Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Alina Orlova: „Nesąžininga švęsti Kalėdas, jei netiki Jėzumi“

Alina Orlova
Asmeninio albumo nuotr. / Alina Orlova
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Kalėdos – Jėzaus gimimo šventė, todėl nesąžininga jas švęsti, jei nesi tikintis, sako kūrėja ir atlikėja Alina Orlova. Kita vertus, pripažįsta ji, labai gražu, kad per Kalėdas žmonės susitinka, iš svetimų šalių grįžta artimieji, o vaikai aplanko tėvus.

„Negaliu į Kalėdas žiūrėti taip, lyg viskas vyksta simboliškai. Vis tiek tai yra religinė šventė. Bent jau kol kas aš nesilankau bažnyčioje, nesu visai viso to [religijos klausimų – LRT.lt] išsiaiškinusi. Atrodo nevisai sąžininga švęsti Kalėdas. Juk per jas gimė Kristus, tai tada riekia juo tikėti. Daug klausimų kyla. Žinoma, labai gražu, kad žmonės susitinka, daug kas grįžta iš užsienio, aplanko tėvus. Tai labai gražu“, – teigia A. Orlova.

– Viename interviu sakei, kad Tavo emocijos labai greitai keičiasi. Dabar, praėjus keleriems metams nuo to interviu, kai esi brandesnė, kaip galvoji, ar keitiesi?

– Keičiuosi. Emocijos truputį susilygino. Dar, žinoma, yra kur tobulėti, bet po truputį atsiranda viduriukas, nebėra kraštutinumų. Tai gerai, nes jie labai vargina. Žinoma, kūrybai kraštutinumai gal ir gerai, bet manau, kad su amžiumi daugeliui žmonių viskas aprimsta.

– Ar Tau svarbu tokios šeimos šventės, kaip Kalėdos, kai sugrįžti į Visaginą, pabūti su šeima? Vilniaus ir Visagino tempas šiek tiek skiriasi.

– Šiek tiek (juokiasi). Šiaip ten grįžtu gal kartą per mėnesį. Kartais – rečiau, kartais – dažniau. Vaikystėje šventės labai smagios būdavo, bet dabar... Gal paskui, kai turi savo vaikų, Kalėdos įgauna kitokią prasmę. Dabar gana ramiai į tai žiūriu.

Negaliu į Kalėdas žiūrėti taip, lyg viskas vyksta simboliškai

Negaliu į Kalėdas žiūrėti taip, lyg viskas vyksta simboliškai. Vis tiek tai yra religinė šventė. Bent jau kol kas aš nesilankau bažnyčioje, nesu visai viso to [religijos klausimų – LRT.lt] išsiaiškinusi. Atrodo nevisai sąžininga švęsti Kalėdas. Juk per jas gimė Kristus, tai tada riekia juo tikėti. Daug klausimų kyla. Žinoma, labai gražu, kad žmonės susitinka, daug kas grįžta iš užsienio, aplanko tėvus. Tai labai gražu.

– Papasakok apie pačią mieliausią gautą kalėdinę dovaną.

– Viskas buvo vaikystėje. Tos dovanos dažniausiai buvo geros ir buvo smagu, bet labiausiai su niekuo nesulyginamas pats laukimas. Anksti pradedi laukti, nori sužinoti, ieškai po namus, bandai kažką rasti – tai labai smagu. Paskui, kai gauni dovanas, nėra taip smagu.

– Ar dailė Tavo gyvenime buvo pirmiau nei muzika, ar viskas atsirado kartu?

– Piešti pradėjau anksti. Man gerai sekėsi. Darželyje piešdavau gražiausiai. Taip atrodė. Paskui irgi daug paišiau. Muzika atsirado vėliau. Tada viskas ėjo kartu, o dabar jau beveik nebepaišau. Manau, kad laikinai. Net nežinau. O gal jau viskas. Gal išseko arba tiesiog praradau kažkokią formą, nežinau, kaip man dabar tau daryti. Reikia surasti naują būdą, nes senas išsisėmė, nebetinka.

Pagal metus viskas išėjo taip: mokyklos pabaigoje, 10–12-oje klasėje kūriau labai daug: ir dainų, ir tekstų, ir piešiau naktimis. Labai daug darydavau, bet, matyt, kai kas greitai išseko.

– Sakai, kad didžiausios kūrybinės inspiracijos tada ir buvo, 10–12-oje klasėje?

– Taip. Visa tai atsirado ir sprogo. Be to, dar toks amžius: kraštutinumai, emocijos. Dabar jau suprantu, kad tai buvo hormonų audros. Menas nėra lengvas. Matyt, norėjau kurti savo pasaulį, nes ne viskas patiko tame pasaulyje, kuriame buvau. Visa tai prasidėjo ir iki šiol tęsiasi.

Menas nėra lengvas. Matyt, norėjau kurti savo pasaulį, nes ne viskas patiko tame pasaulyje, kuriame buvau. Visa tai prasidėjo ir iki šiol tęsiasi

– Ar galima sakyti, kad didesnis dėmesys į Tave buvo atkreiptas dėl dainos „Mėnulyje“?

– Nežinau dėl kurių, bet dėmesys buvo atkreiptas dėl kelių senų dainų. Tai tokie seni, savadarbiai įrašai, esantys internete. Jie, kaip suprantu, vis dar daug kam labiausiai patinka. Aš jau niekad (nors ir nesistengiu) negaliu to pakartoti. Būtų kvaila. Man pačiai įdomūs kiti dalykai. Tuose įrašuose – kaip ir aš, žinau, kad ten buvau aš, bet dabar jau esu nebe ta – kita. Keičiamės visi.

– Ar, kaip ir daugelis muzikos kūrėjų, sakai, kad šis albumas, kuris dar tik bus, yra pats geriausias?

– Taip. Jis geriausias tuo, kad labiausiai atspindi tave dabar. Dėl to su juo esi labiausiai susijęs, bet tai gana greitai praeina. Man atrodo, užtenka tik išleisti ir jau tos dainos – nebe tavo. Jos pačios gyvena.

Jos gana greitai pasensta. Kol įrašinėji, paskui tą įrašą tvarkai, su juo dirbi, milijardą kartų perklausai. Būna jau bloga, o tik išėjo. Tik išėjo, bet jau nebekenti. Tai nėra greitas darbas. Žinoma, tai lengviau negu su filmais, kurie kuriami keletą metų. Kiek girdėjau, būna taip, kad baigia žmonės filmą, jį išleidžia, bet jis atrodo toks svetimas.

– Minėjai apie etapą 10-12-oje klasėje, kai galbūt taip stipriai norėjosi kurti, nes ne viskas patiko, kas buvo tuo metu aplink. Ar gali papasakoti, kas nepatiko?

– Visų pirma, žinoma, mokykla. Iki šiol džiaugiuosi, ypač praeidama šalia mokyklos, kad nebereikia į ją eiti. Ją matau ir ypač tada mačiau kaip kalėjimą.

Labai norėjau veikti, kas patinka man. Žinojau, kas man geriausiai sekasi, kas rūpi. O ten esi sistemos dalis, privalai ten būti, sėdi visą dieną ir žinai, kad beprasmiška mokytis chemiją, fiziką, nes neturi tam nei sugebėjimų, nei noro. Eini ten kas dieną ir atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Tai labai sunku.

Gyvenau Visagine. Tai nedidelis miestas. Gal šiek tiek savotiškas. Jame labai daug gamtos. Tai mane labai veikia ir labai patinka, bet jokio socialinio gyvenimo, bent mano atveju, nebuvo. Norėjosi gyventi, kažką veikti, matyt, dėl to ir kurdavau sau.

– Kaip manai, kokia yra Visagino gyvenimo specifika? Tai miestelis kuris neturi ilgos istorijos. Ji ryški, bet trumpa.

– Manau, kad Lietuvoje tai yra gana unikalus atvejis. Žinoma, dar yra Elektrėnai, bet gal ten buvo kažkokia gyvenvietė prieš tai. Visagino atveju, nežinau tiksliai prieš kiek metų, gal 40 ar mažiau, miške, pelkėse – lygioje vietoje statė miestą. Jį statė mano tėvo karta. Miesto gyvenimas baigėsi per kelias kartas – gana greitai. Na, ne tai, kad baigėsi, bet jis buvo statytas kaip utopinis miestas. Tai sovietų projektas, kuris turėjo nešti šviesią ateitį, bet visa tai labai greitai baigėsi. Tėtis ir dabar uždaro tą atominę elektrinę. Turiu omenyje, kad jis atidarė ir uždaro. Tas pats žmogus.

Mieste gyvena žmonės, surinkti iš visų Sovietų Sąjungos kampelių ir galų. Tai labai internacionali publika. Daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu, specialistų. Visaginas dar skiriasi tuo, kad jame daug gerų pedagogų. Jie surinkti iš visur ir yra gana profesionalūs.
Ten visi rusakalbiai. Rusų kalba – susikalbėjimo kalba. Miestas gyvena savaip. Jie žiūri Rusijos televiziją, gyvena tomis aktualijomis. Galiu pasakyti ir apie save: gyvenu Lietuvoje, bet visiškai kitais dalykais. Pavyzdžiui, vaikystėje nežiūrėjau lietuviškos televizijos, neklausiau lietuviškos muzikos. Tiesiog gyvenau kitaip. Dauguma žmonių ten taip gyvena. Dabar, žinoma, daugėja lietuvių. Manau, kad truputį kitaip viskas, bet mano vaikystėje buvo taip. Todėl ir kultūriškai ten viskas kitaip.

Mokiausi lietuvių mokykloje. Taip susiklostė. Buvau kaip ir mažumoje, nes dauguma mokyklų buvo rusų. Visą laiką buvau mažumoje. Gal dėl to man ten kartais būdavo truputį liūdna.

– Ar dabar reikšti mintis lietuvių kalba yra lengva?

– Lengva. Kiek pastebiu, man apskritai gal nėra lengva reikšti mintis, nes dažniausiai mano vartojamas žodis „nežinau“. Lietuvių kalba yra vienintelė kalba, kurią aš mokiausi „iki galo“, bet man kartais atrodo, kad aš nei viena, nei kita kalba negaliu visiškai išreikši minčių. Todėl muzika yra menas.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min