Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytojas Kęstutis Kasparavičius: „Vis dėlto antys man yra visų gražiausios“

Kęstutis Kasparavičius
Kęstutis Kasparavičius
Šaltinis: Goda Baranauskaitė
0
A A

Neabejingi lietuviškai vaikų literatūrai turbūt netruko pastebėti, kad neseniai knygynus pasiekė naujausia Kęstučio Kasparavičiaus knyga vaikams „Drebantis riteris“.

Kai Kęstutis Kasparavičius parašė pirmąją savo knygą vaikams, turbūt nė negalvojo, kad tai bus tik viena iš gausybės būsimųjų kūrinių, o jo pavardė bus taip dažnai linksniuojama įdomias istorijas vertinančių bei jas pamilusių žmonių.

Dabar šis autorius – itin mėgstamas daugelio mažųjų skaitytojų bei, ko gero, žinomiausias Lietuvos vaikų knygų autorius ir dailininkas. Nenuostabu, kad šias istorijas vertina ir suaugusieji. Kaip pats Kęstutis Kasparavičius sako, „gera knyga vaikams turi būti ir gera knyga suaugusiesiems“.

Vaikų rašytojo knygos verčiamos į rusų, ukrainiečių, kroatų, vokiečių, kinų ir kitas kalbas. Be to, Kęstučio Kasparavičiaus piešiniai prabyla ir kitų autorių istorijose: jis iliustravo „Brėmeno muzikantus“ ar Carlo Collodi „Pinokio nuotykius“.

Per dešimtmetį rašytojams parašė daugeliui pažįstamomis tapusias knygas: „Povandeninė istorija“, „Apie daiktus“, „Apie gyvūnus“, „Kiškis Morkus Didysis“ ir daugybė kitų.

Vaikų rašytojo knygos verčiamos į rusų, ukrainiečių, kroatų, vokiečių, kinų ir kitas kalbas. Be to, Kęstučio Kasparavičiaus piešiniai prabyla ir kitų autorių istorijose: jis iliustravo „Brėmeno muzikantus“ ar Carlo Collodi „Pinokio nuotykius“.

Sumaišyti Kęstučio Kasparavičiaus braižą su kieno nors kito sunku – originalios tiek jo kurtos pasakos, tiek iliustracijos. Rafinuotai šmaikščios, dažnai turinčios netikėtą pabaigą istorijos su greta teksto pasirodančiais paties dailininko vaizduotėje gimusiais vaizdais priverčia nusišypsoti ir vyriausiuosius skaitytojus. Nė vienoje iš jų nerasime įkyraus didaktizmo – autorius jaučia, kad istorijos vaikams greitai praranda žavesį, kai kalbama tiesmukiškai. O kaip pats prasitarė, nieko ir nesistengia pamokyti – kiekvienas skaitydamas randa sau tai, ko ieško. Nors kalbama paprasta kalba, tačiau joje slypi daug išminties. Jo istorijų unikalumas persmelkia netiesiogiai, tačiau mintyse išlieka ilgam.

Istorijas „pamato“ vaizdais

Visgi K. Kasparavičius save laiko labiau dailininku nei rašytoju, todėl istorijos jo galvoje pirmiausia gimsta vaizdais.

„Ir tos istorijos mano galvoje praplaukia tarsi kokie filmo kadrai. Aišku, po truputį istorijos aplimpa žodžiais, ir tada juos užrašau. Vėliau darbas vyksta lygiagrečiai. Pradedu piešti eskizus, vėliau spalvotus iliustracijų originalus, ir tuo pačiu vis grįžtu prie teksto. Vis ką nors pakeičiu, pagražinu arba sugadinu, tada vėl piešiu ir vėl prisėdu prie rašymo. Taip ir bėgioju nuo darbo stalo prie kompiuterio iki pat pabaigos. Tiek iliustracijas, tiek tekstą užbaigiu vienu metu.“

Šįkart autoriaus galvoje gimė žiemiška bei labai herojiška paveikslėlių knyga „Drebantis riteris“. Knygoje papasakota istorija nukelia į Ančiamiestį, kuriame gyvena antinas Antanas.

Antys – pačios įdomiausios

Patys ištikimiausi Kęstučio Kasparavičiaus skaitytojai greičiausiai jau pastebėjo, kad antys – mėgstamas ir jau ne pirmąkart šio autoriaus knygelėse pasirodantis personažas. Nors Kasparavičius mielai piešia visus gyvūnus, bet prisipažįsta, kad antys jam esą pačios gražiausios, stebėti jas galėtų ilgai, bet visai nenuobodžiai.

K. Kasparavičius pasakoja: „Tai pamenu, vis kažką apie antis pasiūlydavau. O paskui su didžiausiu malonumu jas piešdavau. Kol galų gale mano leidėjui tai įgriso ir jis kartą man gana griežtai parašė: „Užteks tų ančių! Kiek galima!“ Taigi turėjau liautis...“

Autorius pasakoja, kad piešti antis pradėjo maždaug prieš 25 metus, kai dar nekūrė tekstų. Tuo metu jis vienai Vokietijos leidyklai iliustravo anglų klasiko Edwardo Learo knygelę „Antis ir Kengūra“.

Ilgą laikotarpį dailininkas vis gaudavo iš šios leidyklos pasiūlymų sumąstyti idėjų bei nupiešti iliustracijų knygelėms, kurios būdavo parašytos kitų autorių.

K. Kasparavičius pasakoja: „Tai pamenu, vis kažką apie antis pasiūlydavau. O paskui su didžiausiu malonumu jas piešdavau. Kol galų gale mano leidėjui tai įgriso ir jis kartą man gana griežtai parašė: „Užteks tų ančių! Kiek galima!“ Taigi turėjau liautis...“

Visgi tokiam ančių mylėtojui jų labai trūko, tad nenuostabu, kad pirmojoje jo parašytoje knygoje „Kvailos istorijos“ savo vietą atrado istorija apie antis „Antistorija“. Vėliau tai vienoje, tai kitoje K. Kasparavičiaus knygoje antys vis pasirodydavo.

O galiausiai autorius nusprendė, kad atėjo laikas sukurti visą istoriją tik apie antis – taip ir atsirado knygelė „Drebantis Riteris“. Kiek joje galima rasti nupieštų ančių, nė pats jis neskaičiavo, bet, anot dailininko, „niekas turbūt nepasakys, kad knygelėje jų per mažai.“ O piešdamas taip įsismagino, kad nupiešė net 36 iliustracijomis per daug... Iš pradžių net neįsivaizdavo, kur jas galima būtų padėti, tik vėliau kartu su „Drebantį riterį“ maketavusia dailininke Lina Eitmantyte-Valužiene sugalvojo, kad iš jų išeitų gražūs knygos priešlapiai. Taigi, dabar atsivertus knygelę skaitytojus pasitinka būrys ančių.

Su herojais turi bendrumų

Knygelė „Drebantis riteris“ prasideda antino Antano laukimu – jam labai patinka žiema. Patinka ji ir K. Kasparavičiui. Kai ateina gruodis, jis visuomet užsimano sniego.

„O kai galų gale pradeda snigti, išeinu laukan ir darau lygiai taip, kaip jis: „Antanas užvertė galvą ir, matant tas krintančias iš dangaus snaiges, jam atrodė, kad ir jis pats skrenda. Vis aukštyn ir aukštyn...“ Siūlau visiems tai pabandyti, kurie dar nebandė.“

O iškritus pirmajam sniegui ir užšalus ledui, galima iš spintos traukti pačiūžas. Nors antinas Antanas ir nekoks čiuožėjas, ir kojelės jam ant ledo dreba (Kęstutis prisipažįsta, kad šioje vietoje jie su antinu labai panašūs... Nors užšalusia bala dar ir dabar būtinai pračiuožia bent dukart!), tačiau be galo stengiasi, nes jam labai rūpi atkreipti antytės Rudės dėmesį. Kai jau atrodo, kad sunkiai bepavyks, įvyksta netikėtas dalykas... Būtų neįdomu atskleisti visą istoriją, tačiau reikia pasakyti, kad pasisekė antinui dėl drebėjimo... iš drąsos.

Autorės nuotr./Knyga „Drebantis riteris“
Autorės nuotr./Knyga „Drebantis riteris“

Kęstutis Kasparavičius savo knygele kalba apie tai, kad ne plunksnų puikumas, o gera širdis pasaulyje svarbiausia. Kad stiprus troškimas ir bebaimis ryžtas bei noras padėti kitiems, neskirstant jų į geresnius ar blogesnius, yra didelės laiko nesunaikinamos vertybės. Ir tuomet visai nereikia gyventi viduramžiuose, kad būtum riteris. Lygiai taip knygelę lydi jausmas, kad kartais mesti į šalį darbus ir leistis į nuotykius nėra nieko blogo. Būti atviram pasauliui – tai leisti vykti stebuklams mūsų kasdienybėje. Juk niekada negali žinoti – jeigu praleisi progą, ji gali niekada ir nebepasikartoti:

„Štai, pavyzdžiui: sėdžiu prie stalo, piešiu iliustraciją ir staiga nenumaldomai užsimanau šokolado. Taigi nieko nelaukęs išplaunu teptukus ir keliauju jo pirkti. Kodėl neatidedu? Todėl, kad vėliau gali būti ne taip skanu“, – sako autorius.

Kadangi knygelė „Drebantis riteris“ labai žiemiška, nejučia ji sukelia ir gražiausios metų šventės, Kalėdų, laukimą. Kęstutis Kasparavičius ryškiai mena savo vaikystės šventes – slapčia tėčio į namus partemptą eglutę, žvakėmis apšviestą kambarį ir, svarbiausia, ramius, susikaupusius ir gražius artimųjų veidus.

„Drebantis riteris“ mums primena, kad tikrasis džiaugsmas ne brangiausios pačiūžos, o meilė ir ryšys tarp pasaulio gyventojų, kokie jie skirtingi bebūtų.

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min