Derindamas R&B, elektro, soul, pop ir chorinio stilių muziką Patas Grossi šiemet padovanojo novatorišką, kol kas rimtų analogijų rinkoje neturintį debiutinį albumą „You Are All I See“.
„Šis albumas – tai mano pastangos sukurti tiltą tarp savęs ir gerbėjų. Muziką kūriau jums lygiai tiek pat kiek ją kūriau sau. Todėl tuo metu, kai jūs klausotės mano dainų, esu tik aš ir jūs. Daugiau nieko“, – tokiais žodžiais apie debiutinį muzikos industriją sudrebinusį įrašą prabyla Patas Grossi.
Kad „Active Child“ – išskirtinis vardas muzikos padangėje, byloja ir kitas faktas: būtent šį atlikėją į koncertinį turą pasikvietė elektroninės/dream pop muzikos korifėjus Anthony Gonzalezas (klausytojams geriau žinomas „M83“ pseudonimu).
Po ilgų derybų su atlikėjo įvaizdžio formuotojais, kolektyvo, kuris apšildė tokias grupes kaip „White Lies“, Jamesą Blake‘ą, „White Rabbit“ ir kitus, siela sutiko duoti išskirtinį interviu lietuviškam kitokios muzikos portalui manoMUZIKA.lt.
 |
| „Active Child“ – Patas Grossi |
– Sveikas Patai. Kaip laikaisi?
– Labas. Šiuo metu esu automobilyje. Po ilgų koncertinių gastrolių judu Kalifornijos link. Liko vienas pasirodymas San Franciske, po kurių grįšiu atgal į Los Andželą.
– Tavo debiutinis albumas pasirodė tik šį rudenį, o kritikai jau dabar jį įvardina kaip vieną geriausių 2011-ųjų debiutinių albumų visame pasaulyje. Ką šis įrašas davė tau kaip muzikantui?
– Kai jį išleidau ir pajutau, jog žmonės šį darbą pamilo ir išgirdo, man tiesiog palengvėjo (juokiasi). Po „Curtis Lane“ (aut.past. pirmasis „Active Child“ EP) leidausi į koncertines gastroles, todėl labai bijojau, kad išleisti pilno debiutinio disko dėl laiko ir kūrybinės erdvės stokos tiesiog nesuspėsiu. Tačiau grįžau iš turo, užsidariau studijoje. Radau taip trokštamą vienatvę, sudėliojau visus kūrybinius taškus ant „i“ ir išleidau „You Are All I See“.
Esu patenkintas tiek įrašo skambesiu, tiek ir fanų atsiliepimais. Žinoma, džiaugiuosi ir tuo, kad šio albumo pasirodymas man leido „prasimušti“ į Europos muzikos rinką. Netrukus turėsiu progos koncertuoti ten ir, kas žino, galbūt kažkada užsuksiu ir į Lietuvą.
– Jeigu tavęs paprašytų pasakyti kur „You Are All I See“ skambėtų geriausiai – ką įvardintum?
– (mąsto) Greičiausiai turėtų būti vėlyva naktis. Reikėtų gerų kokybiškų ausinių, gamtos ir gero draugo (arba tiesiog mylimo žmogaus) šalia.
– Kai tavęs viename iš interviu paklausė ką būtum pakeitęs jeigu būtum turėjęs laiko mašiną ir galėtum grįžti atgal, tu atsakei, kad būtum kur kas mažiau dėmesio kreipęs į pašalinių žmonių nuomonę. Ar tai reiškia, kad „You Are All I See“ – tai albumas, kuriam daug įtakos padarė kiti?
– Ne visai. Situacija kur kas paprastesnė. Įsivaizduok, tu „išmeti“ kūrinį į dienos šviesą ir jį „valgo“ įvairūs blogų „ekspertai“. Nori to ar ne, tau rūpi ką kiti žmonės galvoja ir iš to prieini prie atitinkamų išvadų. Nuo to reikia tiesiog atsiriboti. Pradžioje tiesiog privalu užsidaryti savame pasaulyje ir nekreipti dėmesio į tai, ką sako kiti. Svarbu įtikėti tuo, ką darai pats, nes muzikos kūrimui reikia asmeninės erdvės. O jei galėčiau grįžti atgal (ir pakeisti dar kažką), nuo pat ankstyvos vaikystės būčiau pradėjęs groti kur kas daugiau instrumentų.
– Pakalbėkime apie falcetą. Tai nėra pats tipiškiausias pop kultūroje naudojamas tembras. Kodėl nusprendei savo kūriniuose dainuoti būtent falcetu? Tai – tik chorinio dainavimo įtaka ar kažkas daugiau?
– Tai tiesiog mano dainavimo būdas. Be to, falcetas yra ta vokalinė terpė, kurioje aš jaučiuosi stipriausias. Todėl kai kuriu dainas ir ateina metas vystyti pagrindinę melodiją, žinau, kad ji bus skirta falcetui. Tai – savotiška kombinacija: ilgą laiką dainavau chore ir ten išsiskyriau būtent falcetu, todėl šis balsas tarsi liko mano galvoje ir vėl tapo savotišku kūnu mano šiandieninėje muzikoje. Tai – didelė mano kūrybinės išraiškos dalis. Kai kuriems žmonėms girdėti mane dainuojantį falcetu neabejotinai keista, nes kalbu ganėtinai žemu tembru. Tačiau toks jau tas „Active Child“ (juokiasi).
 |
| Patas Grossi |
– Dalis muzikos kritikų dar nesibaigus šiems metams 2011- uosius skuba pakrikštyti „Bon Iver“ metais. Grupės lyderis Justinas Vernonas taip pat daugiausiai dainuoja falcetu. Ar jo kūryba ir dainavimo maniera turėjo įtakos tavo muzikai?
– Galiu prisipažinti, kad esu didelis „Bon Iver“ gerbėjas. Dievinu viską, ką jie išleido, nors, tiesą sakant, man šiemetinis jų albumas „Bon Iver“ patiko kur kas labiau nei „For Emma, Forever Ago“. Jie surizikavo ir ta rizika su nauju skambesiu priešakyje, mano nuomone, visiškai pasiteisino. Tačiau tikrai nemanau, kad Vernono muzika daro ar darė įtaką mano kuriamai muzikai. Aš kuriu savo muziką, o išgryninti muzikantus, padariusius jai įtaką yra pakankamai sunku.
– Esi apšildęs daugybę žinomų vardų, pradedant „White Lies“ ir baigiant 2011 metų fenomenu Jamesu Blake’u. Su kuriuo atlikėju dalintis scena tau buvo mieliausia?
– Net nežinau… Man tikrai labai patiko keliauti su Jamesą Blake‘ą. Manau, kad mes turime nemažai muzikinių bendrumų. Jutau, kad tiems, kurie ateidavo klausytis Jameso, bet nebuvo iki tol girdėję „Active Child“, mano muzika visai patiko. Kita vertus, esu didelis jo talento gerbėjas, todėl leisti laiką kartu buvo neapsakomas malonumas. Šis koncertinis turas man buvo pats mieliausias.
Keliavau ir su „White Rabbits“. Tai „Walkmen“ ar „Spoon“ primenanti roko grupė, kurios nariai tapo mano artimais bičiuliais ir mes kartu praleidom tikrai daug smagaus laiko. Apskritai smagu keliauti su kitais, „apšildyti“ gerus kolektyvus ir bendrauti su žmonėmis, atėjusiais į koncertus.
– Tavo muzikoje nesunku apčiuopti neapibrėžtus religinius motyvus. Nenoriu klausti ar esi religingas, tačiau paklausiu kito klausimo: ar tiki dievu? Ir ką dievas reiškia tau?
– Negaliu pasakyti, kad tikiu dievu. Man, kaip ir kiekvienam žemės piliečiui, tiesiog knieti sužinoti atsakymą į klausimą „ar yra koks nors už žmogų aukštesnis būvis, ar ne“. Tačiau dėl religinių garsų esi visiškai teisus. Mano muzikoje jų tikrai yra. Religija – tai savotiška paslaptis, o mano smalsumas dėl to „yra dievas ar ne“ matyt ir atsispindi tuose motyvuose, apie kuriuos tu kalbi.
– Esi specifinės muzikos kūrėjas. Gal turi specifinę vietą, kurioje norėtum surengti savo koncertą?
– (galvoja) Prigavai…. Jei reikėtų įvardinti vieną vietą, ko gero sakyčiau, jog labiausiai norėčiau pasirodyti Švento Petro katedroje Romoje. Apskritai būtų smagu daugiau koncertų surengti būtent bažnyčiose.
Visą interviu rasite PASPAUDĘ ČIA.
Siūlome pasiklausyti „Active Child“ kūrinio „Playing House Feat. How To Dress Well“:
