Dabar populiaru
Publikuota: 2012 liepos 4d. 15:23

„Teroristo“ autorius Johnas Updike‘as: „Dabar mes – tarsi kokios savaeigės vienvietės mašinos, todėl jaučiamės vieniši ir sutrikę“

Johnas Updike'as
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Johnas Updike'as

„Jei gebėjimą šokiruoti galima būti išmatuoti kokia nors literatūros liniuote, tada 28-erių Johnas Updike’as tikrai parašė reikšmingiausią metų romaną“. Tokį dviprasmišką komplimentą žurnalas „Time“ 1960 m. skyrė rašytojui už jo knygą „Triuši, bėk“ („Rabbit, run“). J.Updike’as, galima sakyti, visą gyvenimą pelnytai kolekcionavo liaupses kritikų, kurie išmoko balansuoti tarp susižavėjimo rašytojo talentu ir to nepatogumo, kurį keldavo jo temos. Romano „Triuši, bėk“ mintis, kad net ir tobulos santuokos negarantuoja visapusiško seksualinio pasitenkinimo, būtino vyrams, privertė Ameriką, ką tik perkopusią asketišką šeštąjį dešimtmetį, pasijusti purvina.

Bet skaitytojai Triušį pamėgo. Per dešimtmetį romano buvo parduota 26 tūkstančiai egzempliorių (nepamirškime, kad tai buvo nežinomo rašytojo knyga), jis padėjo pamatus romanui „Poros“. Šioje knygoje J.Updike’as dar preciziškiau atskyrė santuoką ir seksą. Dėl knygoje aprašomų svetimavimo, susikeitimo žmonomis ir atvirų sekso scenų rašytojui imta klijuoti pornografinės literatūros kūrėjo etiketė. 1969 m. išleistas romanas „Poros“ (lietuviškai išleistas 2003 m.; „Tyto alba“) per dvejus metus buvo parduotas 200 tūkstančių tiražu. „Atlantic Monthly“ rašė: „Vargu ar yra kita tokia knyga, kurioje net ir šiais seksualinės laisvės laikais apie seksą būtų kalbama taip tiesiai ir atvirai, o aprašomų seksualinių malonumų įvairovė būtų tokia gausi“.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knyga „Teroristas“
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knyga „Teroristas“

Savo romanu „Teroristas“, kurio lietuviškas Mariaus Buroko vertimas jau pasiekė knygynus,  Johnas Updike’as tęsia tradiciją pasakoti istoriją iš kontroversiško požiūrio taško – šįkart pagrindiniu veikėju rašytojas pasirenka jauną musulmoną vardu Ahmadas, gyvenantį Naujajame Džersyje. Miestelio imamas skiria jaunuoliui susprogdinti Linkolno tunelį. Įtūžis, aprašytas „Teroriste“, kažkuo primena nepasitenkinimą dėl ankstesnių Updike’o knygų, tik šiandien kiekvienas – net ir neprofesionalus kritikas – gali išsilieti internete. „Šis Updike’o romanas – ne kas kita kaip parklupdyto, savęs nekenčiančio amerikiečio rašliava“, – tokį vieno skaitytojo komentarą galite rasti amazon.com. „Atrodo, kad Updike’as nekenčia šiuolaikinio pasaulio, nepaisant to, kad savo nepadoriais romanais apie seksą pats prisidėjo prie jo puvimo.

Šiame interviu 74-erių metų Johnas Updike’as kalba apie bodėjimąsi modernybe, dėsto savo pažiūras į santuoką, AIDS ir kt.

Daug laiko praleidote Naujojoje Anglijoje ir Pensilvanijoje. Kas galiausiai Jus atvedė į nušiurusį Naujojo Džersio miestelį?

Aš pats užaugau nušiurusiame miestelyje. Ir nors niekada nesistengiau gyventi tokiuose miesteliuose, visada jaučiau jiems silpnybę. Terorizmu įtariami asmenys linkę gyventi tokiuose miesteliūkščiuose. Įsivaizdavau, kad mano jaunasis herojus gyvena kaip tik tokiame sunykusiame, merdinčios pramonės mieste. „Triušio“ serijos romanus – bent pirmuosius du – irgi galima pavadinti merdinčio miesto saga.

Pirmąsias „Triušio“ serijos knygas parašėte beveik prieš 50 metų ir nuo to laiko vis mėginote suderinti instinktyvų seksualinės laisvės poreikį ir žmogišką troškimą nugyventi gyvenimą su tuo pačiu žmogumi. Ko išmokote?

Žmogaus protas yra iš prigimties smalsus, todėl smalsiems žmonėms yra gana sunku susitaikyti su monogamija. O visuomenė teikia pirmenybę būtent tokiems santykiams. Tiesiog monogamiškos visuomenės narius lengviau suvienyti ir valdyti. Vis dėlto per savo gyvenimą mačiau daugybę žlugusių santuokų – tiek prieš vadinamąją seksualinę revoliuciją, tiek po jos. O juk tada ne tik jaunimas, bet ir pusamžiai priemiesčių gyventojai pasijuto turį teisę praplėsti savo seksualinį akiratį. Turtingieji visada manė galį tai daryti, bet septintajame dešimtmetyje tokios idėjos su trenksmu įsitvirtino ir viduriniosios klasės atstovų galvose.

Freudas skelbė, kad laimė tiesiogiai susijusi su seksu. Jei seksas geras, gerai jaučiasi ir pats žmogus. O jeigu seksas prastas, žmogus nebus laimingas. Tokį seksualinį pasitenkinimą sunku pasiekti. Ir net jeigu pavyksta, pasitenkinimo jausmas palaipsniui nyksta, taigi žmogų nuolat krečia nepasitenkinimo karštinė.

Skaitant „Teroristą“ dingteli, kad Ahmado patarėjas Džekas gyvena santuokoje remdamasis gana abstrakčiu pareigos jausmu, atkartojančiu ir Ahmado poreikį likti ištikimam islamui, net kai tai prieštarauja jo instinktams. Ar norėjote sukurti tokią sąsają?

Tam tikra prasme, taip. Islamas Ahmadui teikia saugumo pojūtį, suteikia tikslą, nurodo kryptį. O Džekas ištikimas Betei labiau iš inercijos, nes juos sieja bendra praeitis ir patogi dabartis.

Keista, kiek porų gyvena santuokoje tik dėl komforto ir patogumo...

Anksčiau buvo įprasta, kad jeigu nori gauti sekso, anksčiau ar vėliau turi tuoktis. Dabar tai jau nebėra būtinybė. Mano vaikai, pavyzdžiui, tuokėsi vėliau nei aš ir jau turėdami gerokai brandesnį supratimą apie santuoką. Šiuolaikinis jaunimas paprastai stengiasi būti gerais tėvais.

Skaitant knygą, susidaro įspūdis, kad viena pagrindinių priežasčių, pastūmėjusių Ahmadą į terorizmą, – neapykanta liberaliam Amerikos požiūriui į seksą. Žvelgiant iš šiandienos atskaitos taško, Amerika man atrodo labiau nei bet kada susikausčiusi sekso klausimu. Kaip gali būti toks kontrastas tarp to, ką matau aš, ir to, ką mato Ahmadas?

Manau, žvelgiant karšto musulmono akimis, Amerikoje yra pernelyg atvirai demonstruojamas moters kūnas, per daug nuogybių ir neslepiamo flirto. Dabar viešai bučiuojamasi daug dažniau nei tada, kai buvau vaikas. Ahmadas regi daug jį šokiruojančių ir įžeidžiančių dalykų.

Ar sutinkate, kad pamažu tampame vis drovesni? O gal kiekviena nauja karta taip mano?

Manau, seksualinė revoliucija baigėsi. Ji prasidėjo išradus kontraceptines tabletes, nuo tada moterys galėjo mylėtis nebijodamos pastoti. Štai tada ir įsisiūbavo vakarėlis, pasibaigęs atsiradus AIDS. AIDS buvo bausmė nevaržantiems seksualinių instinktų.

Žmogus gimdavo ir mirdavo toje pačioje vietoje, apsuptas, daugiau ar mažiau, tų pačių žmonių. Sielvartą dėl mirties numaldydavo protėviai ir įpėdiniai. Tokiu būdu žmogus suvokdavo save kaip gyvybės tęstinumo garantą, o šiais laikais tokios mintys skamba senamadiškai.

Kodėl, Jūsų manymu, dauguma porų laikui bėgant susvetimėja? Juk įprasta manyti, kad kartu pragyventi metai žmones dar labiau suartina.

Manau, gamta sukūrė seksą vaikams daryti, bet jos visiškai nedomina vaiko kūrimo rezultatas. Pavyzdžiui, vyrai palieka šeimas ir vis mėgina susigrąžinti naujos seksualinės pažinties džiaugsmą. Moterys, pripažinkime, taip pat linkusios išeiti, pavyzdžiui, pas kitą vyrą. Arba pas kitą moterį. O taip atsitinka dėl to, kad po kurio laiko pasijuntame jau pažinę tą žmogų – turiu galvoje biblinę žodžio „pažinti“ reikšmę – o jei žmogaus smegenys jau ką nors pažino, tai joms pasidaro įdomu pažinti ir ką nors kita.

Kažkas yra pasakęs, jog viena priežasčių, kodėl daugelyje bendruomenių taip nuožmiai saugomos moterys, yra ta, kad su kitu vyru permiegojusi moteris žino tai, ko nežino jos vyras. Vadinasi, kyla baimė, kad moteris sužinos per daug ir norės sužinoti dar daugiau, o tada galbūt sužinos ir tai, kad jos vyras – nevykėlis. Dėl šių priežasčių labai nedaug santuokų pasižymi stabilumu ir labai retai abu partneriai būna visiškai patenkinti. Vis dėlto teisinė sistema pasistengė, kad santuokos pančių būtų sunku atsikratyti, nors norinčių išsiskirti tikrai daug. Kalbu apie vedybinę sutartį, kurią pasirašęs negali lengvai jos sulaužyti, todėl žmonės lieka kartu. Ir kartais vėl įsimyli vienas kitą.

Vadinasi, verta likti kartu, net jei atrodo, kad geriau būtų išsiskirti?

Manau, taip. Buvau vedęs dukart, ir jei kalbėtume apie patirtas kančias, skyrybos su pirmąja žmona buvo blogiausia, ką esu padaręs. Nenorėčiau dar kartą to patirti.

Viena svarbiausių ir visiems rūpimų knygos „Teroristas“ temų – skeptiškas požiūris į modernybę. Atrodo, modernus gyvenimo būdas paliko tuštumą daugumos veikėjų sielose. Ar išties į  šiuolaikinį pasaulį žiūrite ciniškai?

Viskas turi savo kainą. Žinoma, šiais laikais galima greitai visur nuvykti, didesnis darbo našumas, o medicina – aukštesnio lygio. Kita vertus, gyvenimas kaime buvo paprastesnis. Žmogus gimdavo ir mirdavo toje pačioje vietoje, apsuptas, daugiau ar mažiau, tų pačių žmonių. Sielvartą dėl mirties numaldydavo protėviai ir įpėdiniai. Tokiu būdu žmogus suvokdavo save kaip gyvybės tęstinumo garantą, o šiais laikais tokios mintys skamba senamadiškai. Dabar mes – tarsi kokios savaeigės vienvietės mašinos, todėl dažnai jaučiamės vieniši ir sutrikę. O norėdami susigrąžinti nors truputį laimės, vartojame cheminius preparatus.

Esate minėjęs, kad jums nepatinka internetas ir mintis apie knygų skaitmeninimą.

Niekada nemaniau, kad rašytinis žodis mane pasieks tokiu būdu. Tebūnie. Bet man nepatinka ta elektroninė ateitis, kurioje visos knygos – ir dabar parašytos, ir senesnės – būtų visiems prieinamos nemokamai, – čia jau nieko negaliu padaryti, bet įsidėmėkite, toks scenarijus paliks rašytojus be honoraro, o knygų pardavėjus – be pelno. Ir tai bus autorystės – tokios, kokią mes ją įsivaizduojame, – pabaiga. Man belieka stebėti, kaip tai vyksta.

Interviu iš Updike.nerve.com

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min