Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vaikų literatūros kritikė: adaptuotose pasakose ir mituose – panaikinta erotika

Parodos eksponatas – miegančio Eroto skulptūrėlė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Parodos eksponatas – miegančio Eroto skulptūrėlė
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Esame užaugę su knygų adaptacijomis, tik galbūt to nežinome, sako vaikų literatūros specialistė, kritikė Danguolė Šakavičiūtė. Anot jos, Homerą ir apskritai mitologiją pažįstame tik iš adaptacijų, vaikams pritaikytose „Guliverio kelionėse“ praleista visa politika, o antikos sakmėse ir arabų pasakose – galybė erotinių momentų.

„Kai papasakoju, iš kokios putos gimė Afroditė, tai šiek tiek šokiruoja net studentus. Bet adaptuoti ne tik mitai – pritaikytos ir arabų pasakos „Tūkstantis ir viena naktis“. Originalus jų variantas nepaprastai erotiškas, galų gale stilistika tokia sudėtinga, pinkli, ornamentuota, kad eilinis skaitytojas vargiai paskaitytų. Taigi mes net nelabai jaučiame, kiek daug dalykų gauname supaprastinta forma“, – teigia D.Šakalavičiūtė.

– Anksčiau, kai knygų buvo išleidžiama mažai, geriausių grožinės literatūros pavyzdžių adaptacijos mažiems vaikams pasiteisindavo. O ką galima apie jas pasakyti dabar, kai lentynos lūžta nuo knygų?

Kai papasakoju, iš kokios putos gimė Afroditė, tai šiek tiek šokiruoja net studentus. Bet adaptuoti ne tik mitai – pritaikytos ir arabų pasakos „Tūkstantis ir viena naktis“.

– Mes iš tikrųjų esame užaugę su adaptacijomis. Ką turiu omenyje? Homerą, mitologiją mes pažįstame tik iš adaptacijų – t. y. kažkas šimtmečiais tuos turinukus perrašinėdavo arba suaugusiesiems, arba vaikams. Vaikams, žinoma, jau šiek tiek vėliau.

Tikriausiai skaitėte Gustavo Schwabo „Gražiausias antikos sakmes“ ir puikiausiai suprantate, kad galybė erotinių momentų ten praleista. Kai papasakoju, iš kokios putos gimė Afroditė, tai šiek tiek šokiruoja net studentus. Bet adaptuoti ne tik mitai – pritaikytos ir arabų pasakos „Tūkstantis ir viena naktis“.

Originalus jų variantas nepaprastai erotiškas, galų gale stilistika tokia sudėtinga, pinkli, ornamentuota, kad eilinis skaitytojas vargiai paskaitytų. Taigi mes net nelabai jaučiame, kiek daug dalykų gauname supaprastinta forma. Jau nekalbu apie vadovėlius. Dar būdama mokinukė ant aukšto radau smetoninį vadovėlį „Visuotinės literatūros istorija“. Kaip ten išmaniai siužetus perpasakojo Antanas Vaičiulaitis ir visa ta kompanija. Arba Williamo Shakespeare`o pjesės... Adaptacijų yra labai daug.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais pasirodžiusios „Iliustruotos didžiosios klasikos“ aš tiesiog kęste nepakenčiau, laužiau rankas, ką jūs čia skaitote, kiek čia visko prapuola. Tai teisybė – ją baisu skaityti: niuansai, psichologija, aprašomosios kalbos ir dialogo grožis – viskas eliminuota.

Iš esmės lieka nučiunktas siužetas, jau nekalbu, kokios košmariškos iliustracijos. Kita vertus, dabar šiek tiek prigesau ir taip piktai nebesakau, nes galvoju, kad yra galybė žmonių (vaikų, paauglių, žmonių, turinčių tam tikrų psichologinių trukdžių ar prigimtinių problemų), kuriems reikia būtent tokių knygų. Tad tegu jos būna.

Kita vertus, yra fantastiškai gražių ir dabartinių adaptacijų. Yra išleista Charleso Dickenso „Juodasis gražuolis“ ir „Kalėdų giesmė“. Nors jų siužetas smarkiai supaprastintas, bet yra gausybė iliustracijų ir paaiškinimų, pvz., kas yra Kalėdų pyragas, kuo jie ten kūreno, kas yra kalėdinis amalas.

Viskas yra paraštėse, o skaityti „nesvietiškai“ gražu – tarsi adaptuota, tarsi enciklopediškai papildyta. Taigi adaptacijų yra labai įvairių, dažnai dirba rimti rašytojai, kad, tarkim, būtų galima pateikti kokio nors sudėtingo viduramžių herojinio epo adaptuotą variantą. Kad ir skaitant „Rolando giesmę“ pajusti estetinį malonumą yra gana sunku. Tai kito tipo pasakojimas, tad „Rolando giesmę“ mes ir žinome tik iš adaptuotų variantų. Taigi dirba tikrai rimti rašytojai, nes tam reikia specifinių gebėjimų.

Kartais norėčiau, kad mūsų vaikų literatūroje taip pat būtų adaptacijų, pavyzdžiui, pasigendu lietuvių liaudies pasakos adaptacijų. Galbūt prisimenate – buvo toks grandiozinis, šiek tiek pretenzingas, gražiai iliustruotas „Gyvasis vanduo“. Bet ši knyga nebuvo labai skaitoma ir man nelabai patiko, nes, kai atsiverčiu lietuvišką pasaką, norėčiau, kad ji vis dėlto būtų pamodeliuota, šiek tiek pritaikyta vaikams – jie neturi kliūti už visiškai nežinomos leksikos ar nelabai suvokiamos struktūros. Taigi tas tekstas turi būti sustyguotas.

– Gal yra tokių kūrinių, kurie reikalauja adaptacijos?

– Pavyzdžiui, Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“ arba Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“ tradiciškai yra adaptuojamos ir kas kelerius metus išleidžiami adaptuoti variantai mažiems vaikams.

„Guliverio kelionių“ autentiškas tekstas yra fantastiškas, bet mažiukams tiesiog pateikiami kiti momentai, tarkim, pažaidimas dydžiais, moraliniai dalykai (kaip elgtis su dideliu ar mažu, kas yra teisus ar neteisus, kas yra pasipūtęs, egoistas, kas yra patriotizmas, ištikimybė). Bet politiniai momentai, kurie J.Swiftui buvo bene patys svarbiausi, mažam vaikui sunkiau suvokiami. Nors manau, kad vis dėlto ir ta pirminė prasmė pasąmonėje lieka, tik duok Dieve, kad jie skaitytų.

„Guliverio kelionių“ autentiškas tekstas yra fantastiškas, bet mažiukams tiesiog pateikiami kiti momentai, tarkim, pažaidimas dydžiais, moraliniai dalykai.

– Ar turime lietuvių autorių adaptuotojų?

– Taip, turime, nors, žinoma, dabar verčiama labai sąžiningai. Bet turime mūsų vaikų literatūros tėvą Praną Mašiotą, kurio didžioji kūrybos dalis ir buvo vertimai.

Versdamas jis visada tekstą taikė prie lietuvių vaiko. Kita vertus, mes nežinome, iš ko P. Mašiotas vertė, nes D.Defoe ir J.Swifto knygų adaptacija, trumpinimas tikriausiai buvo jau ne jo.

Vis dėlto akivaizdžiai matyti, kad galybę kitų autorių jis pats adaptavo: kažką įdėdavo, sulietuvindavo, išplėsdavo, paaiškindavo, praleisdavo tai, kas jam atrodė ne visai pedagogiška. Pavyzdžiui, „Emilio ir seklių“ originale tėvas eina išgerti alaus. Vokietijoje tai visai natūralus dalykas, bet P.Mašiotas pasako truputėlį švelniau, kad neatrodytų, jog tėvelis eina į aludę kiekvieną vakarą.

Beje, adaptuodamas jis šiek tiek ir „maskulinino“. Tarkim, bičių gyvenime lyderis yra moteriškosios lyties bitė, o P.Mašiotas ją paverčia vyru kunigaikščiu, nes smetoninėje Lietuvoje buvo kunigaikščių kultas. Kai dabar skaitai, tai net truputėlį komiška, nes tiems dalykams šiek tiek prieštarauja pati kalba.

– Visai kitaip sudėti prasminiai akcentai?

– Visiškai kitaip. Jis orientavosi į kaimo vaiką – man psichologiškai labai įdomu, ką jis pasirinkdavo. Vis dėlto daugiausia P.Mašiotas vertė skandinavus ir šveicarus, kurie yra žvalūs, energingi, tvirtai stovi ant žemės. Taip pat – tuos kanadiečių ar amerikiečių autorius, kurie rašė apie gamtą, gyvūnų gyvenimą. Ir, kaip jau sakiau, supaprastindavo, nenoriu sakyti, kad iki idilės, bet vis dėlto iki labai idealizuoto vaizdo.

– Kokia adaptacijos riba? Kiek galima perdirbti?

– Kas mūsų laikais gali pasakyti, kas galima, kas negalima? Jei padaryta gerai – ir viskas. Iš tikrųjų adaptacija beveik ir neturi ribų. Juk tai ne vien teksto perdirbiniai – tarkim, aš adaptuoju tekstą į komiksą.

– Labai populiaru...

– Taip. Nors turbūt psichologinis suvokimas to, kuriam komiksas yra pirminis, visai kitoks, bet tai irgi yra knyga (leidinys), kuris apeliuoja į vaizduotę, gyvenimišką patyrimą, tave formuoja. Kaip galiu sakyti, kad to negalima? Dieve, yra fantastiškų pavyzdžių, kurių Lietuvoje nepaprastai pasigendu.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min