Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dirigentas Juozas Mantas Jauniškis: baroko muzikos tradicijos Lietuvoje dar labai trapios

Juozas Mantas Jauniškis
Asmeninio archyvo nuotr. / Juozas Mantas Jauniškis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jaunosios kartos dirigentas Juozas Mantas Jauniškis kartu su „Baroko operos teatro“ komanda ruošiasi kovo 14 dieną Valdovų rūmuose skambėsiančios Georgo Friedricho Händelio oratorijos „Prisikėlimas“ premjerai. Su Juozu Mantu Jauniškiu kalbamės apie tai, kokius netikėtumus, iššūkius ir problemas patyrė dirigentas, ruošdamasis pristatyti iki šiol Lietuvoje dar neskambėjusį baroko kūrinį.

Papasakokite, kokia yra baroko muzikinė kalba? Kokius iššūkius ji kelia dirigentui?

Barokas buvo sparčios muzikos plėtotės ir naujovių amžius. Baroko muzikinė kalba labai įvairi, vaizdinga, teatrališka. Dominuoja dvi pagrindinės muzikos komponavimo sistemos: homofoninė bei polifoninė. Pagrindinis baroko muzikos variklis buvo basso continuo kuris nurodo pagrindinę muzikos harmoniją, o melodika turi daug improvizaciškumo, ornamentikos. Dainavimui būdingas itin lankstus balsas, labai saikingas vibrato, dažnai ypatingas virtuoziškumas.

Baroko operoje pagrindinį draminio veiksmo vystymą atlieka rečitatyvai, kurie laikui bėgant išnyksta, atsiranda didesnė arijų reikšmė, išplėtotų chorinių ir orkestrinių numerių svarba. 

Šiais laikais, atliekant baroko muziką susiduriame su instrumentų ir jų derinimo problema.  Baroko laikų instrumentai skambėjo kitaip. Styginiams instrumentams būdavo naudojamos žarninės stygos, kurios savaime suteikdavo instrumentui minkštesnį tembrą. Šiuolaikiniai instrumentai pritaikyti aukštesnio hercų dažnio derinimui ir skamba beveik puse tono aukščiau nei senoviniai instrumentai. Atliekant barokinę muziką šiuolaikiniais instrumentais iškyla nemažai sunkumų. Visų pirma problemų iškyla dainininkams, kuriems tenka dainuoti pustoniu aukščiau. Atsižvelgiant į partijų virtuoziškumą, tai išties nemaža problema. Daugelis pučiamųjų instrumentų negali susiderinti pustoniu žemiau, todėl jiems tenka transponuoti. Styginiai nors ir turi tokią galimybę, iškyla intonacinių problemų, nes yra kitas garso aukštis negu jie įpratę girdėti ir neretai tai sudaro transponavimo jausmą.

Be abejo, baroko muzika kelia nemažus iššūkius dirigentui ir atlikėjams. Visa tai atsiremia į šios muzikos stilistiką, jos atlikimo specifiką ir žinias, kurios būtinos, norint atlikti tokią muziką. Baroko muzika daugeliu atvejų remiasi improvizacija. Tad reikalingi muzikantai gebantys improvizuoti, mokantys skaityti tokio tipo natas, kuriose ne viskas užrašyta, kaip mes šiandieną esame įpratę. Todėl neatsitiktinai prie mūsų projekto prisijungti pakvietėme Vokietijoje gyvenantį rusų kilmės klavesinininką, senojo fortepijono hamerklavyro virtuozą – Aleksandrą Puliajevą. Manau, kad Aleksandras Puliajevas, turėdamas didelės patirties baroko muzikoje, bus svari projekto figūra, padėsianti mums geriau perprasti daugelį baroko muzikos subtilybių. Taip pat projekte mums talkins Jonas Kublickas, šiuo metu Zalcburge (Austrija) studijuojantis barokinės gitaros specialybę. Jis oratorijoje atliks teorbos partiją.

Tarp oratorijoje dainuosiančių solistų – daugiausia jaunų atlikėjų pavardės. Kaip buvo suburta vokalistų komanda?

Vėlgi mes susidūrėme su sudėtinga baroko muzikos atlikimo specifika ir ieškojome dainininkų, kurie specializuojasi tokios muzikos atlikime, atsižvelgėme į jų patirtį ir, žinoma, į balsus. Štai kalbant apie tenorą Mindaugą Zimkų – jam nesvetimi oratorijos ir kantatos žanrai, jis dažnai atlieka baroko muziką. Arba Viktoras Gerasimovas, kuris yra šio projekto sumanytojas: jis dainuoja labai neįprastu balsu – sopraninu – būtent šitam balso tipui daugiausia kūrinių buvo parašyta baroko epochoje. Nora Petročenko baroko muzikoje specializuojasi ne pirmi metai ir yra kviečiama dainuoti senovinę muziką užsienyje. Kiti solistai, Viktorija Miškūnaitė ir Tadas Girininkas, galbūt turintys mažiau patirties baroko muzikoje, bet yra jauni, talentingi, nestokojantys muzikinių ambicijų daininkai,  gebantys prisitaikyti prie skirtingų muzikos stilių. Šiam projektui mes iš tiesų stengėmės suburti geriausius instrumentininkus ir dainininkus, galinčius atlikti baroko muziką.

Kodėl prisijungėte prie „Baroko operos teatro“ veiklos? Kokia jūsų patirtis baroko muzikoje?

Man šis projektas įdomus pirmiausia dėl to, kad yra naujas iššūkis man pačiam – tai galimybė suburti kolektyvą, bendraminčius muzikantus, kuriems iš tiesų būtų įdomi tokia muzika. Labai apgalvotai ir tikslingai kvietėme skirtingus žmones: tuos, kurie jau turi patirties, bei jaunus, perspektyvius, dar tebestudijuojančius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, muzikantus. Aš tai matau kaip vieną iš baroko muzikos tradicijų sklaidos galimybių ir tikiuosi, kad ši idėja turės tęstinumą. Man svarbu, kad tai būtų komanda, su kuria kartu galėtume kurti baroko tradicijas Lietuvoje.

Mano asmeninė patirtis baroko epochos muzikoje prasidėjo dar studijuojant chorinį dirigavimą – dažnai susidurdavau su oratorijos, mišių, kantatos žanrais. Be to, kaip choro dainininkas, studijų metais dalyvaudavau Europos choro akademijos rengiamuose projektuose, kuriuose neretai atlikdavome baroko epochos kūrinius. Meistriškumo kursai, studijos Vokietijoje bei galimybė matyti kaip dirbama Vakaruose, sceninė patirtis su geriausiais pasaulio muzikantais – tai bus mano asmeninė patirtis, kurią atsinešiu į šį projektą.

Kaip vyksta pasiruošimas oratorijos „Prisikėlimas“ premjerai?

Vienas iš pagrindinių etapų yra organizacinis darbas, kurio didžioji dalis jau įveikta. Kalbant apie muzikinio pasiruošimo etapą – šiuo metu aktyviai repetuojame su solistais, laukiame atvykstant svečių iš užsienio ir pradėsime bendras repeticijas su orkestru. Vyksta paruošiamieji darbai atskirose grupėse, kad bendros muzikinės repeticijos būtų kuo produktyvesnės.

Kaip pristatytumėte „Prisikėlimo“ oratoriją?

Visų pirma turiu pasakyti, kad šis kūrinys man buvo visai naujas, nežinomas, ir turbūt ne tik man vienam. Oratorija ligi šiol Lietuvoje neatlikta, ir nelabai aišku, kodėl. Suprantama, tai yra ir natų problema – nors čia tikrai ne tas atvejis, kuomet muzika egzistuoja vien tik rankraščiuose. Yra bent du man žinomi šios oratorijos leidimai, tačiau pas mus tos natos neegzistavo. Sau partitūrą teko siųstis iš Londono. 

Buvau nustebintas oratorijos muzikos grožio, arijų įvairovės, muzikinės kalbos originalumo. Išskirtinai melodingi ir vaizdingi rečitatyvai, nuolatos skatinantys veiksmo vystymą, bet tuo pačiu nesugriaunantys muzikos vientisumo. Oratorija yra labai aiškios ir išbaigtos formos, išties monumentalus kūrinys. Mano dėmesį patraukė ir tai, kad čia neišplėtotas choras. Lyginant su kitomis Händelio oratorijomis, kuriose choro vaidmuo labai reikšmingas ir tampa vienu pagrindinių veikėjų, „Prisikėlime“, tai tik du nedideli choro numeriai, pirmos ir antros dalies pabaigoje. Kai vyko pirmoji, Händelio laikų premjera, choro partiją atliko tie patys solistai. Kovo 14 dieną, kartu su orkestru ir solistais, klausytojai išgirs ir chorą.

Premjera vyks Valdomų rūmų salėje. Koks apskritai erdvės vaidmuo atliekant baroko muziką?

Kaip ir bet kurios kitos epochos muzikai, baroko muzikai akustika yra vienas svarbiausių dalykų. Nuo to, kokios akustikos salėje atliekamas kūrinys, priklauso daugelis techninių dalykų, pavyzdžiui, instrumentų tarpusavio skambesio balansas. Valdovų rūmai pasirinkti dėl to, kad ši erdvė mums turbūt labiausiai asocijuojasi su baroko epocha ir baroko muzika – čia vyksta nemažai su baroku susijusių renginių.

Salės dydis taip pat svarbus – baroko orkestras nedidelis, dainavimo maniera taip pat ypatinga ir reikalauja atitinkamos erdvės. Baroko muzikos atlikimo specifika savaime reikalauja kameriškesnės aplinkos.

Kiek šiandien galime kalbėti apie baroko, senosios muzikos atlikimo tradicijas Lietuvoje? Ar toji tradicija apskritai yra?

Būčiau linkęs teigti, kad tokių tradicijų Lietuvoje visgi nėra. Yra iniciatyvūs muzikantai, atskira nedidelė entuziastų grupė, kuri domisi tokia muzika, važinėja į seminarus ir meistriškumo kursus užsienyje, rengia pasirodymus. Jie ir kuria kol kas tas nedideles baroko muzikos tradicijas, kurios pas mus dar labai trapios.

Kodėl, jūsų manymu, taip susiklostė?

Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį sudėtingą klausimą. Manau, kad tai nulemia daug dalykų, instrumentai, kurių neturime, natos, pedagogai. Akademinėje aplinkoje susiduriame su baroko muzika. Šios epochos muzika patenka į studijų programą, tik vėlgi –  tai daugiau susipažinimas su to laikotarpio repertuaru, bet ne tikslingas barokinio atlikimo specifikos mokymasis. O tai, manau, yra skirtingi dalykai. Taip yra dar ir todėl, kad mes neturime pedagogų, profesorių, kurie galėtų perteikti šias žinias savo mokiniams. Tikrai nemažai jaunimo yra išvykę studijuoti į užsienį, tad belieka laukti jų grįžtant ir tikėtis, kad jie parsiveš daugiau žinių ir patirties, kuri padės sustiprinti baroko muzikos tradicijas Lietuvoje.

Komentarai
Temos Barokas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min