Ericas Klinenbergas – JAV sociologijos profesorius, Viešosios informacijos instituto prie Niujorko universiteto direktorius. Knygoje jis teigia, kad šiais laikais žmonės į gyvenimą pavieniui žiūri kaip į tam tikrą gyvenimo būdą, o ne kaip į pereinamąjį etapą. Toks požiūris – natūrali ekonominio klestėjimo, komunikacijų revoliucijos ir masinės urbanizacijos pasekmė. Jau XX amžiaus vidury sociologai numatė laipsnišką šeimos kaip kolektyvinio elemento suirimą, bet tada tokia mintis atrodė sunkiai įtikima. Dabar anps prognozės atrodo toliaregiškos, jos tapo realybe.
Nepaisant itin stipraus individualizmo kulto Amerikoje, gyvenimas po vieną tik neseniai tapo vyraujančia tendencija. Dabar kas septintas suaugęs amerikietis gyvena vienas. Kitose šalyse šis rodiklis dar didesnis – pavyzdžiui, 30 proc. namų ūkių Japonijoje turi po vieną gyventoją, o Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir Danijoje gyvenantys pavieniui sudaro net 40–45 proc. namų ūkių.
Šiame interviu su Ericu Klinenbergu svarsto apie gyvenimo po vieną privalumus ir pavojus.
– Kadaise vien mintis, kad žmogus panorėjęs gali gyventi vienas, buvo vertinama kaip moralinė grėsmė. Buvo manoma, kad toks gyvenimas yra savanaudiškas, skatina pasileidimą, sukelia depresiją ir kitas socialines problemas. Kada pasikeitė požiūris?
– 1957-aisiais grupė psichologų padarė apklausą, siekdami išsiaiškinti, koks amerikiečių požiūris į santuoką ir panašiai. Daugiau nei pusė respondentų pareiškė, kad tuoktis nelinkę žmonės yra „ligoniai“, „amoralūs“ arba „neurotikai“. Šiandien tai labiau primena isteriko klejones, mat per 50 metų mūsų nuomonė apie gyvenimą pavieniui kardinaliai pasikeitė.
– Kas sąlygojo pokytį?
– Viena priežasčių – moterų savarankiškumo didėjimas ir jų įsiliejimas į mokamo darbo rinką. Pridėkime dar teisę tvarkyti savo reprodukcinį gyvenimą bei pasikeitusį požiūrį į seksą – ir štai, prašom, du svarbiausi santuokinio gyvenimo privalumai – ekonominis saugumas ir seksualinis aktyvumas – atskirti nuo santuokos institucijos. Kai tai įvyko, vis daugiau žmonių ėmė atidėlioti santuoką arba skirtis, jei jų netenkindavo vedybinis gyvenimas. Taip mūsų požiūris į vienišumą iš pagrindų pasikeitė.
– Knygoje „Gyvenimas po vieną“ paliečiate daugybę sričių ir remiatės įvairiais kultūriniais totemais, apibūdinančiais pasikeitusį požiūrį į tokį gyvenimą. Galbūt Jus sudomino koks nors konkretus tekstas, atspindintis tokį gyvenimo būdą?
– Man labai patiko Kate Bolick esė „All the Single Ladies“. Tai pirmu asmeniu parašytas pasakojimas apie moterį, kuri gyvena viena. Skaitant esė man prieš akis iškilo bendrauti mėgstanti ir seksualiai aktyvi moteris, atsidavusi troškimams ir iš esmės patenkinta savo gyvenimu. Jaunystėje moteriai atrodo, kad galimybė gyventi vienai – tai savotiška sėkmės išraiška, reikšmingas laimėjimas siekiant savarankiškumo, bet įkopusi į ketvirtą dešimtį tokį gyvenimą ji ima laikyti klaida. Autorė išties meistriškai perteikia, kaip palaipsniui keičiasi moters požiūris.
– Kaip manote, ar svarbu kalbėti apie gyvenimo po vieną reiškinį?
– Ir aš, ir kiti sociologai siekiame to paties – atkreipti dėmesį į tai, kas tapo įprasta. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gyvenimas pavieniui yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, bet tiesa ta, kad tai smarkiai veikia mūsų visų socialinę padėtį. Būtina žengti žingsnį atgal ir apmąstyti, kodėl taip atsitiko ir ką tai mums reiškia dabar.
– Teigiate, kad mūsų aptariamas pokytis gali pagilinti jau egzistuojančias problemas – tai yra padidinti vyresnio amžiaus žmonių atskirtį ir padaryti neturtingus gyventojus dar labiau pažeidžiamus. Ar įžvelgiate kokią visuomenės reakciją?
– Kol kas ne. Visuomenės susirūpinimas dėl gyvenančių po vieną neturi apibrėžtos formos, tai atitraukia dėmesį nuo realių pavojų, susijusių su tokiu gyvenimo būdu. Daugumą jų išsiaiškinau rašydamas knygą apie karščio bangą, 1995 nusiritusią per Čikagą ir pražudžiusią šimtus žmonių, gyvenusių po vieną.
Nebūtinai gyvenimas pavieniui ir senėjimas nesant šalia artimo žmogaus reiškia izoliaciją, yra daugybė būdų, kaip to išvengti
Vis dėlto nebūtinai gyvenimas pavieniui ir senėjimas nesant šalia artimo žmogaus reiškia izoliaciją, yra daugybė būdų, kaip to išvengti – pavyzdžiui, galima įsteigti daugiau savarankiško gyvenimo kompleksų pagyvenusiems žmonės. Tai jiems leistų išsaugoti savarankiškumo pojūtį, bet kartu užtikrintų galimybes palaikyti socialinius ryšius, naudotis paslaugomis ir būtinais patogumais.
– Ar kada nors gyvenote vienas?
– Dabar gyvenu su žmona ir dviem vaikais, bet studijuodamas magistrantūroje gyvenau vienas ir išties tuo mėgavausi. Galėjau daryti, ką panorėjęs ir kada panorėjęs – išeiti kur nors vėlai naktį, užsigeidęs bet kada išvykti iš šalies ir t.t.. Mėgavausi laisve ir vienišiaus gyvenimu. Toks gyvenimo būdas suteikė man galimybę produktyviau dirbti, – tą patį galėčiau pasakyti ir apie savo asmeninį gyvenimą. Man tai buvo labai svarbi patirtis, gal net lemiamas momentas mano gyvenime. Ir tai, kad dabar atidėliojame santuoką tiek, kiek galime, reiškia tik tai, kad gyvendami vieni mes įgyjame daugiau patirties, šis etapas – svarbi tapsmo suaugusiuoju dalis kiekvieno žmogaus gyvenime.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
