.

– Tačiau šiandien vėl rašomi tvirtos struktūros, vulgariai realistiški romanai.

– Taip, gyvuoja savotiškas naujasis realizmas, nes tikrovė daro spaudimą. Realybė taip išsunkia jaunus rašytojus, kad jie nebeturi jėgų įsivaizduoti.

– Ar rašydamas kažkur viduje girdite balsą, taip įtraukiantį Jūsų romanų skaitytojus?

– Taip, tas balsas yra. Rašydamas jaučiu, kad tai mano tikrasis balsas. Daug stipriau nei kalbėdamas. Taip, tai tiesa, rašydamas randu savo tikrąjį balsą.

– Ar rašymas sunkus darbas?

– Visada reikia būti gana tiesiam ir vengti būdvardžių gausos, antraip tekstas taps pernelyg retoriškas. Yra autorių, kurie rašo daug valandų per dieną ir sukuria daug skirtingų tos pačios knygos versijų. Mano atveju preciziškas turi būti pirmasis metimas, rašau gana greitai, nedelsdamas, kaip chirurgas, dirbantis prie atviro kūno. Labai ilgai netveriu, geriausiu atveju dvi tris valandas. Vėliau atlieku tik keletą mikrochirurginių taisymų.

– Labai svarbūs ir daugelio Paryžiaus gatvių bei aikščių pavadinimai. Įtaigioje Jūsų knygų atmosferoje jie tarsi vieninteliai patikimi inkarai.

– Taip, jie teksto atramos, būdas suvaldyti erdvę.

– Tai reiškia, kad niekada nepaliksite Paryžiaus?

– Mane gąsdina kelionės. Tačiau, atsidūręs naujoje vietoje, galiu labai ilgai joje užsilikti. Buvo be galo įdomu Berlyne. Patyriau keistą įspūdį, kad miestas yra tokio paties amžiaus kaip aš. Radau senų telefonų knygų, sudarytų pagal gatves ir namų numerius. Jose buvo daug namų, kurių nebėra.

– Kai dabar, būdamas beveik septyniasdešimties, žvelgiate į savo gyvenimą, ką darytumėte kitaip?

– Galbūt norėčiau pakeisti savo gyvenimo pradžią, 15–25 metus, laiką, kuriuo dar negalėjau gyventi. Tuo pat metu tai būtų idiotiška, nes negyventas gyvenimas taip pat yra naudingas. Lieki nuošalėje ir gali stebėti.

Mano atveju preciziškas turi būti pirmasis metimas, rašau gana greitai, nedelsdamas, kaip chirurgas, dirbantis prie atviro kūno

– Ar vyresniame amžiuje iš naujo įvertinamas gyvenimas?

– Vyresniame amžiuje ištįsta perspektyvos. Esi susidūręs su tiek daug žmonių, dažniausiai nė nežinai, kas jie tokie. Yra labai trikdančių dalykų, kažkam svarbių žmonių, kuriuos to nė nepastebėdamas buvai sutikęs anksčiau. Gatvėje matau siluetų, primenančių žmones, kuriuos pažinojau prieš 50 metų. Keliauju gatvėmis ir prisimenu, kaip jos atrodė prieš 40, 50 metų. Tačiau visada matau tik fragmentus. Visas gyvenimas yra kažkas labai keisto. Būtų puiku pabaigoje vienu mirksniu jį peržiūrėti.

– Ar manote, kad gyvenimo pabaigoje būtų įmanoma parašyti visa tai talpinantį universalų romaną?

– Absoliuti knyga buvo XIX a. idėja. Manau, kur kas įdomiau laikyti tik šukes ir skiautes. Tai suteikia laisvę svajoti. Absoliutas visada turi prievartos atspalvį.

– Ar ir svajonėms verčiau neišsipildyti?

– Ne, gyvenimas šiaip ar taip niekur neveda, visa turi likti atvira. Judėti į priekį.

– Gruodžio 10 d. Švedijos karalius Stokholme Jums įteiks Nobelio premiją. Daug laureatų vėliau beveik nieko nebeparašė.

– Kas pasakė, kad Nobelio premija yra mirties bučinys rašytojui?

– Johnas Steinbeckas.

– Nesuprantu, kodėl reikėtų liautis rašius. Juk lieka nepasitenkinimas, kuris varo į priekį.

– Ar kartais nekyla noras uždaryti krautuvę ir pasakyti: viskas, baigta.

– Taip, tačiau rašymas yra narkotikas, kurio man reikia, kad nenuskęsčiau.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė

Bernardinai.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min