Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“ atskleis Jurgos Ivanauskaitės moters pasaulį

Algimantas Puipa
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Algimantas Puipa
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Birželio mėnesį Vilniaus kino teatre „Pasaka“ įvyks režisieriaus Algimanto Puipos 60-ajam jubiliejui skirtas kūrybos vakaras, o lapkritį bus minimos rašytojos Jurgos Ivanauskaitės 50-osios gimimo metinės. Šias datas kitų metų sausį vainikuos nacionalinė filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“ premjera.

Apie trejus metus trukusią filmo, sukurto pagal to paties pavadinimo J.Ivanauskaitės romaną, kūrybą, bandymą perprasti moters pasaulį ir dabartinę Lietuvos kino situaciją kalbamės su filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“ režisieriumi A.Puipa.

Kokią pagrindinę mintį šiuo filmu siunčiate žiūrovui?

Mane Jurgos kūryboje domino moters pasaulis. Drąsos kuriant filmą man suteikė žodžiai jos interviu, duotame pažiūrėjus filmą „Nuodėmes užkalbėjimas“. Ji apie mane pasakė, kad „jis jaučia moters sielą, galbūt to nežinodamas jis moka kurti filmus apie moterį ir moters pasaulį“. Iš daugybės romane esančių linijų pasirinkau ne deportuotų merginų istoriją, o pagrindinės herojės Monikos ir jos vyro santykių istoriją, kuri buvo pažymėta gana punktyriškai. Perskaitęs romaną aš mėgstu kurti filmą apie tai, ko rašytojas neparašė ir išvystyti tas linijas, kurios romane yra tik nužymėtos. Tuomet staiga atsiveria nauji pasauliai. Mano ir Jurgos santykiai nebuvo iki galo lengvi ir visada sklandūs – buvo ir jos ultimatumų, ją taip pat trikdydavo kai kurios mano pasiūlytos mintys ar siužetinės linijos. Pabaigoje ji sakė: „tai mano filmas“. O aš tyliai sakydavau: „tai mano filmas“. (Šypsosi.) Ji filmą priėmė kaip savo kūrinį.

Kas sies filmus „Nuodėmės užkalbėjimą“ ir „Miegančių drugelių tvirtovę“, nepaisant to, kad jie sukurti pagal J.Ivanauskaitės romanus?

Personažai. „Nuodėmės užkalbėjime“ N.Savičenko sukurta Rita ir šiame filme J.Ivanauskaitės Monika – vieno kraujo. Jos yra seserys, turinčios sąsajų, tai – personažai, nugyvenantys sudėtingą, gana dramatišką gyvenimą. Aš ekranizuoju ne romaną, o Jurgos pasaulį.

Esate prisipažinęs, kad tiek jums, tiek jūsų kūrybinei grupei teko verkti kuriant filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“. Kodėl?

Žodis „verksmas“ šiuo atveju yra simbolinis. Visi pagrindiniai filmo personažai yra moterys, todėl dažnai filmavimo metu pasijusdavau nesaugus, kaip režisierius bandydamas joms paaiškinti kai kurias motyvacijas – jos galėdavo mane sustabdyti ir paaiškinti, kad moteris taip nesielgia. Dažnai man tekdavo įsiklausyti į J.Lapinskaitės, kuri man padėjo rašyti scenarijų, nuomonę ir ateiti į tą pasaulį, kurio aš, kaip vyras, ne visai galiu suvokti. Aš girdėdavau iš pagrindinės aktorės priekaištus man, kaip režisieriui. Atrodydavo, kartais taip įdomiai sugalvoju, o ji sako – ne, tai neteisybė.
 
Esate sakęs, jog „šiame filme yra daug trikdančių kadrų, nepaskaitę knygos, žiūrovai nesupras jų“ – taigi filmą rekomenduojate žiūrėti tik paskaičius romaną?

Filmas ir knyga yra du skirtingi meno kūriniai. Knyga turi turėti savo skaitytojus, o filmas turi savo dėsnius. Aš dažniausiai filmus kuriu pagal literatūros kūrinius, todėl esu sukūręs savo sistemą. Knyga turi apie 300-400 puslapių, o aš į savo filmą turiu įtraukti 60 puslapių scenarijaus, todėl tenka kažką perdaryti; atsiranda naujų idėjų, kurių nėra knygoje. Dėsnis, kad pamačius filmą galima nebeskaityti knygos, šioje vietoje netinka. Pati Jurga, kuomet mes kūrėme „Nuodėmės užkalbėjimą“ irgi suprato tą principą ir buvo atlaidi.

 

Dabar viskas keičiasi, sektinas pavyzdys yra nebe Bartas, o Vėlyvis su savo greito maisto restorano siužetais.

 

 

Dėl krizės filmo pristatymo data buvo nukelta ir filmavimai vyko su pertraukomis. Kaip pavyko susitvarkyti su finansinėmis problemomis?

Ekstremalus variantas trejusmetus kurti vieną filmą, tačiau tai turėjo ir teigiamų pusių – aš žinojau, kad tą filmą pabaigsiu, kad aš jam gausiu pinigų ir kad aš ne tuščiai fantazuoju ir sėdžiu prie popierių kurdamas vieną ar kitą sceną. Turėjau pakankamai daug laiko kurti variantus, atsirado laiko apmąstyti daug dalykų ir galbūt išvengti klaidų, kurias būtume darę čia pat per pirmus. Garsus režisierius Q.Tarantino yra sakęs, kad jis savo draugams rodo tik šeštą scenarijaus variantą, o iki tol dirba vienas, kol pasiekia tobulybės. Buvo begalė variantų ir daug puikių scenų, iš kurių dalį teko atmesti, nes tam įgyvendinti nepakako pinigų. Norėjome atrasti Rytų temą, ko vėlgi dėl finansinių dalykų nepavyko padaryti „Nuodėmės užkalbėjime“. Užsienyje daug kas tikisi, kad pinigai atsipirks, atneš pelno, o mes net ir norėdami tiek žiūrovų nesurinksime, kiek kainuoja filmas. Šiaip paieška – nelabai malonus užsiėmimas vaikščioti ištiesus ranką. 

J.Ivanauskaitės romanuose gausu rytietiškų motyvų. Kas, be budistų vienuolio ir įspūdingos smėlio dykynės, „Miegančių drugelių tvirtovėje“ skleis tą Rytų dvasią?

Daugiau nieko nebus. Viename romano fragmente Jurgos herojė pasakojo, kaip ji sapne pateko į vieną Rytų miestą ir ją lydėjo budistų vienuolis. Paskutinėmis Jurgos gyvenimo dienomis ją iš tikrųjų aplankė pažįstamas budistų vienuolis. Tuo metu ji buvo tokios būklės, kad nelabai galėjo atskirti, kas vyksta aplinkui, bet jis pasakė: „aš su ja kalbėsiuosi ir ji mane išgirs“. Šis faktas man davė idėją, kad filme Monikos personažą kartais lydės vienuolis. Kėdainiuose mes taip pat radome fantastišką, neįtikėtiną vietą – gipso karjerus. Tuo apsiribojom. Iš pradžių buvo kilusi mintis filmuoti šventyklose, bet mes neturėjome tokių finansinių galimybių.

„Nuodėmės užkalbėjime“ buvo gana daug lietuviškam kinui nebūdingos erotikos. Ar jos išvysime ir „Miegančių drugelių tvirtovėje“?

Ne. Tiek man, tiek ir aktoriams tai buvo nelengva patirtis. Kito kelio nebuvo, nes toks buvo romanas, o šis yra kitoks, erotikos jame nedaug – šiame filme ji nedominuos.

Viename filmo epizode pasirodysite ir jūs pats, vaidinate taksistą. Koks jausmas stebėti save ekrane?

Labai nemalonus jausmas. Supratau, koks yra sunkus ir įtemptas aktoriaus buvimas kitoje filmavimo kameros pusėje. Režisierius I.Bergmanas sakydavo, kad režisieriaus padėtis labai gera – jis gali pasislėpti už kameros, rodyti visokius ženklus ir būti saugus, matydamas, kaip jo sumanymą įgyvendina aktorius. Mano pasirodymas filme buvo toks trumputis epizodas, tai buvo lyg autografas.

Apie „Dievų mišką“ ir „Nuodėmės užkalbėjimą“ kino kritikai buvo pažėrę ir neigiamų atsiliepimų, pavyzdžiui, Rolandas Maskoliūnas teigė, kad „Dievų miško“ meninis rezultatas yra vidutiniškas, o Edvinas Pukšta – kad „Nuodemės užkalbėjimo“ pasakojimo struktūra „neblizga originalumu“ ir kad „režisierius galėjo pamąstyti apie išradingesnį Jurgos Ivanauskaitės adaptacijos metodą“. Ar po tokių atsiliepimų nėra baimės į gyvenimą paleisti dar vieną romano ekranizaciją?

Aš esu gana jautrus kritikai. Save šiek tiek tapatinu su Jurga, nes ji irgi patyrė ir šilto, ir šalto. Jei apie Jurgos kūrinius atsiranda įvairių nuomonių, tai nepasakyčiau, kad yra blogai. Žiūrint kas kalba. Nei Pukšta, nei Maskoliūnas nėra tos pavardės, į kurių kritiką aš kreipčiau dėmesį. Savo laiku man buvo skaudu, kai po filmo „Vilko dantų karoliai“ išsiskyrė mano ir Sauliaus Macaičio keliai. Jis sakė, kad galbūt šį filmą žiūrėjo būdamas blogos nuotaikos, bet aš supratau, kad jis gudravo,  nes tas filmas jam iš tiesų nepatiko. O man atrodė, kad aš pasiekiau svarbų savo kūrybinį etapą, kad padariau daugiau, nei tikėjausi padaryti.

 

Rusai turi labai smagų kinematografinį posakį: kai režisierius stengiasi įtikti žiūrovui, sakoma, kad jis „gulasi po žiūrovu“. Tai, mano manymu, yra gana gėdingas užsiėmimas. Tada kinas yra verslas, tada yra gaminami pinigai.

 

 

Dažnai lietuviškas kinas įvardijamas kaip gilus, tačiau depresyvus, sunkiai išlaikantis žiūrovo dėmesį. Ar neketinate šių stereotipų laužyti savo nauju filmu?

Dabar yra toks lietuviško kino periodas, kai senoji karta jau nebedirba ir ateina nauja karta. Tie, kurie ateina, stengiasi savo siužetuose vaizduoti savo istorijas. Mes beveik neturime kino dramaturgijos, profesionalų, todėl patys režisieriai kuria siužetus. Čia yra visa vaivorykštė kūrėjų: I.Miškinis, K.Vildžiūnas... Jie savo kino kalboje ieško dinamikos, stengiasi būti suprasti jaunosios kartos, kuri ateina į kino sales. Man patinka, kai mano filmus kartais sulygina su skandinaviškais, juose nematau „vestuvinės kameros“ ar klipų montažo – aš matau istorijas, aš matau gražią gamtą. Jei lietuviškas kinas remiasi literatūra, tai jis yra toks, kokia ir lietuviška literatūra. Mūsų literatūra yra atėjusi iš kaimo, joje gausu simbolių, ženklų, kurie galbūt nelabai suprantami užsienio žiūrovui. Ta literatūra yra poetinė, idealizuojanti – toks daugelį metų buvo ir lietuviškas kinas. Jei atsiranda naujos temos, nauji autoriai, arba ateina režisierius, pavyzdžiui, E.Vėlyvis, kuris bando šokiruoti – tai yra įdomu, tai – nauja patirtis. Buvo atvejis, kai Latvijos kino mokyklos studentams rodėme kelis lietuviškus filmus, tarp jų buvo ir „Zero“. Studentai paklausė: „kodėl jūs mums tą filmą rodote“? Jiems tai nėra nauja, jie tai mato kasdien. Tai kur yra tie atradimai? Visiškas fenomenas yra Š.Bartas, kuris kuria lėtą, nesiužetinį kiną, bet jis turi savo auditoriją visoje Europoje. Paskui save jis nusivedė visą dokumentalistų kartą. Dabar viskas keičiasi, sektinas pavyzdys yra nebe Bartas, o Vėlyvis su savo greito maisto restorano siužetais. Kiekvienas naujas kūrėjas atneša savo mažyčius laimėjimus. 

Filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“ pajamos – 686 tūkst. litų, „Dievų miško“ – 640 tūkst. litų, „Zero II“ – 935 tūkst. litų. Kino kritikai tikina, kad „Zero II“ – daugiausiai pajamų uždirbęs filmas per nepriklausomos Lietuvos istoriją. Kaip manote, koks yra šio filmo sėkmės receptas?

Galbūt į šį filmą ėjo visiškai naujas žiūrovas, kuris anksčiau nesilankydavo kino teatre, o žiūrėdavo tik tuos filmus iš videotekos, kurie jam patikdavo. Staiga čia žiūrovas pamatė aštrų siužetą, kuriame yra ir absurdo, ir veiksmo, kas galbūt sukurta sekant Q.Tarantino filmais. 

Ar jūs kuriate sau, įgyvendinate savo kūrybines ambicijas, ar kuriate labiau žiūrovui, galvodamas apie tai, kas jam galėtų patikti?

Tai labai keblus klausimas, nes jaunoji kino analitikų, kino reiškinių stebėtojų (pavyzdžiui, jau paminėto E.Pukštos) karta visada aiškina, kad negalima finansuoti kino, kuris nesurenka žiūrovų. Man atrodo, tai yra didžiulė klaida, atvirkščiai – valstybė turi remti autorinį kiną, nes jis negali surinkti didelio kiekio pinigų, bet turi įdomių idėjų. Mes neturime didelio išėjimo nei į Rytų, nei į Vakarų rinką. Žiūrovų ir autoriaus pozicija yra visada sudėtinga. Rusai turi labai smagų kinematografinį posakį: kai režisierius stengiasi įtikti žiūrovui, sakoma, kad jis „gulasi po žiūrovu“. Tai, mano manymu, yra gana gėdingas užsiėmimas. Tada kinas yra verslas, tada yra gaminami pinigai. Man truputį gėda, kad „Dievų miškas“ ir „Nuodėmės užkalbėjimas“ surinko didelę žiūrovų dalį. Į „Dievų mišką“ buvo prievarta vedami vaikai, moksleiviai, kurie nenori skaityti knygų – aš tai išsiaiškinau vienoje mokykloje. O „Nuodėmės užkalbėjimas“ sutapo su Jurgos mirtimi ir tai tapo galimybe pritraukti žiūrovą. Dabar norėčiau, kad „Miegančių drugelių tvirtovė“ būtų rami filmo premjera ir kad ateitų tas žiūrovas, kuris nori pasižiūrėti mano ir Jurgos filmą.

Kokia jūsų akimis yra dabartinio lietuviško kino situacija?

Yra režisieriai, kurie kuria siužetinius filmus, ir yra režisieriai, kurie bando kurti naratyvinį kiną. Man artimesnis kinas, su kuriuo aš galiu būti kartu ir išgyventi tą istoriją, kurią aš matau. Yra filmų, kuriuose matome režisieriaus gebėjimą dirbti su aktoriais, kurti atmosferą, bet pažiūrėję daugelį filmų iš karto pamirštame, apie ką jie. Jau beveik 10 metų dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir matau jaunų žmonių, kurie dar tik ateis, galimybes. Yra labai daug gabių merginų (K.Baužytė jau atėjo) ir jeigu jos kur nors nepradings, jeigu jos ateis, jos kurs ne sentimentalų, moterišką kiną, bet parodys keistą pasaulio matymą. Matau didelį jaunų režisierių potencialą. Kitas dalykas – mūsų finansavimas, palyginus su kitomis Baltijos valstybėmis, yra apverktinas – vienu metu mes gaudavome tiek pat, kiek ir Kauno zoologijos sodas.

Kristinos Sereikaitės nuotr./Filmavimo darbai juda prie pabaigos
Kristinos Sereikaitės nuotr./Kadras iš filmo

Ar sunku buvo jums su žmona Janina Lapinskaite nesusipykti filmavimo aikštelėje? Ar buvo dalykų, dėl kurių teko pasiginčyti?

Aš esu labai jai dėkingas, nes ji labai daug man padėjo kuriant siužetą, scenas, rašant filmo scenarijų. Į patį filmą ji atėjo visai natūraliai, nes Janina nuo pat pradžių dirbo su šiuo filmu. Jos atėjimas pakoregavo patį personažą – teko atsisakyti kai kurių knygoje aprašytų jos savybių. Buvo visko – pykdavomės, bet aš suprasdavau, kad vis dėl to ji yra teisi.

Turbūt pastaruosius trejus metus gyvenote tik šiuo filmu?

Iš tiesų daug šiam dalykui sugaišta laiko – keitėsi metų laikai, o mes vis dar gyvenome „drugelių tvirtovėje“...

Šiais laikais skyrybos plinta tarsi epidemija, tačiau jūs su Janina jau 34 metus esate kartu. Koks, jūsų akimis, yra darnios šeimos receptas?

Paskutiniai 10 metų – šviečianti saulė, bangos visiškai nurimusios... Prieš tai buvo ir audrų, ir tornadų. Viename interviu R.Tuminas yra pasakęs, kad „mes esame vienas kitam paskolinti“. Tas paskolinimas yra labai laikinas, todėl užkalbėti nuodėmes reikia anksčiau, nei jas padarai.

Jūsų sūnūs augo nuolat apsupti kino. Kiek jo likę jų gyvenime?

Kristijonas dirba kine, jis baigė kino vadybą ir dabar dirba lokacijų vadybininku. Jam visai eblogai sekasi. Anksčiau jis kinu ypatingai nesidomėjo, tačiau pradėjo studijuoti kino vadybą ir dabar gana įdomiai vertina kino filmus, todėl kartais man tenka pasidomėti jo nuomone, kuri man dažnai yra labai svarbi. O vyresnysis sūnus Gediminas į kiną neatėjo. Kažkada būdamas mažas jis vaidino filme „Moteris ir keturi jos vyrai“. Po to pastebėjau, kad jis pamatęs fotoaparatą slėpdavosi – tai buvo jam labai nemalonus užsiėmimas. Jis dabar turi savo gyvenimą, savo verslą.

Artėja jūsų kūrybos vakaras. Ką jame bus galima išvysti?

Birželio vidurys yra labai nedėkingas laikas, kai žmonės būna išvažiavę prie jūros arba gamtoje, bet aš noriu dar kartą visus pakviesti į tamsias kino sales pasižiūrėti filmų, kurie man yra labiausiai artimi iš visų mano kūrinių. Kino teatre „Pasaka“ bus rodomi filmai „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Žuvies diena“, „Ten krantai smėlėti“, „Amžinoji šviesa“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“... Šiems filmams turiu mažiausiai priekaištų, jie nesensta. Kaip sakė vienas režisierius, ne aš tą filmą padariau, tai padarė pro šalį einantys elfai, tai jie man padėjo.

Junkitės prie filmo draugų „Facebook“ tinkle: facebook.com/drugeliu.tvirtove

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min