J. Gaarderis yra parašęs penkiolika knygų suaugusiesiems, vaikams ir jaunimui. 2012 m. leidykla „Tyto alba“ išleido šio autoriaus „Kortų paslaptis“, o naujausia, ką tik išleista, – „Kalėdų paslaptis“ (iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė).
„Kalėdų paslaptis“ – knyga, kurią galima skaityti keliais būdais: ir kaip advento kalendorių, su kiekviena diena atskleidžiantį naują paslaptį, ir kaip įdomų pasakojimą apie tai, kaip atsirado Kalėdos. Galiausiai tai – detektyvas keliaujantiems istorijos puslapiais.
Josteinas Gaarderis net tik rašo knygas, bet ir aktyviai dalyvauja žmogaus teisių gynimo ir aplinkosaugos judėjimų veikloje. 1997 m. jis su žmona įsteigė Sofijos premiją, ji kasmet skiriama aplinkosaugos šalininkams ir lyderiams.
Iš šio interviu sužinosite, kur Josteinas Gaarderis ieško įkvėpimo, kokius klausimus jam kelia smalsūs vaikai ir kas paskatino parašyti knygą „Kalėdų paslaptis“.
– Dauguma Jūsų knygų skirtos vaikams. Ko suaugusieji galėtų pasimokyti iš vaikų?
– Vaikai iš prigimties smalsūs ir kasdien užduoda fundamentalius klausimus: ar Dievas yra? kodėl danguje žiba žvaigždės? kaip skrenda paukščiai? Pamenu, kaip mano jaunėlis, būdamas aštuonerių, paklausė, ar aš tikiu, kad visatoje egzistuoja gyvybė. Atsakiau nežinąs ir pasiūliau įsivaizduoti, kad visatoje visur egzistuoja gyvybė. Kai jis tai padarė, pasiūliau įsivaizduoti priešingą dalyką, – kad visatoje nieko daugiau nėra, tik mes. Tokiu būdu suteikiau jam galimybę pajusti, ką reiškia BŪTI, egzistuoti šioje visatoje.
Vaikų nereikia mokyti filosofijos, jie jau yra filosofai. Daug svarbiau mokyti suaugusiuosius. Augdami mes priprantame prie pasaulio – jis mums tiesiog tampa įpročiu...
– Kada pirmąkart supratote, kad Jus domina filosofija?
– Man buvo vienuolika. Vieną dieną pabudau ir tiesiog pasijutau esąs didingo slėpinio dalis. Ėmiau klausinėti tėvų ir mokytojų, ar jiems nekeista, kad egzistuoja pasaulis. O jie atsakydavo: „Ne, nelabai“. Taigi, tapdamas rašytoju aš savotiškai atkeršijau, nenusileidau jiems ir visada žinojau, kad gyvenimas yra paslaptis.
Vaikų nereikia mokyti filosofijos, jie jau yra filosofai. Daug svarbiau mokyti suaugusiuosius
Filosofijos studijos sustiprina žmogaus tapatybės suvokimą, suteikia jam daugiau tvirtybės ir pasitikėjimo. Man filosofija nėra tik intelektinė smegenų veiklos išraiška, ji apima ir jusles. Kas aš esu? Kas yra meilė? Kas yra Gamta? Kas yra Žemė? Keldamas tokius klausimus aš kalbu apie fizinius dalykus. Ir tikrai nemanau, kad mano protas yra svarbesnis už kūną – filosofijai svarbu ir viena, ir kita.
– Papasakokite apie kūrybinį procesą. Kaip rašote knygas? Pirma sugalvojate siužetą ar pradedate nuo filosofinės žinios?
– Rašydamas „Sofijos pasaulį“ maniau, kad knygą skaitys labai mažai žmonių. Iš pradžių rašiau ją kaip vadovėlį, bet paskui supratau, kad tai nuobodu. Žmonės mano, kad filosofija yra sudėtinga ir pernelyg akademiška, bet kai atsiranda galimybė pažvelgti į ją skaitant įdomią istoriją, jie pakeičia nuomonę.
Pavyzdžiui, „Sofijos pasaulis“ ir „Kalėdų paslaptis“ turi bendrą bruožą: jos abi gali būti panaudotos kaip mokymo priemonės. Visos mano knygos yra tikri romanai. „Kalėdų paslaptis“ gimė, kai Norvegijos televizija paprašė ką nors sukurti kasmetiniam Kalėdų kalendoriui. Bet aš norėjau, kad tai būtų stebuklingas Kalėdų kalendorius, tad parašiau istoriją, kuri vėliau tapo „Kalėdų paslaptimi“.
– „Sofijos pasaulis“ buvo parduotas didžiuliu tiražu. Kokių atsiliepimų apie šią knygą sulaukėte iš skaitytojų? Kaip manote, kodėl ši knyga tokia populiari?
– Kai daliju autografus, žmonės man dažnai sako, kad ši knyga pakeitė jų gyvenimą. Džiaugiuosi dėl to ir tikiuosi, kad mano knygos pakeitė jų gyvenimus į gerąją pusę. Turiu keletą teorijų, kurios galėtų paaiškinti knygos sėkmę. Pirma, „Sofijos pasaulyje“ man išties pavyko suplakti gardų pramogos ir filosofijos kokteilį, o antra, žmonėms būdingas troškimas išsiaiškinti tai, kas svarbiausia. Žmonės yra žmonės, visi turime tų pačių poreikių ir keliame tuos pačius klausimus: kas yra laimė? kas yra geras gyvenimas? kas yra visuomenė? Tai klausimai, į kuriuos nėra konkretaus atsakymo. Kiekviena karta randa savo atsakymus... Labai svarbu skatinti jaunimą kelti tokius klausimus, nes jei nieko neklausinėsi, nepažinsi laimės ir teisingumo.
– Esate sakęs, kad moterims yra svarbu suprasti šį pasaulį, o vyrams svarbu būti suprastiems. Kaip šis požiūris atsispindi jūsų kūryboje?
– Vienas iš dažniausiai man užduodamų klausimų – kodėl pagrindinė „Sofijos pasaulio“ veikėja yra mergaitė. Man patinka šis klausimas, nes tada galiu paklausti: „O kodėl ne?“ Norvegijoje juk yra dvi lytys. Šiai knygai turėjau pasirinkti mergaitę, nes Sofija reiškia išmintį, ir ši sąvoka graikų kalboje yra moteriškos giminės. Be to, turiu teoriją, kad moterims yra svarbu bandyti viską suprasti, juk užduoti klausimus dažnai yra daug išmintingiau, nei pateikti atsakymus.
– Iš kur semiatės įkvėpimo rašydamas?
– Pasivaikščiojimas – svarbi mano darbo dalis. Negaliu išjudinti minčių, jeigu mano kūnas nejuda. Mėgstu palikti civilizaciją už nugaros ir keliauti į kalnus. Galimybė prisiliesti prie laukinės gamtos man yra viena svarbiausių vertybių. Kai žmonėms tai pasakau, jie labai nustemba. Tada aš pasijuntu kaip tikras skandinavas. Manau, iš medžių ir užmiesčio tyrlaukių galiu išmokti daugiau nei iš žmonių miestuose. Kai sakau, kad esu gamtos dalis ir pati gamta, tai visai ne metafora.
– Kokie rašytojai jums padarė didžiausią įtaką?
– Jorge Luisas Borgesas, Fiodoras Dostojevskis, Hermanas Hesse ir norvegų rašytojas Knutas Hamsunas, nors aš tikrai nemanau, kad galiu rašyti taip kaip jie. Taip pat didelę įtaką man padarė norvegų folkloras ir knygos, kurios skirtos ir vaikams, ir suaugusiesiems – turiu galvoje Alano Alexanderio Milne’o, Antoine’o de Saint-Exupéry, Charleso Dickenso kūrybą.
– Oslo universitete studijavote skandinavų kalbas, filosofiją ir teologiją. Savo knygose stengiatės aiškinti jaunimui ir suaugusiesiems sudėtingas pasaulėžiūros problemas. Koks jūsų požiūris į religiją, kaip globalų veiksnį?
– Manau, kad dabar žmonija įžengė į tokį istorinį periodą, kai religija gali tiek įžiebti konfliktus, tiek juos užglaistyti. Taip buvo ne visada. Visos religijos propaguoja vertybes, tiesiančias tiltus tarp žmonių, bet būtent nūdienos pasaulyje ryškėja tendencija, kurią galima pavadinti civilizacijų susidūrimu.
Įsivaizduokite, kad mūsų visatoje nėra sąmoningų būtybių. O dabar įsivaizduokite visatą, kuri suvokia savo grožį. Didelis skirtumas, ar ne?
Pavyzdžiui, aš nerimauju dėl islamizmo, dar vadinamo musulmoniškuoju fundamentalizmu. Bet ne mažesnį rūpestį kelia ir krikščioniškasis fundamentalizmas: JAV apie 60–70 milijonų žmonių yra fundamentalistai, tikintys, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas. Aš skeptiškai žiūriu į bet kokį fundamentalizmą.
– Kokią matote šiuolaikinių žmonių bendruomenę? Kas pasikeitė per pastaruosiu metus?
– Kiekviena bendruomenė turi turėti kažką, kas ją vienija, bet bėgant metams praradome fizinę to bendrumo išraišką: susitikimų vieta miesto centre prarado savo reikšmę. Dabar turime televiziją. Kol buvo tik vienas televizijos kanalas, jis atlikdavo tą patį vaidmenį kaip susirinkimų aikštė, bet devintajame dešimtmetyje įvyko lūžis, visuomenės informavimo priemonės smarkiai patobulėjo ir mes netekome vienijančios platformos. Daugybė žmonių dabar gyvena dideliuose miestuose, bet jie nėra civilizacijos dalis, nes nieko nežino apie savo dvasines šaknis. Man tai yra identiteto klausimas, aš jaučiu, kad mano identitetas – tai šis tas daugiau nei fizinis kūnas.
– 2010 m. sakydamas atidarymo kalbą Melburno rašytojų festivalyje pabrėžėte, kad žmonija turi keisti požiūrį į planetą ir pažvelgti į ją „vertikaliai“, tai yra atsižvelgti į ateities kartas. Ar manote, kad pasaulis per mažai tuo rūpinasi?
– Mes mąstome labai „horizontaliai“– tik pagalvokite apie mūsų prigimtį: juk atėjome iš džiunglių, ten turėjome žvalgytis į dešinę ir kairę, rūpintis savo šeima. Atėjo metas priprasti prie „vertikalios“ perspektyvos. Vienas svarbiausių filosofinių tekstų – Žmogaus teisių deklaracija.
Tai, kas ten surašyta, neatsirado iš niekur, visa tai pagrįsta žmonijos evoliucija. Bet jau nebegalime rūpintis vien žmogaus teisėmis, reikia atkreipti dėmesį ir į žmogaus pareigas. Atėjo laikas sukurti žmogaus priedermių deklaraciją. Nepamirškime, kad tai, kas vyksta dabar – arba nevyksta – per ateinančius dešimtmečius turės didelę reikšmę planetos ateičiai.
– Ar tikite, kad tarptautinės organizacijos gali išspręsti XXI-ojo amžiaus problemas?
– Arba pajėgsime sukurti reikiamas tarptautines organizacijas ir išgelbėti planetą, arba ne. Yra tik du variantai. Pesimizmas – savotiška tingumo apraiška. Žinoma, Kopenhagos konferencija dėl klimato kaitos labai nuvylė, bet nepamirškime, kad ratifikavus Kioto protokolą buvo žengtas pirmas žingsnis kuriant visuotinę žmogaus priedermių deklaraciją. Šiaip ar taip, tarp pesimizmo ir optimizmo visada yra viltis.
– Ko reikia, kad būtų imtasi veiksmų sprendžiant aplinkosaugos klausimus? Gal didesnio moralinio sąmoningumo?
– Esu humanistas ir manau, kad žmonės yra nepaprastos būtybės. Įsivaizduokite, kad mūsų visatoje nėra sąmoningų būtybių. O dabar įsivaizduokite visatą, kuri suvokia savo grožį. Didelis skirtumas, ar ne? Gali būti, kad tik čia, Žemėje, egzistuoja būtybės, turinčios sąmonę. Tokiu atveju mūsų priedermė rūpintis gyvybės sąlygomis Žemėje ne šiaip globali, bet netgi kosminės reikšmės. Todėl mudu su žmona ir įkūrėme Sofijos fondą. Investuodamas į aplinkosaugą, investuoju į save.
– Kokius tikslus norėtumėte įgyvendinti ateityje?
– Esu jau sugadintas, nes parašiau knygą, kurią perskaitė milijonai skaitytojų. Svajoju parašyti knygą apie aplinkosaugą, kuri pasiektų daugelį žmonių. Vis dėlto, jaučiu, kad vieną dieną mane gali aplankyti jausmas, kad savo misiją jau įvykdžiau, – tai kaina, kurią kiekvienas rašytojas turi mokėti už tai, kad jo knygos leidžiamos daugelyje šalių.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
