Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Pasiūtos širdies“ autorė Carole Martinez atsiprašinėjo palyginta su Gabrieliu García Márquezu

Carole Martinez
Leidyklos nuotr. / Carole Martinez
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pasirodžius pirmajam ispanų kilmės prancūzų rašytojos Carole Martinez, buvusios aktorės, fotografės ir prancūzų kalbos mokytojos, debiutiniam romanui „Pasiūta širdis“ Prancūzijoje 2007 m., kurį laiką buvo tylu, tarsi niekas nebūtų įvykę. Autorė, nurijusi nuoskaudą, nusprendė rašyti antrą knygą.

Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“ puslapio socialiniame tinkle „Facebook“ ir sekite naujienas apie literatūras bei dalyvaukite knygų konkursuose.  

Tačiau gandas apie talentingą romaną sklido iš lūpų į lūpas, o po trijų mėnesių pasipylė apdovanojimai – iš viso Carole Martinez jų susirinko net aštuonis. Tarp jų – Monako Prix des lycéens, pirmojo romano prizas Ulysse, Renaudot de lycéens, visų trokštamas Emmanuel-Roblès,  Étonnants Voyageurs ir kt. Lietuvos jaunieji frankofonai taip pat pastebėjo „Pasiūtą širdį“ ir praeitais metais skyrė jai savo kasmetę premiją.
 
Pagaliau pabudusi prancūzų kritika šį debiutinį romaną ėmė lyginti su Gabrielio García Márquezo „Šimtu metų vienatvės“, magiškojo realizmo šedevru. Carole Martinez negalėjo atsitokėti, ji kone visų atsiprašinėjo. 

Lietuvos knygynus pasiekusi „Pasiūta širdis“ (iš prancūzų k. vertė Inga Tuliševskaitė, išleido „Tyto alba“) – tai šelmių romanas, šiuolaikinė pasaka ir tradicinis romanas viename. Tai poetinis pasakojimas apie Fraskitą, moterį iš Pietų Ispanijos kaimo. Visos Fraskitos giminės mergaitės gauna paslaptingą dėžutę, kurią saugo iki brandos; ši dėžutė nulemia mergaitės likimą. Atidariusi dėžutę, Fraskita joje randa siūlų, adatą ir atsiduoda siuvimui. Jos adata sugeba suteikti pasiūtiems daiktams… gyvybę. Pasiūta širdis ima plakti, medžiaginės peteliškės – plasnoti. Nepaaiškinamas talentas, beveik burtai. Tačiau kaime Fraskita pelno kerėtojos reputaciją. Apgauta vyro, paniekinta kaimo moterų, ji priversta palikti namus su savo vaikais, kurie taip pat paveldėję neįprastų galių, ir leistis į klajones po neramią, valstiečių sukilimų alinamą Andalūziją… 

„Pasiūta širdis“ – pasakojimas apie kasdienę magiją, meilę, neapykantą, ilgesį, vienatvę ir stiprias moteris. Anot literatūros kritikų ir skaitytojų, šis romanas – deimančiukas, kurį turėtų atrasti kiekvienas.  

– „Pasiūta širdis“ – pirmasis Jūsų romanas. Jis sulaukė tiek dėmesio, kad net jums pačiai tai atrodo tarsi sapnas.

– Išėjus knygai nieko ypatingo nenutiko, todėl tariau sau: knyga prasta, reikia rašyti antrą. Bet po maždaug trijų mėnesių netikėtai pasirodė straipsniai, pasipylė apdovanojimai ir knyga pamažu iškilo. Nežinojau, kad jau pirmaisiais mėnesiais kai kurie knygininkai parėmė mano kūrinį, o skaitytojai ją karštai rekomenduodavo vieni kitiems. Tai nuostabu!  

– Pradėjote savo nuotykį literatūriniame pasaulyje, o kokie autoriai paliko žymę Jūsų gyvenime?

– Pirmiausia W. Faulkneris, paskui Goranas Tunstromas, devynioliktojo amžiaus rašytojai – V. Hugo, G. Flaubert‘as, G. de Maupassant‘as. Skaitau daug poezijos, dievinu poeziją.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Kokio stiliaus rašytoja save laikote?

– Esu kiek chaotiška, dažnai užsirašau toptelėjusias mintis ant popierėlių ir juos kaupiu, bijau pamesti. Bet kai sėdu rašyti, labiau susitelkiu. Nesu labai produktyvi, dažnai ties nedideliu tekstu praleidžiu labai daug laiko. 

– Turite šeimą, vaikų, įvairių pomėgių. Kas Jums suteikia energijos rašyti?

– Man labai svarbūs mano vaikai, draugai, žmonės, susitikimai, mano darbas, nes nuostabu būti mokytoja, man tai labai patinka. Tiesa, praėjusiais metais jau nebedirbau ir šiais metais taip pat nedirbsiu, gyvenimas tapo visiškai kitoks, daugiau laiko leidžiu skaitydama šiuolaikinius autorius, su kuriais tenka susitikti, nes anksčiau skaitydavau klasikų kūrybą. Daugiau laiko praleidžiu susitikdama su žmonėmis visoje Prancūzijoje, be to, turiu daugiau laiko rašyti. 

– Neišvengiamas klausimas: pirmasis ir toks sėkmingas romanas aukštai iškėlė kartelę. Nebaisu?

– Kadangi iš pradžių atrodė, kad romano niekas nepastebėjo, beveik iš karto pradėjau rašyti antrą knygą, tarusi, kad šis romanas išgelbės pirmąjį. Dabar labai bijau nuvilti tuos, kuriems patiko pirmoji knyga, gal jie kalbės: štai išėjo antroji, ar ji panaši, ar rasime tuos pačius veikėjus?

„Pasiūta širdis“ vadinama saulėtu romanu, o antrasis yra skendi tamsybėse, jis visiškai kitoks, todėl kiek baugoka

O jame nebus tų pačių veikėjų, jos veiksmo vieta ir laikas visiškai kitokie, ir tai mane baugina (antrasis autorės romanas „Du domaine des Murmures“ 2011 m. buvo nominuotas Goncourt‘ų premijai, pelnė Goncourt des lycéens apdovanojimą), nes „Pasiūta širdis“ vadinama saulėtu romanu, o antrasis yra skendi tamsybėse, jis visiškai kitoks, todėl kiek baugoka.

– Vadinasi, romanas glaudžiai siejasi su Jūsų asmeniniu gyvenimu?

– Šią istoriją išgirdau dar vaikystėje, nes mano proprosenelės vyras lošė iš jos ir pralošė. Tai įvyko Ispanijos pietuose, jos vardas buvo Fraskita Karasko, o mano senelė savo pasakojimą palydėjo patarimu: nepasitikėk vyrais, visi jie niekšai, atsimink Fraskitą Karasko. Taip augau greta šios nepaprastos moters Fraskitos Karasko, kuri su savo vaikais paliko kaimą, perplaukė Viduržemio jūrą ir neilgai pagyveno kitame krante.
 
– Ar pasakojamui sukurti reikėjo vėl aplankyti vietas, kur gyveno proprosenelė, ar pakako to, ką išgirdote iš savo senelės?

– Tą pasaulį sukūriau pagal senelės pasakojimus. Turiu ir kitų atsiminimų. Pavyzdžiui, tėvo vaikystės atsiminimus. Jis išvyko iš Alžyro būdamas ketverių ar penkerių. Tai vaikystės atsiminimai. Nenorėjau papasakoti apie tikrąją Ispaniją, nes ji –  legendinė mano šeimos kilmės šalis. 

– Skaitydami „Pasiūtą širdį“, randame šelmių romano, pasakos ir tradicinio romano elementų.

– Aš užaugau veikiama žodinės tradicijos, man visada viską tik pasakodavo. Esu pirmoji, galėjusi sau leisti iš tiesų skaityti literatūrą ir rašyti. Todėl esu tarytum sandūroje tarp pasakojimo ir rašytinės istorijos. Kaip tik to ir siekiau.
 
– Be savo senelės pasakojimų, įkvėpimo ieškojote ir knygose apie sveikatą...

– Romane yra veikėjas, žmogėdra, atėjęs iš knygos „Gydomieji augalai ir ligos. Paprasta ir visiems prieinama medicina“, išleistos 1891 metais. Puiki knyga! Ją skaitydama pagalvojau, kodėl nesukūrus veikėjo daktaro?

– Fraskitos likimas sudėtingas ir skaudus, tačiau romanas labai šviesus...

– Taip sako skaičiusieji. Šia knyga norėjau pagerbti savo senelę, kuriai esu už labai daug ką dėkinga.      

Parengė Inga Tuliševskaitė 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min