-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

„Paslaptingosios vakarienės“ autorius Javieras Sierra: „Istoriniai trileriai išpopuliarėjo todėl, kad žmonės nebepasitiki oficialiomis įvykių versijomis“

Javierui Sierrai, rašytojui iš Aragono, romanas „Paslaptingoji vakarienė“ (iš ispanų kalbos vertė Ona Žemaitienė, išleido „Tyto alba“), buvo įšventinimas į romanistų luomą. Savo kūriniuose autorius tyrinėja didžiąsias istorijos mįsles. Romanai „Mėlynoji dama“, „Tamplierių vartai“, „Napoleono egiptietiškoji paslaptis” atskleidė jo aistrą praėjusių epochų paslaptims ir pastatė į gretas rašytojų, kuriančių pasakojimus, atmieštus dokumentiniu tikslumu, intriga ir trilerio elementais.
Javieras Sierra
Javieras Sierra / Leidyklos nuotr.
Temos: 2 Knygos Literatūra

„Paslaptingoji vakarienė“ – septintoji Javiero Sierros, 2006-ųjų Vilniaus knygų mugės svečio, knyga. Jo septintoji mįslė. 1497-ųjų sausis. Brolis Augustinas Leirė – inkvizitorius, dominikonas, užšifruotų žinių skaitymo meistras, skubiai išsiunčiamas į Milaną patikrinti paskutinių potėpių, kuriais maestro Leonardas da Vinčis kaip tik baigia savo „Paskutinę vakarienę”. Sumaištį sukėlė anoniminiai laiškai, adresuoti popiežiaus Aleksandro VI aplinkai. Juose Leonardas da Vinčis kaltinamas eretizmu. 

„Paslaptingoji vakarienė“ – įspūdingas pasakojimas apie tai, iš kur didysis kūrėjas sėmėsi įkvėpimo, tapydamas garsiausią krikščionybės istorijoje šventą paveikslą. „Perskaitę šį romaną, jau niekuomet nebežvelgsite į „Paskutinę vakarienę“ taip kaip anksčiau“, – tvirtina Javieras Sierra.

– Kaip apibūdintumėte „Paslaptingąją vakarienę“ žmonėms, kurie nesusipažinę su Jūsų kūryba?

– Sakyčiau, kad tai savotiškas atlasas ar vadovėlis, padedantis išmokti naujos kalbos. „Paslaptingoji vakarienė“ – tai ne vien romanas, bet ir priemonė, mokanti skaitytoją, kaip interpretuoti praeities šedevrus. Didžiausias šios knygos privalumas – ji grąžina mums gebėjimą skaityti meną, gebėjimą, kurį praradome atsiradus spaudai ir raštingumui tapus visuotiniu mūsų kultūros ir civilizacijos reiškiniu. XV a. ne kiekvienas mokėjo skaityti. Dar mažiau žmonių turėjo priėjimą prie knygų, todėl buvo įprasta informaciją skleisti per meno kūrinius – tais laikais beveik visi galėjo juos „perskaityti“. Dabar taip jau nebėra.

– Jūsų knygas skaito įvairaus amžiaus skaitytojai. Ar pastebėjote kokių skirtumų, kaip skirtingos kartos reaguoja į šią knygą?

– Žinoma, skaitytojai knygoje įžvelgia skirtingus dalykus, – viskas priklauso nuo amžiaus. Manau, jei knyga gera, ją galima skaityti labai įvairiai. Jaunesniems skaitytojams „Paslaptingoji vakarienė“ yra istorinis trileris, veiksmo, intrigos ir paslapčių kupina knyga. Ji – lyg milžiniška dėlionė, kurią reikia surinkti detalė po detalės. Vidutinio amžiaus žmonės man dažnai sako, kad ši knyga priartino juos prie religijos. Juk giliai širdyje visi „Paslaptingosios vakarienės“ herojai ieško tikėjimo, savo tikrojo tikėjimo. Manau, žmonėms – kad ir kokio amžiaus būtų – visada buvo svarbu išsiaiškinti, kuo jie tiki. 

Jaučiu begalinį dėkingumą tokiems rašytojams kaip Umberto Eco

– Kaip įsivaizduojate savo idealų skaitytoją? 

– Manyčiau, idealus mano knygų skaitytojas – smalsus žmogus, nepraradęs gebėjimo stebėtis. Tai toks skaitytojas, kuris net ir suaugęs išsaugo vaiko sielą ir entuziastingai žiūri į viską, ko nežino. Norėdamas suprasti daugiau, nei buvo mokytas, jis nebijo plačiai atmerkti akių. Tas man idealus – smalsus skaitytojas. 
 
– Kokie autoriai paveikė Jūsų kūrybą?

– Jaučiu begalinį dėkingumą tokiems rašytojams kaip Umberto Eco. Jis – garsus italų semiotikas ir intelektualas, jo romanai kupini paslapčių ir įvairiausių kultūrinių nuorodų. Visa, ką jis rašo, – tiesa, tikri faktai. Jo knygos milijonus skaitytojų supažindino su klasikinės kultūros palikimu – kas žino, jei ne jo knygos, galbūt jis taip ir liktų neprieinamas masinei auditorijai. Taip pat žaviuosi talentingais trilerių, intrigos, išties geros literatūros kūrėjais: nuo Keno Foletto, „Žemės stulpų“ autoriaus, iki šiuolaikinių meistrų – tokių kaip Danas Brownas. Beje, Daną Browną atradau baigdamas rašyti „Paslaptingąją vakarienę“.

– Ar teko jį sutikti?

– Taip jau sutapo, kad kai jį sutikau, kaip tik dėliojau paskutinius „Paslaptingosios vakarienės“ akcentus. Buvo smalsu, kaip viskas susiklostys – atrodė, kad „Da Vinčio kodui“ ir „Paslaptingajai vakarienei“ lemta varžytis dėl skaitytojų, bet viskas buvo kiek kitaip – paaiškėjo, kad šios knygos yra per daug skirtingos. „Da Vinčio kodas“ – šiuolaikinis trileris, kur Leonardas da Vinčis tėra istorinė asmenybė, minima knygoje. O „Paslaptingosios vakarienės“ veiksmas vyksta XV a., kai Leonardas da Vinčis dar gyvas, knygoje jis veikia kaip lygiavertis personažas. Tai ir skiria šias dvi knygas. Bet abu romanai yra įtraukiantys ir juose netrūksta veiksmo.

– „Paslaptingoji vakarienė“ buvo išleista daugiau nei 30 šalių. Ar teko skaityti savo knygą kita kalba?

– Taip. Laisvai kalbu itališkai, tad skaičiau itališkąjį leidimą. Ir galiu pasakyti, kad vertimas išties puikus, o tai labai svarbu, – juk iš esmės italų kalba yra gimtoji šios knygos kalba. Knygos veiksmas vyksta Italijoje, jos personažai – Leonardas da Vinčis, Šventosios Marijos Maloningosios vienuolyno vienuoliai, inkvizitoriai ir kiti – irgi kalba itališkai. Taip pat skaičiau, beveik studijavau angliškąjį leidimą. Į anglų kalbą knygą vertė Albertas Manguelas, išskirtinis rašytojas ir intelektualas. Man teko bendrauti su juo asmeniškai: stengdamasis kuo tiksliau išversti mano knygą, jis skrupulingai aiškinosi kiekvieną detalę. Be to, A. Manguelas gyvena Prancūzijoje, jis net nuvyko į kai kurias knygoje minimas vietas pasitikslinti detalių. Mūsų bendradarbiavimas buvo be galo įdomus.
 
– Kaip manote, kodėl istoriniai trileriai yra tokie populiarūs? Kuo jie patraukia skaitytojus?

– Tokio tipo knygos išpopuliarėjo visame pasaulyje, nes jos peržengia grožinės literatūros rėmus. Kuo toliau, tuo mažiau žmonės tiki oficialiomis įvykių versijomis. Imkime kad ir Iraką, – kas atsitiko su masinio naikinimo ginklais? Kur jie dingo? O kas buvo sakoma mums? Ir tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Visiškai suprantama, kad žmonės pradėjo nebepasitikėti oficialiais pranešimais apie įvykius, lygiai taip pat jie nebepasitiki ir oficialia istorijos versija. Tokie romanai kaip „Paslaptingoji vakarienė“ dovanoja skaitytojui galimybę pačiam mąstyti, spėlioti, kas iš tikrųjų vyko praeityje. Tokios knygos pateikia alternatyvias versijas. Manau, todėl jos ir sulaukia didelio skaitytojų dėmesio.

Visiškai suprantama, kad žmonės pradėjo nebepasitikėti oficialiais pranešimais apie įvykius, lygiai taip pat jie nebepasitiki ir oficialia istorijos versija

– Ar jūsų tėvai skaito jūsų knygas?

– Taip, jie perskaitė jas visas. Savo pirmąją knygą, pasirodžiusią 1995-aisiais, dedikavau tėvams. Puikiai prisimenu tuos žodžius: „Mano tėvams, – už tai, kad auklėdami neribojo laisvės.“ Kai užsiminiau tėvams, kad noriu būti rašytojas, jie susiėmė už galvų ir pasakė: „Sūnau, tai labai sunki profesija.“ Bet pamatę, kad nuosekliai einu pasirinktu keliu, kad man patinka rašyti ir kad tą darydamas jaučiuosi laimingas, jie nusiramino.

– Ką artimieji mano apie Jūsų kūrybą?

– Tėvams labai patiko „Paslaptingoji vakarienė“. Mano tėvas nėra užkietėjęs skaitytojas. Nuostabu, kai retai knygas skaitantis žmogus, kaip mano tėvas, prisipažįsta, kad knyga jį sužavėjo ir jis negalėjo nuo jos atsitraukti. Mano motina yra aistringa skaitytoja, ko gero, iš jos paveldėjau aistrą knygoms. „Paslaptingąją vakarienę“ ji suskaitė per 30 valandų. Jai taip patiko, kad paskui mes ne kartą analizavome knygą iki smulkiausių detalių ir aptarinėjome abejones, kurias ji kelia. Seneliai, deja, neturėjo galimybės paskaityti mano knygų, nors močiutė mirė sulaukusi 104-erių.

– Jai buvo 104-eri?

– Taip. Močiutės mirtis buvo graži: ji tiesiog užmigo ir mirė apsupta artimųjų, nugyvenusi daugiau kaip šimtmetį. Labai didžiuojuosi savo močiute. Ji negalėjo paskaityti mano knygų, bet žinojo, kad esu rašytojas.

– Rašote ne vien romanus, bet ir negrožines knygas, kuriose nagrinėjamos istorijos ir mokslo paslaptys. Nuo kokios knygos siūlytumėte pradėti skaitytojui? Kuo skiriasi jūsų grožinė ir negrožinė literatūra?

– Jeigu skaitytojas dar nepažįstamas su mano kūryba, siūlyčiau pradėti nuo „Paslaptingosios vakarienės“, nes ji geriausiai iliustruoja, kaip savo knygose atskleidžiu istorijos mįsles. Pirma, remdamasis dokumentais įvardiju kokią nors paslaptį, o tada atskleidžiu ją pasitelkdamas literatūrines priemones – žodžiu, bandau paaiškinti tai, ko istorija ar istorikai paaiškinti negali, nes nėra įrodymų. Įvilkęs į romano rūbą galiu paslaptį įminti arba pasiūlyti sprendimą. 

Savo romanuose aš sukuriu tarsi virtualią sceną paslaptims atskleisti. Tą padariau rašydamas „Paslaptingąją vakarienę“ ir „Egiptietiškąją Napoleono paslaptį“. Pastarajame romane pasakojama, kaip Napoleonas užkariavo Egiptą ir kas atsitiko prieš jam išvykstant. 1799-aisiais Napoleonas praleido naktį Didžiojoje Gizos piramidėje, iš jos išėjo baimės perkreiptu veidu – tai faktas, užfiksuotas įvairiuose dokumentuose. Karininkai klausinėjo karvedžio, kas nutikę, bet šis atsakęs, kad net jeigu jis papasakos, jie nepatikėsią. Būtent Napoleono nenoras atskleisti, ką jis matė Didžiojoje piramidėje, paskatino mane parašyti romaną, kuriame būtų atskleisti tos nakties įvykiai.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– O negrožinė literatūra? 

– Pageidaujantiems patyrinėti mano negrožinę literatūrą siūlyčiau pradėti nuo knygos „Aukso amžiaus beieškant“ (En busta de la edad de oro). Joje bandau įminti senųjų civilizacijų paslaptis. Tokį pavadinimą pasirinkau todėl, kad beveik visose senosiose kultūrose – pradedant nuo antikinės Graikijos iki faraonų laikų Egipto – buvo pasakojama apie Aukso amžių, kai žmonija buvo pažengusi toliau nei dabar – intelektualiai, dvasiškai, fiziškai ir technologiškai. Kiekvienoje kultūroje esama miglotų, iš protėvių paveldėtų prisiminimų apie tuos kone prieštvaninius laikus. Ieškodamas Aukso amžiaus pėdsakų nukeliavau į tolimiausius pasaulio kampelius. Kiekviename knygos skyrelyje skaitytojas ras po mažytę paslaptį, pribloškusią net mane.

– Kiek laiko prireikė, kad „Paslaptingoji vakarienė“ virstų knyga?

– „Paslaptingąją vakarienę“ rašiau trejus metus. Kurį laiką keliavau po Italiją ir rinkau medžiagą apie Leonardą da Vinčį. Mano tyrimas prasidėjo gimtajame Leonardo mieste – Vinčio miestelyje netoli Florencijos, Toskanos regione, o baigėsi Ambuaze, Prancūzijoje, kur jis palaidotas. Palaipsniui atsekiau didžiojo kūrėjo gyvenimą ir surinkau visą įmanomą informaciją apie jį. Nors knygos pagrindu tapo tik treji metai, kai jis tapė „Paskutinę vakarienę“, norėjau ištyrinėti jo gyvenimą iš pagrindų, kompleksiškai. Tam tikra prasme mano tyrimas baigėsi 2002-aisiais, kai atvykau į Ambuazą ir padėjau gėlių ant Leonardo da Vinčio kapo, tarsi prašydamas leidimo apie jį papasakoti kitiems.

Parengė Jūratė Dzermeikaitė 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius