Dabar populiaru
Publikuota: 2015 kovo 17d. 14:18

Rašydama paskutinį romaną „Saldžiai kartu“, C. McCullough nerimaudavo, ar rytoj pabus

Colleen McCullough
Leidyklos nuotr. / Colleen McCullough

Colleen McCullough, kilusi iš skurdžios darbininkų šeimos, augusi milžiniškose avių ganyklose, dydžiu sulig nedidele Europos valstybe, visada norėjo būti gydytoja. Būtent gydytoja, o ne slauge. „Esu kontrolės fanatikė ir jau tada norėjau vadovauti. Slaugės tėra patarnautojos, o aš tikrai neketinau būti tarnaite!“, – tvirtino ji.

Colleen McCullough galiausiai tapo neurologijos ligų specialiste, dėstė ir dirbo mokslinį tiriamąjį darbą Jeilio medicinos mokykloje. Tačiau, pasirodžius „Erškėčių paukščiams“, jai teko atsisakyti mėgstamos veiklos. Rašytoja kadaise prisipažino nepamenanti, kada ją užvaldė troškimas tapti gydytoja, teigė visada apie tai svajojusi.

Nors Didžioji depresija baigėsi dar prieš gimstant Colleen McCullough, ji nuskurdino rašytojos tėvus, tad teko gyventi pusbadžiu. Colleen jau vaikystėje pasireiškė polinkis „gydyti“, su šypsena prisimindavo nuolat operuodavusi savo meškiuką. Šešerių ji susirgo skarlatina ir buvo pusmečiui paguldyta į ligoninę. Deja, ligoninėje jos niekas nelankė: mergaitė visus šešis mėnesius matė tik slauges. Galbūt Sidnėjaus Princo Henrio ligoninės izoliatoriuje ji rado kitą šeimą, kurią pamilo...

„Visiškai neprisimenu, ką visą tą laiką veikiau izoliatoriuje – tas laikotarpis man iki šiol tarsi išskydusi dėmė. Prisimenu tik žarnokus – jeigu šiandien man pakištumėt žarnokų, nedvejodama šveisčiau juos lauk.“  

Prisimenu tik žarnokus – jeigu šiandien man pakištumėt žarnokų, nedvejodama šveisčiau juos lauk

Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis kartas, kai Colleen McCullough tapo ligoninės paciente. Pasak jos, „buvo daug kitų nemalonumų, bet nesigilinkime...“ „Nemalonumai“ – taip rašytoja vadino skausmingus gyvenimo epizodus – be kita ko, ir liečiančius jos motiną, kurios C. McCullough negalėjo pakęsti, ir ligą, prirakinusią prie invalido vežimėlio.

Prisimindama savo neurologijos studijas ir darbą Karališkojoje princo Alfredo ligoninėje bei kitose gydymo įstaigose, Colleen McCullough parašė romaną „Saldžiai kartu“ – romantišką sagą, prilygstančią „Erškėčių paukščiams“ – knygai, kuri sugriovė mokslininkės karjerą.

„Negalėjau toliau dirbti mokslinio darbo, nes parašiau tuos prakeiktus „Erškėčių paukščius“, tapusius pasauliniu bestseleriu. Jeigu nori užsiimti medicininiais tyrimais, turi būti beveidis ir anonimiškas – negali būti garsenybė. Žmonės, žavėjęsi manimi kaip neuromokslininke ir gerbę už nuveiktus darbus šioje srityje, staiga ėmė prikaišioti, kad aš esu moteriškų romanų autorė...“

Apie ką naujausia Colleen McCullough knyga? Apie dvi dvynių poras – pastoriaus Latimerio dukteris Edą, Greisę, Hederą ir Kitę, kurios 1926 m. nusprendžia tapti naujo tipo diplomuotomis medicinos seserimis. Tiesa, merginų charakteriai be galo skirtingi – kaip ir Louisos May Alcot „Mažųjų moterų“ herojų.

„Saldžiai kartu“ parašiau septyniasdešimt penkerių. (Rašytoja mirė 2015 m. sausio 29 d. būdama 77-erių – red past.) Argi tai ne nuostabu? Malonu žinoti, kad net ir sulaukusi 75-erių vis dar galiu rašyti knygas...“ – sukikena Colleen, bet jos juoką pertraukia kosulys. 

Pirmam rankraščiui atspausdinti prireikė šešių savaičių – įkvėpimas aplanko taip pat lengvai kaip ir anksčiau, bet sunku dirbti artrito susuktais pirštais

„Pirmam rankraščiui atspausdinti prireikė šešių savaičių – įkvėpimas aplanko taip pat lengvai kaip ir anksčiau, bet sunku dirbti artrito susuktais pirštais... Vis dėlto, jeigu ką pradedu, turiu baigti – pasineriu į darbą visa galva. Tai nepasikeitė – jaunystėje buvo lygiai tas pat. Per tiek metų įgijau neįkainojamos patirties ir galiu perkelti ją į knygą įvairiausiais būdais. Jeilio medicinos mokykloje ir daugelyje ligoninių dirbau vadovaujamą darbą ir merginos man nuolat išsiverkdavo ant peties. Rašydama knygą galiu remtis asmenine patirtimi, bet, dėkui Dievui, nesu autobiografinių knygų rašytoja. Tokie autoriai rašo vieną ir tą pačią knygą, o „Saldžiai kartu“ – jau 25-oji mano knyga!

Kiekvienoje iš Latimerių seserų yra dalelė pačios C. McCullough. „Edai paskolinau savo tvirtybę. Buvau bjauri, bet kadangi turėjau itin bjauraus charakterio motiną, galima sakyti, kad tai nesiskaito. Kitė gavo mano aštrų liežuvį ir knygoje dažnai svaidosi klasikinėmis frazėmis iš mano arsenalo – pavyzdžiui: „Nedrįsk vadinti mano sesers kekše, tu išpuikęs parše, pasipūtęs daktariūkšti! Tu ištežęs bekiauši kastrate!“ Hedera kryptingai siekia tikslo, yra tokia pat užsispyrusi kaip ir aš, o Greisė paveldėjo mano linksmą būdą. Turiu pripažinti, Kitė man mažiausiai patiko, nors nesu tikra kodėl. Rašytojo požiūris visada skiriasi nuo skaitytojų vertinimo.“

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

Galbūt todėl, kad Kitė leidosi įstumiama į santuoką? „Gali būti. Aš niekada neleisčiau įvilioti savęs į santuoką tokiu būdu, niekas negalėtų manęs priversti priimti tokių sprendimų.“

Romane „Saldžiai kartu“ matome meilę visais pjūviais – čia rasite ir draugystę, ir tarnystę, ir pareigos jausmą. Pasak C. McCullough, romantinė meilė plyksteli ryškiai it degtukas, bet greitai užgęsta. Ji pati ištekėjo tik sulaukusi 46-erių, kai sutiko Ricą Robinsoną. Jie vedę jau 30 metų. 

„Atskleisiu paslaptį, Ricas yra Ričardas Morganas iš „Morgano kelio“, kitaip tariant – gyvenimo užgrūdintas stoikas. Jei pragyveni santuokoje su kažkuo 30 metų ir jauti, kad myli jį labiau nei vedybinio gyvenimo pradžioje, vadinasi, tai tikra meilė.“

Sulaukus mano metų, lieka tik du didieji klausimai: „Ar aš rytoj pabusiu?“ ir „Ką dar parašysiu?“

Gyvenimo pabaigoje Coleen McCullough buvo beveik akla, jai buvo sunku skaityti. „Man sunku skaityti, bet aš nepasiduodu. Mano smegeninė vis dar gerai veikia – tikiuosi, taip bus ir toliau – skaitant mano smegenys užpildo tai, ko akys nemato. Galiu skaityti įvairias mokomąsias knygas, deja, nebepajėgiu įveikti „Scientific American“ – man tai didžiausia tragedija, nes moksliniai žurnalai visą gyvenimą buvo mano kasdieninis penas.“

Colleen McCullough požiūris į mirtį buvo griežtai mokslinis. Pasak jos, vienintelis dalykas, blogesnis už mirtį – nuobodulys. „Sulaukus mano metų, lieka tik du didieji klausimai: „Ar aš rytoj pabusiu?“ ir „Ką dar parašysiu?“

Pagal Lindos Morris straipsnį smh.com.au parengė Jūratė Dzermeikaitė 

Temos: 2 Literatūra Knygos

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

10:20
01:22
00:55

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!

Parašykite atsiliepimą apie 15min