Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Nukabinčiau mėnulį“ autorius G.Hughesas: „Kas patinka vaikams, patiks ir suaugusiems“

Gregory Hughesas
Leidyklos nuotr. / Gregory Hughesas
Šaltinis: 15min
1
Skaitysiu vėliau
A A

Liverpulyje gimęs Gregory Hughesas, romano paaugliams „Nukabinčiau mėnulį“ (iš anglų kalbos vertė Laura Ivoškienė; išleido „Tyto alba“) autorius, paauglystėje buvo išmestas iš jėzuitų mokyklos ir išsiųstas į sunkiai auklėjamų berniukų internatą Sautporte, paskui – į pataisos namus.

Jaunystę būsimasis rašytojas praleido keliaudamas po pasaulį ir dirbdamas įvairiausius darbus: indų plovėjo, mėsainių pardavėjo, naro. Kurį laiką dirbo JAV perkraustytoju, valė Niujorko dangoraižių langus, dažnai neturėdamas pastogės miegodavo po atviru dangumi. Grįžęs į Angliją baigė vidurinę mokyklą ir gavo brandos atestatą. 

Nusprendęs tapti rašytoju persikėlė į Niujorką ir pradėjo lankyti kūrybinio rašymo kursus. Savo debiutinį romaną „Nukabinčiau mėnulį“ G. Hughesas parašė per 8 mėnesius, gyvendamas Islandijoje. Ji iš karto patiko visiems, kurie nemėgsta saldžių paaugliškų istorijų. Jungtinėje Karalystėje šis romanas buvo išrinktas geriausia 2010 m. knyga paaugliams.  

Pagrindinė knygos veikėja – įžūli ir nieko nebijanti dešimtmetė, pravarde Žiurkė – su savo broliu Bobu iš Vinipego iškeliauja į Niujorką pas dėdę, nes mirus tėvui vaikai lieka vieni. Tačiau nusigavus į Niujorką jų laukia tik didmiesčio džiunglės, kuriose knibžda reperių, bastūnų ir valkatų. Vienintelis dalykas, kurį jie žino: dėdė – vienas didžiausių narkotikų prekeivių visame mieste. 

„Nukabinčiau mėnulį“ – istorija, kurią skaitant norisi juoktis net tada, kai reikėtų verkti.

Interviu autorius kalba apie premijas, šalaputrius, indėnų legendas ir rafinuotus žodžius.

- Kaip reagavote, sužinojęs, kad jūsų romanas „Nukabinčiau mėnulį“ pelnė „Booktrust“ premiją ir tapo geriausia metų knyga paaugliams?

- Labai apsidžiaugiau, kad pelniau tokią prestižinę premiją, juk prieš mane ja buvo apdovanoti tokie autoriai kaip Neilas Gaimanas, Patrickas Nessas ir kt. Jų knygos nuostabios! Negaliu patikėti, kad šalia jų bus įrašyta ir mano pavardė neįtikėtina! 

- Jūsų knyga buvo pastebėta tarp krūvos kitų rankraščių, išleista ir netgi laimėjo prestižinę premiją. Jūsų istorija primena išsipildžiusią svajonę.

- Išties mano svajonė išsipildė. Trejus metus gyvenau ir dirbau Niujorke, lankiau kūrybinio rašymo kursus Marymounto universitete, bet tada man nepavyko išleisti nė vieno apsakymo. Parašiau labai prastą romaną, kuris niekam nepatiko, o štai praėjus vos metams pelniau „Booktrust“ premiją! Man labai patinka kitų šios premijos laureatų knygos, tai labai kokybiška literatūra. Sužinojęs, kad laimėjau, visą naktį negalėjau užmigti.

- Ne kartą sakėte, kad mėgstate pasakoti istoriją paprastai. Ar iš anksto planavote rašyti knygą vaikams ir paaugliams?

- Buvau prirašęs aibę tekstų suaugusiesiems, bet jie nebuvo publikuoti. Viena mėgstamiausių mano knygų – Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“. Norėjau parašyti ką nors panašaus, ką nors universalaus, ką patiktų skaityti ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiesiems. Jeigu knyga patinka vaikams, ji patiks ir suaugusiesiems.

Nuo pat pradžių žinojau, kad noriu parašyti knygą apie du vaikus iš Vinipego, skriejančius ant dviračių per prerijas ir zujančius Niujorko gatvėmis. Kadaise draugavau su mergina iš Vinipego. Pamenu, vieną dieną išėjau pasivaikščioti ir apsižiūrėjau, kad aplink nematyti nė vieno pastato. Gali stypsoti pusdienį, sukiotis 360° kampu ir nieko daugiau nepamatysi, tik dangaus žydrynę. Labai keista vieta...

Norėjau parašyti ką nors panašaus, ką nors universalaus, ką patiktų skaityti ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiesiems

- Jums teko gyventi daugybėje šalių, bet į gimtąjį Liverpulį neužsukate. Nuo kažko bėgate ar ieškote ko nors konkretaus kaip rašytojas ar asmenybė?

- Įdomi pastaba – dažnai ir pats apie tai susimąstau. Jeigu nebūčiau bėgęs nuo gyvenimo, vis dar gyvenčiau Liverpulyje – ko gero, niekur taip ir nebūčiau išvykęs. O aš bėgau toli – per visą Pietų Ameriką ir Australiją. Niujorke dirbau keltuose, Toronte dviračiu pristatydavau skubias pašto siuntas. Taip, mano gyvenime netrūko kraštutinumų...

Papasakokite apie savo knygos veikėjus. Kaip jie atsirado? Kas įkvėpė sukurti Žiurkę?
Mano brolio dukra vaikystėje turėjo didžiules žydras akis ir keistus bespalvius plaukučius. Julie puikiai pamėgdžiodavo žmonių balsus. Ji buvo linksmas, geras vaikas, o štai mano krikštasūnis Russellas buvo tikras velniūkštis ir amžinai patekdavo į bėdą. Jis būtų bet ką padaręs, kad tik ką nors apsuktų ir paerzintų. Žiurkę sukūriau pasitelkęs jų dviejų charakterius ir šiek tiek fantazijos, o paskui jos personažas pats ėmė pats plėtotis. Labai didžiuojuosi jos asmenybe.

- O Žiurkės liga yra tikra ar išgalvota?

- Turiu draugę, kuriai diagnozuota epilepsija. Kartą ją ištiko priepuolis mano namuose. Tas nutikimas mane labai sujaudino – juk yra daugybė žmonių, kurie visą gyvenimą turi gyventi su tokia problema, jei taip galima ją pavadinti. Pamenu, kaip vienoje mokykloje pasakojau apie knygą ir kažkas pasakė, jog dėl šios ligos Žiurkė atrodo tikroviškesnis personažas. 
 
- O Žiurkės brolis Bobas?

- Bobas neturi prototipo. Jis ne toks įdomus veikėjas kaip Žiurkė. Bobas tiesiog geras vaikas, Žiurkės globėjas ir gynėjas. Manau, jei jis būtų jūsų sūnus, juo didžiuotumėtės. 
Knygoje visada turi būti konfliktas. Bobas atstovauja sveikam protui, tai vyrukas, kuris laikosi visuotinai priimtų principų. Pats savaime jis nėra ypatingas, tačiau tampa įdomus dėl kontrasto – juk jiedu su Žiurke absoliučiai skirtingi personažai.

- Kokia Ledo kilmė? Garbės žodis, jis tiesiog nuostabus veikėjas!

- Ledas – kelių garsių reperių mišinys. Jam suteikiau Tupaco Shakuro, 50 Cent ir Jay-Z bruožų – žinoma, pasitelkiau geriausias, o ne blogiausias jų savybes. Man atrodo, kad romanas „Nukabinčiau mėnulį“ yra savotiška urbanistinė pasaka, o Ledas joje atlieka karžygio vaidmenį. Žiurkei jis yra tarsi angelas, bet žmonės nepastebi, kad iš tikrųjų ji pati yra tas angelas ir karžygys.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis


 
- Džojus ir Tomis taip pat spalvingi veikėjai, be kurių knyga prarastų dalį žavesio. Tik nesakykit, kad jie neturi prototipų!

- Liverpulyje tokius kaip Džojus mes vadiname šalaputriais. Jis balansuoja ant dviejų pasaulių ribos. Bet prototipo jis neturi. O štai Tomis – kas kita... Vienu metu Niujorke dirbau vyrukui, turinčiam perkraustymo verslą, – jis ir tapo Tomio prototipu. Jis buvo tikras sukčius, blogesnis nei Tomis –apgaudinėdavo žmones, nuolat burbėdavo ir apkalbinėdavo kitus. Viduje jis gal ir nebuvo blogas, bet apsukrumo jam tikrai netrūko. Kadaise jis bandė tapti operos dainininku, bet jam nepavyko, matyt, todėl pamažu virto vienu iš didžiausių niurzglių, kokius tik teko pažinoti.

- Knygoje Žiurkė ne kartą pasakoja indėnų legendas. Mirus Žiurkės ir Bobo tėvui, šeimos draugai indėnai jo laidotuvėse atlieka atsisveikinimo ceremoniją. Kaip knygoje atsirado indėniškų motyvų?

- Indėnų tikėjimu susidomėjau perskaitęs Sėdinčio Jaučio (Sitting Bull) autobiografiją. Sėdintis Jautis buvo didis žmogus – netgi tada, kai iš jo viskas buvo atimta ir jis buvo priverstas gyventi skurdžiausiose žemėse, jam pavyko gauti darbą Laukinių Vakarų šou. Jis važinėdavo kartu su šou po šalį ir nemažai uždirbdavo, bet didžiąją dalį savo uždarbio skirdavo badaujantiems indėnų vaikams. Jo istorija mane labai sujaudino. Ėmiau domėtis indėnų mitologija.

- „Nukabinčiau mėnulį“ baigiasi netradiciškai. Kodėl pasirinkote tokią pabaigą?

- Niekada nenorėjau laimingos pabaigos. Prirašyta per daug knygų, kurios baigiasi laimingai. Man atrodo, kad laiminga pabaiga – savotiška globėjiškumo apraiška. Pažvelkite į mūsų pasaulį – čia nuolat kur nors vyksta karas ir teroristiniai išpuoliai. Vaikai grįžta namo ir visa tai mato per televiziją. Gerai pagalvojus, pasaulis ne toks jau ir gražus, netgi kai tau vos dešimt metų...

Knygoje yra du dalykai, galėję sukelti ginčų: pirmiausia dėl to, kad vaikiškoje knygoje vartojau žodį „pedofilas“. Baiminausi, kad leidėjai norės jį išbraukti. O antra – maniau, kad jie reikalaus klasikinės laimingos pabaigos. Bet jiems viskas patiko. Nemanau, kad mano knygos pabaiga netinkama, ji tik liūdnesnė nei daugumos kitų knygų.

- Ar visada mėgote skaityti knygas? Ar jums svarbus išsilavinimas?

- Iki dvidešimt vienerių išvis neskaičiau knygų. Namie buvau mokomas, kaip mūryti plytas ir taisyti mašinas. Nė vienas iš mūsų – buvau aštuntas vaikas iš devynių – negavo nuoseklaus išsilavinimo, nebuvome specialiai mokomi skaityti ar rašyti. Vėliau, kai išėjau iš namų, grįžau į mokyklą, nes norėjau įgyti išsilavinimą. Supratau, kad noriu skaityti ir taisyklingai rašyti. Turėjau puikų anglų kalbos mokytoją Jimą Randą. Geras mokytojas vertas tiek aukso, kiek pats sveria. Jis atnešdavo man daugybę gerų knygų, kurias turėjau perskaityti. Pamenu, davė man „Senį ir jūrą“, – tiesa, tada maniau, kad tai šlamštas, – „Didįjį Getsbį“ ir galiausiai „Nežudyk strazdo giesmininko“. Dabar, praėjus dvidešimčiai metų, „Senis ir jūra“ – viena mėgstamiausių mano knygų.

Buvau gatvės chuliganas, nesuvokiau, kam reikalingas išsilavinimas, bet dabar suprantu. Suprantu, kodėl reikia skaityti knygas

Buvau gatvės chuliganas, nesuvokiau, kam reikalingas išsilavinimas, bet dabar suprantu. Suprantu, kodėl reikia skaityti knygas. Knygos ne tik nukelia skaitytoją į kitokį pasaulį, bet ir plečia akiratį, lavina protą. Jei kada turėsiu vaikų ir jie nenorės mokytis matematikos ar kitų tiksliųjų mokslų, – bala nematė tos matematikos. Bet reikalausiu, kad kiekvieną savaitę perskaitytų po knygą ir parašytų apie ją esė.
 
- Tarp Jūsų mėgstamiausių knygų – vien amerikiečių klasika. O šiuolaikinių rašytojų knygos?

- Esu pasibaisėtinas – stengiuosi kuo mažiau skaityti šiuolaikinių romanų. Jei reikėtų padovanoti vaikui knygą, pirkčiau ne „Harį Poterį“, o „Džiunglių knygą“. Bent mano mėgstamiausia visų laikų knyga – R. L. Stevensono „Lobių sala“. Ten nėra nereikalingų žodžių, o jei kalbėtume apie veikėjus, jų charakterių gelmę, literatūros istorijoje nerasi spalvingesnio ir vingresnio veikėjo nei Džonas Silveris – tik pažiūrėkite, kaip meistriškai jis keičia puses ir kaip keičiasi pats. „Lobių sala“ – šedevras.

Nors naujų knygų beveik neskaitau, bet skaitau jų ištraukas. Apie knygos kokybę ir paveikumą galima spręsti iš pirmų trijų jos skyrių. Man nebūtina skaityti visos knygos, kad suprasčiau, ko ji verta. Japonų režisierius Akira Kurosava yra pasakęs: norint suprasti, kaip kurti meną, pirmiausia reikia suprasti, kas yra menas. Leidėjai man dažnai siunčia naujausias knygas vaikams ir jaunimui, kad jas paskaityčiau. Dabar nekantrauju nerti į Patricko Nesso trilogiją – girdėjau, kad ji geresnė nei Ph. Pullmano „Jo tamsiosios jėgos“. 

- Kokie Jūsų mėgstamiausi filmai?

- „Skrydis virš gegutės lizdo“! Man labai patiko pabaiga – tą patį galiu pasakyti ir apie „Betty Blue“. Mėgstu žiūrėti filmus. Filmai ir knygos – mano aistra. Kiti favoritai – „Moters kvapas“, „Geri vyrukai“, „Krikštatėvis“. Prisipažįstu, man labai patinka filmai apie gangsterius.

- Skaitydamas Jūsų knygą taip puikiai viską įsivaizdavau, atrodė, kad žiūriu filmą. Ar „Nukabinčiau mėnulį“ gali virsti filmu?

- Šiuo metu dar tik mėginu tapti scenaristu, bet kada nors tikrai parašysiu scenarijų šiai knygai. Visada įsivaizdavau ją kaip filmą. Daugumai žmonių ji irgi atrodo kinematografiška. Taip yra dėl paprastos priežasties: aš tikrai nesu proto bokštas ir nemoku nei rafinuotų žodžių, nei skambių frazių, todėl jų nėra ir mano knygoje. Jeigu istorija parašyta paprastais žodžiais, skaitytojas nesunkiai gali viską įsivaizduoti. Bet jeigu rašytojas persistengia, skaitytojas pasiklysta žodžiuose ir nebesupranta, ką autorius nori pasakyti...

Parengė Jūratė Dzermeikaitė 

Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min